Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

* * *

pirmąkart
įsipilu į kavą
pieno

ar tai reiškia
kad gyvenimui
pagaliau
leidžiu
būti
neaštriam
nerūgščiam
nesprangiam
nedeginančiam

 

gatvės prekeiviai

kas rytą įsuka
varžtelius
išstato lentynas
išdėlioja
raštuotas prekes

vakare
išsuka
varžtelius
ir išnyksta
tamsoj

paskui
turbūt
išnyra
anapus

ir aš
mokausi

 

kaip mes sprendėm Dievo klausimą

1971-ieji
mes su kaimynu
Vaiduku
ruošiamės
pirmajai
komunijai

man tai kas
o Vaiduko tėtis
mokyklos direktorius
jis mūsų kaimynas

štai sėdi
prie durų
ant suolo
pučia dūmą
po dūmo

jis nenorėtų
o ir negali
bet:
kaip radom
taip palikim

aštriai girgžteli
suolo sąnarys

atsimenu
Vaiduko tėčio
šaliką
kaštono spalvos
su geltonu
raštu
gražius šalikus
anuomet
ryšėdavo
ilgai
visą gyvenimą

 

Paskutinis bajoras

dobilai sukritę
peržėlę
neatplėšiami
nuo žemės
kaip debesys
per Septynis
brolius
miegančius

tėvas
pavargsta
priklaupia
ant vieno kelio
apžiūri savo rankas
ir sako

matai motin
kokios baltos
mano rankos

tik mano
ir Šliogerio

 

Vandens užkalbėjimas

sako
jau du
kartus
žaibavo

kai trečiąkart
kirs pavasario
žaibas
galėsi bristi
į vandenį

tris kartus
versis vanduo
užlies
dylančias
vilkolakio
pėdas

 

* * *

panorau
įbristi
į buvusį
gyvenimą

išsitraukiau
seną mamos
siuvamąją

ta pati
adatų pagalvėlė
ta pati
skiautė
po kojele

du rankenėlės
suktelėjimai
ir įtraukė
siūlą

vos
beišsikapanojau

 

* * *

už akmenų sienos
suversti
seni antkapiai
ir paminklai

matyt
išėję iš
mados

pačiam
viršuje
nirčiausiai
skilęs
ar perskeltas
užrašas
liūdi sūnus

taip
tam liūdesiui
ir reikia

 

* * *

reikia mokėti
atgniaužti pirštus
paleisti
mirusius
išeinančius
paliekančius
pasileisti
tai skrydis

Jūratė Kazakevičiūtė. „Augalas“. 2013
Jūratė Kazakevičiūtė. „Augalas“. 2013