Roma Petkevičiūtė. Dvilypė, dvipusė, dviausė ir dvinosė poe­zija

b_300_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-07_nr._3430_2knygos.jpgRoką Povilių ir Rosaną Lukauskaitę – leidyklos „Edukologija" poezijos debiutantus – recenzijoje aš sužieduosiu, nes abu startavo panašiu metu, abu pasirinko poetinę kalbėjimo manierą, abu – po tos pačios leidyklos sparnu. Nuo leidyklos ir norėčiau pradėti. Džiaugiuosi, kai leidykla ryžtasi leisti debiutų serijas – dargi poezijos, kuri visiškai finansiškai neatsiperka ir neduoda jokios naudos. Abi knygos išleistos gražiai, kietviršiu, pradžiose pateiktas leidėjo žodis (kartais pernelyg patetiškas, koks visai netinka R. Lukauskaitės knygai), rašytojų Saros Poisson ir Erikos Drungytės vertinimai, tad tampa aišku, kas ta Rosana, kas tas Rokas, nors, analizuodama kūrybą, verčiau būčiau linkusi netapatinti autorių su tekstais. Knygų viršeliai – kontrastingi: R. Poviliaus – juodas, su aiškia mirties, „Requiem" aliuzija, o R. Lukauskaitės – šviesus, spalvingas autoportretas šachmatų lentos fone. Nors pavadinimuose užkoduotos uždaros erdvės, tačiau iš tikrųjų net čia susidaro ryškus kontrastas: „Dvivietis kūnas" – tai karsto, „žmogaus futliare" motyvas, o R. Lukauskaitės knygos pavadinimas „Meilės nerasi konservų dėžutėje" inspiruoja mintį, jog meilės beigi kitų jausmų prie šprotų ar teftelių net neverta ieškoti, o poezija bus atvira, skrendanti ir nekonservuota.
Kuo abiejų autorių knygos, nors iš pažiūros – skirtingų kalibrų – panašios? Tai – poezijos mišinio koncentratas, autoriai blaškosi tarp formų ir maksimaliai bando išnaudoti visą poetinio žodžio amuniciją. Tas mišinys (maišalas) kartais visai ne į gera. Pavyzdžiui, R. Poviliaus atveju bandymas rimuoti klasikine eilėdara pagadina verlibrinių eilėraščių visumą kaip šaukštas deguto medaus statinėje. Išvis – „Dvivietis kūnas" – keista knyga. Viena vertus, kai kada poetinis knygos Aš pilnas ambicijų, net atviros arogancijos savo tekstais, kita vertus, knygoje visko per daug –­ tebūnie tai poetinės savasties ieškojimų rezultatas. Kad ir jau minėtas, rimavimo stilius – tai Rokas kalba verlibru, kas jam gerai sekasi, tai bando rimuoti džiazuodamas, kas deja, nepavyksta, ir primityviai rimuoti eilėraščiai iškrinta iš konteksto, girgžda kaip girnos ir atrodo perspausti (arba dar blogiau – išpersti):

rytiniu gurkšniu šlifuoji odisėjos krantus
kavos spalva – tai laikas, laiko – banknotų žalia
dievų skrandis vyno troškuliui nepakantus
kasdienių judesių lėmėja – Eolo vėjų valia
„Dulkės", p. 46

Aiškiai matyti pritemptas žodžio ieškojimas, nėra įdirbio, o kai kurie rimui parinkti žodžiai – per daug preciziški, ornamentuoti: egzistencijų koliažas, ketvirtoji dimensija (p. 45), vienas kitą masturbuojantys meilužiai, egocentrikai asketiniai vienužiai (p. 43) ir kt. Rokai Poviliau, jei gali nerimuoti, o kiti eilėraščiai rodo, jog tikrai gali, tai ir nerimuok, arba rimuok taip tiksliai ir taikliai kaip Aidas Marčėnas ar Donaldas Kajokas. Jei ne rimuoti tekstai, knyga „Dvivietis kūnas" būtų visai įdomi savo dviprasmybėmis. Viena vertus, susidaro įspūdis, jog lyrinis subjektas autoironiškas, pvz., dedikacija sau knygos pradžioje; eilėraštyje „Pirmas kartas" minimi keisti R. Poviliaus gyvenimo sutapimai: „pirmasis žmogus / paėmęs mane ant rankų / berods pasikorė (...) pirmasis žmogus / bandęs atversti / mane į tikėjimą, rastas Nemune", antra vertus, autoironija dažnai balansuoja ties arogancijos riba, lyrinis Aš suvokia save kaip griaunantį pasaulio ar bent pasaulėlio tvarką: „įdomu / kas ištiks knygą / pirmąją priėmusią / mane ant viršelio / ir pirmąjį žmogų / tą knygą atvertusį" (p. 12). Viena vertus, eilėraščių lyrinis subjektas žaviai atsiskleidžia esąs vyriškos prigimties ir tą vyriškumą dažnai modeliuoja ne pagal normalaus pasaulio dėsnius – įgarsindamas, įformindamas: „klausėmės dūžių / pirštų pagalvėlėm (p. 20), „tenoriu mirtinai nusigert / tavimi / iki žemės graibymo" (p. 22), „paguldysiu į širdies formos dėžutę / perrišiu vielos kaspinu / užkasiu kalne / tegul ateities kartos žinos / ji buvo jo plomba / vardu Aldona" (p. 36), „išsikvėpusi mirtie / tikiuosi neprieštarauji / jog kreipiuos į tave Nijole / tikiuos moki skaityti / juk baigei proftechninę (p. 39), „nieko ypatingo neišgirsi / nebent vėjo gūsis / tarp moters kalnų ir tarpeklių (p. 65), kita vertus, socialinės gyvenimo aktualijos, kraunamos į tekstą, nuslopina bet kokį vyrišką poetiškumą ar poetišką vyriškumą: „kol pusė lietuvių užsiėmę / gindami išžagintą mergaitę" („Violetinis", p. 63), „dvikojis parsiduoda / vergauja viršininkui / dėl ėdalo dubens" (p. 66).
