Agnė Alijauskaitė. Nepakartota praeitis

„Didysis Getsbis“
„Didysis Getsbis“

Jei pasiilgote eklektikos, eikite į kiną. Skambant Gershwino „Žydrajai rapsodijai" jus pasitiks kostiumuotas Leonardo DiCaprio, o vakarėlių spindesys puikiai derės su Kanye Westo hiphopo ritmais. Bet ar tikrai derės? Režisierius Bazas Luhrmannas ryžosi ekranizuoti Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį", pagal kurį pirmasis (deja, neišlikęs) filmas buvo sukurtas dar 1926-aisiais, praėjus vos metams po knygos pasirodymo.
Spragėsiais ir kola kvepianti „Vingio" kino teatro aura sufleruoja žiūrovų kontingentą ar bent jau jų intencijas žengiant didžiojo ekrano link. Kvapai ir traškinimas giliai kontempliacijai paprastai nepadeda, užtat kaip maisto akims pagardas veikia visai neblogai. Ne veltui pasirinktas 3D formatas – patraukli vizualika yra veiksmingas jaukas atokvėpio ieškančiam žiūrovui. Amusing ourselves to death, – pasakytų medijų teoretikas Nei­las Postmanas ir šiuo atveju pataikytų į patį dešim­tuką. Linksminimosi iki mirties paralelę galima įžvelgti tiek Getsbio istorijoje, tiek vertinant Luhrmanno kino kalbą. Šįkart pasirinktas kalbėjimo būdas lieka nutolęs nuo kokybės švyturio tarsi ta žalia šviesa, kurią mėgina pasiekti Džėjus Getsbis. Žinoma, vizualinių efektų kokybei priekaištų surasti būtų sudėtinga, o ir ieškoti visai nesinori, nes investavus daugiau nei šimtą milijonų dolerių bent jau šioje srityje pasireikšti nėra labai sudėtinga. Kitaip yra su nesimaterializuojančiomis ir kai kuriems žiūrovams pačiomis svarbiausiomis investicijomis – vizijomis, režisūriniais sprendimais, idėjomis. Jeigu tie žiūrovai, pritardami Platonui, kaip ir aš, labiau vertina tai, kas amžina, kitaip sakant, idėjas, jų įgyvendinimas šiuo atveju nuvilia. Prabangos blizgesys, veikėjų charakteriai, filmo naratyvas apeliuoja į spragėsiais beaplimpančias širdis, o štai į apmąstymų dureles net nemėginama belstis. Nelaimingos meilės istorija pasakojama taip, kad žiūrovas pamirštų pagalvoti, kodėl skrupulingai besislapstantis Getsbis staiga lyg niekur nieko pasirodo Niką reprezentuojančiam Tobey'ui Maguire'ui, ir kad nesutriktų dėl garso takelio, sukurto reperio Jay-Z, ir visai neatspindinčio tuometinio džiazo amžiaus. Jei tikslas – paveikti tik emociškai, tai jis yra pasiektas. Tačiau ar toks rezultatas vertas Fitzgeraldo opuso ekranizacijos? Tikriausiai atsakymų būta įvairių, tačiau maniškis vis labiau artėja prie kategoriško ne.
Kaleidoskopiškame linksmybių fone Leonardo DiCaprio persikūnijimas į Džėjų Getsbį įtikina, o štai Carey Mulligan vaidyba sukelia abejonių. Susidaro įspūdis, jog Luhrmannas turi šiokią tokią strategiją, į kokias emocijas norėtų apeliuoti, bet Mulligan pasimetė „tarp ėjimų" ir jos perteikiami išgyvenimai neturi krypties (nors Mulligan vis dėlto yra įtaigesnė nei Mia Farrow 1974 metų ekranizacijoje). Žinoma, ši emocinės strategijos teorija yra reliatyvi, todėl viskas gali būti ir atvirkščiai. Tiek vienu, tiek kitu atveju neapleidžia gražios meilės istorijos įspūdis, nors daugiabriaunio Fitzgeraldo romano puslapiuose telpa gerokai daugiau. Daugiau nei apgaulingas milijonieriaus turtų žavesys, nei madingas 3D formatas ar spalvingos bakchanalijos.
„You can't repeat the past", – kartoja Nikas Getsbiui, o šis nenori juo tikėti. Luhrmannui būtų galima pasakyti tą patį: negali pakartoti praeities. Bandymų tai padaryti kino kalba būta ir gerokai sėkmingesnių, mat žvelgti į praeitį pro 3D akinius yra netgi šiek tiek ironiška.

b_200_252_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-31_nr._3429_2013-05-31_nr._3429_virselis.jpg

2013-05-31 nr. 3429

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai