„Kiti... klausėsi istorijų"
Michael Krüger


Stasio Rutkausko eilėraščio faksimilė
Stasio Rutkausko eilėraščio faksimilė

– Ar skaitysit? – pakėlė akis nuo kompiuterio jauna bibliotekininkė.
– Taip, – buvau konkreti.
Parėjusi kieme sutikau grupę namo bendrasavininkių. „Poezijos pavasaris – 2012" į rankinuką netilpo, todėl jį nešiausi rankoje.
– Ar jūs skaitote šiuolaikinę poeziją? –­ kažkuri aiktelėjo.
– Taip, – vėl buvau konkreti. Svarsčiau, kuo jos stebėjosi – mano kvailumu ar didžiu išprusimu. Reikėjo pasakyti, kad nuo pat „apšerkšniję mūsų žiemos" poezija – didžiausia mano meilė, guodusi varge ir padėjusi džiaugtis. Priklausau ištikimųjų padermei, jei prie ko prisirišu, tai iki galo.
Atsivertusi turinį regiu kelis žinomus autorius. Kažin M. Martinaitis nujautė ar prisišaukė mirtį? Sustojo nutįsusiame kelyje ir tyliai, be fanfarų grąžino nuomotą savo gyvenimą.
Už rankos vesdamas švarką languotą, eina A. Mikuta, o dūdos parke kad groja! Poetas burba, kad dabar viskas išsiderinę, palaida, net šventas Ariogalos šaltinis nutolo nuo plento.
E. Ališanka bėga, slepiasi, bet jį vis tiek suranda ciurichuose ir prašo eilių, netgi jo balso. G. Patackas mini šūdus, darling.
Daugiausia – nežinomi autoriai. Žalias jaunimėlis, o gal dabar jie vadinami „sėkmės karta" ar „pinigų karta"? Jie plyšta juokais iš mano noro susigaudyti tose metaforose.
– Tai – postmodernizmas, – moko mane, – ir ne skaitytojams suprasti mūsų eiles. Ne jiems ir rašome, o sau.
Vis tiek noriu aiškumo, bet ne tokio, kad dar labiau susipainiočiau kaip Artūras. Iškoduoti žvirblį lengva, Simonai, bet kaip iškoduoti jūsų eiles?
– Po. Et. Ai, – paaiškina Rosana. Suskaldyk į dalis ir suprasi.
Juokingas tas jaunųjų išsidirbinėjimas. Idėjų ten nėra, bet nėra nė pataikavimo vartotojiškai visuomenei. Valdas žino, kad „klasiko kepurė pribirus valstybinio drebulio akuotų". Jie tiesiog žaidžia.
Pažaisiu ir aš. Kviečiu į mėlynąjį kambarį, kur šoka Dovilė. Ji neverkia verkdama, nemyli mylėdama, o tik skuba viską (?) užrašyti. Donatas aimanuoja, kad žodžiai prarado savo skystį, o Romas net lytiškai susijaudina, praradęs gebėjimą rašyti. Kitas Donatas, turintis polinkį į geologiją, tai tempia, klasifikuoja akmenis, kartais pats gaudamas į galvą, tai su pagaliu ieško požeminio vandens.
Kampe savaip ūbauja Milda:

Ir toumet dnagus sjpvoė man į videą –
kas skaė, kad Devio skrelpleis
pdarao iš tęavs gnejių, išriknątjį,
nė vleino

Egidijus, patapęs buhalteriu, užsikvempęs rašo ataskaitą apie biržą ir šlamančius. Šalia neaiškiai medituoja Gintaras, iš nevykėlio marškinėlių atskiriu Aivarą. Paulius klaidžioja savo labirintais, o vanduo papsi į kriauklę. Apstulbęs Jonas pamato juodų vabalų, didesnių už tarakonus. Belieka juos traiškyti. Tomas, užsidaręs namo rūsyje ir persiplėšęs maikę, šaukia norįs būti roko legenda, bet neišeina nors tu ką. Valdo e/misija nesudomina, Ieva apleido feisbuką, tik Elena neatsiplėšia nuo jo, delete – yes!
„Mes papjovėm triušį, tas triušis mus būtų apspjovęs – jam POCHUI", – paskelbia Marius, ir Jurgis eina į dvokiantį kiemą. Juo paseka Virginija, kišdama rankas į svetimą bekūnę odą.
Kieme Vytautą bloškia vėjas, panašus į didelį šunį. Valdas paaiškina, kad tokiame vėjy klaidžioja tėvyninis Edipas su gerontologiniu maišeliu.
Tik Tomas klajojo po Grenlandiją, atsiuntęs laišką: „Kriokliai skardena limbą / lig šalčio skydo liko kelios mylios / tačiau prie skeldinčio granito kimba / čionykštis peleninis Igdrasilis." Paklausę jo „gyvųjų motinos" ir Ginto pavydo litanijos, susirinkusieji pritilo, susimąstė.
„Dienos lėtos, o metai greiti / ir vis daugiau ateities praeity", – atsiduso Antanas. Tomas ištiesė ranką, o joje tik sauja dulkių iš po ką tik nubėgusio pėdų. Vytautas nusistebėjo, kaip lig tol jį vedęs angelas viena ranka užsidengė akis, o kita tik stumtelėjo, ir išnyko.
O man tai kas –
nemirsiu da.
(Da neturiu tam reikalingos patirties,), –­ drąsinosi Aivaras.
Atgal knygą „Poezijos pavasaris – 2012" vėl nešiau rankoje, mat, biblioteka netoli. Norėjau, kad matytų, kad paklaustų: na, kaip? Būčiau pagyrusi, nes kažkaip ir pati įsikomponavau toje eiliuotoje-neeiliuotoje mozaikoje.
Deja, nei aš, nei poezija, niekam nerūpėjo, nors buvo gegužė ir skleidėsi „Poezijos pavasario – 2013" žiedai.

Zita Subačienė
Palanga