Tvirčiausiai R. Povilius už vadžių laiko paradoksų ir žodžių asociacijų eilėraščius: „ji tarė / sudie / bet aš seniai / be dievo / šįkart / ir be jos" (p. 24), „nėra to dievo, kuris neišeitų į gera" (p. 52), žodis „lauktuvės" įprastai kalboje vartojamas kaip dovanos laukiantiesiems, o Rokas juo išreiškia laukimo būvį (p. 32), V. Noreikos dainos perifrazė: „laiko neparklupdysi / ir neatsuksi į Meką / prieš laiką dievai raiši / laikas – laisvamanis" (p. 73).
R. Poviliaus knyga „Dvivietis kūnas" yra toks dvivietis, dvipusis, dvilypis, dviausis, dvirankis, dvikojis visom prasmėm, jog šis pavadinimas tikrai knygai labai tinka, kitaip nei būtų tikęs pirminis autoriaus sumanytas, nors ir skambesnis, bet kažin ar labiau atskleidžiantis knygos esmę – „Įsidulkinimas". Autoriaus intencija šiuo klausimu buvo kiek kitokia – pavadinimu pateikti gyvenimo ir mirties dviprasmybę, alfa ir omega laikinybę. Ar sumanymas pavyko? Iš dalies, tačiau autorius pirmaknygis, todėl klaidas ir nesu(si)pratimus dar bus laiko ištaisyti, juolab kad R. Povilius potenciją rašyti turi – ir gerai rašyti.
Pirmasis įspūdis apie R. Lukauskaitės knygą – intelektualios intertekstų istorijos, todėl Rosaną reikia dozuoti po truputį, kaip vaistus arba druską, kad neperdozuotum arba nesugadintum estetinio skonio, taigi knyga neįpareigoja skaityti nuo pradžios iki pabaigos. Intertekstų gausa – stulbinamai plati ir tikrai netelpanti į konservų dėžutę (o jei ir tilptų, tai išeitų keisto skonio košė): Šekspyras, facebookas, Tupacas Shakura, Rasputinas, Griša iš „Ekstrasensų mūšio", Felinis, Tarkovskis, Lynčas, Bergmanas, Stalonė, „Leonardas di Caprio – tarsi Leninas" (p. 70), Olialia pupytės, PETA, Kamiu, Odisėjas, Aleksandrija ir kitokio plauko veikėjai, vietos ir laikai. Vis dėlto dauguma nuorodų – į popkultūrą, bet pati poezija, nors persunkta kino filmų, dainų, užrašų ant marškinėlių, socialinių interneto tinklų motyvais, netampa popkultūros dalimi, tai – postmoderni kultūros refleksija, kuri, viena vertus, žavi kalbėjimo maniera, kita vertus, palieka įspūdį, kad tekste visko per daug ir per tiršta.
R. Lukauskaitės eilėraščius – istorijas galima išskirti į kelias kategorijas:
- kalbos konstruktai;
- sąsajų paradigmos;
- paradoksų poezija.
Pirmosios grupės eilėraščiai, kaip „Užkerėti Fabiano švarkai" (p. 12), „Rožinis Berlynas (p. 13), „Automatinis" (p. 14–16), „Atsilupęs tulku nagų lakas" (p. 60–61) ir kt., – tai ilgos pasakojimų konstrukcijos, kai kalba tyčia laužoma gausybės intertekstų, aliuzijų, nuorodų, o pasakojimas džoisiškai įvyniojamas į hermeneutinį rutulį, mintį apklijuojant papildomomis konotacijomis: „ir visa ta po drugeliais užslėpta mūsų individualybė / mes gaudome sapnus parduodame kryžiažodžius / toms naujoms protingoms trikampių sesutėms / arba trileriams paduodamiems prieš pietus / ar sėdėsime ir gėrėsimės o gal ataušim ir tylėsim / nes nebegalim pakelti pasaulio sutvėrimo tokio / koks jis yra šiandien mums apreiškiamas iškentėjimas / ir tai ko net patys drąsiausi neužsirašo ant lipnių atminties lapelių" (p. 18). Kartais kalbos konstruktai perdėtai apkrauna kalbą, ir jei pameti pasakojimo siūlo galą, hermeneutinis rutulys tampa sunkiąja artilerija tikrąja to žodžio prasme: „Esu iš tų neverkiančių gal ir žmonių mano ženklas / kometa / Turiu sugrįžti į savo kaitrią zoną ieškausi naujų / detalių / Gerų variklių savo kosminių laivų eskadrilei / Dainuosime astrofolklorines dainas" (p. 20). Toks asociatyvus kalbos konstravimas būdingas S. Gedos, R. Daugirdo, A. Kaziliūnaitės tekstams, tačiau Rosana sudaro įspūdį, jog tekstas srautu plaukia iš pasąmonės, kitų autorių atveju – tekstas – sąmoningas minties (per)dirbinys. R. Lukauskaitė, kaip ir S. Kandratavičius, išnaudoja visas kalbos reikšmių galimybes, keisdama žodžio šaknį arba galūnę, taip transformuodama ir deformuodama prasmę: „Ji miega siena į pasaulį. / Ne moteris, bet motris, gal moetris, / gal motrina, gal kompromisas moresti, / gal mitrose ar mitreso" (p. 17).
Sąsajų paradigmos – tai eilėraščių siužetai-ciklai („Malonus nenaudėlis, arba Ani, ar tau visi namie" (p. 28), „Liksim vieniši karaliai" (p. 29) – mano nuomone, stipriausi R. Lukauskaitės „konservų dėžutėje" ir įdomūs, nauji lietuvių literatūros baruose. Autorė eilėraščių pavadinimais pasirenka žinomų dainų žodžių eilutes – pirmu atveju M. Jacksono, antru – grupės „Portishead" – ir taip improvizuoja, suverdama dainą ir eilėraštį į ilgą refleksijų siūlą. Šie eilėraščiai – slenkantys lėtapėdžiai, todėl galėtų pretenduoti į „Literatūrines Vilniaus slinktis", ir garsiniai signalai, todėl galėtų dalyvauti Slemo varžybose. Sąsajų paradigmos principu parašytas ir minėto S. Kandratavičiaus tekstas „Kalbamylių kryžiaus kelias", publikuotas 2003 m. tekstai.lt svetainėje, kuriame Kryžiaus kelio stotys interpretuojamos kalbiniu principu. R. Lukauskaitė gi, nors taip pat neblogai moka žaisti kalbinius žaidimus, tačiau lieka autentiška – kuria savitą prasmių istorijos lauką.
Panašiu principu surėdytas ir vilkato ciklas, tik čia esmė –­ vilkato santykis su literatūriniais ir / ar kultūriniais personažais: Ana Karenina, Lolita, Žana d'Ark, Viktorija iš J. Ivanauskaitės knygos „Ragana ir lietus", Madona ir kt. Šiame cikle lyrinis R. Lukauskaitės eilėraščių subjektas labai įvairuoja; be to, kad yra vyriškos prigimties (o kodėl vilkatas negalėtų būti moteris?), kartais ironiškai komiškas: „Esi dvasingesnė negu visi mano: / kiekvienoje krūtyje / vietoj implanto / turi po Šventąjį Raštą. / Ferrari – itališkai kalvis" („Vilkatas ir Lola F.", p. 83), kartais jautriai pažeidžiamas: „net man perdūrei širdį / sidabrine savo plaukų strėlyte" („Vilkatas ir Lillian Gish (nebyliojo kino žvaigždė", p. 82), „Geriausias būdas / nusilenkti tau / yra atsitiesti" („Vilkatas ir princesė Diana", p. 84). Taigi paties vilkato įvaizdis R. Lukauskaitės poezijoje, kaip ir mitologijoje, yra daugialypis: tai ir prigimtinė žmogaus nepriklausomybė, išdidumas, ir gebėjimas transformuotis ir transformuoti.
Būtent su minties transformacija susijusi trečioji eilėraščių grupė – paradoksų poezija. Apskritai paradoksų poezija itin ryški šiandienės poezijos kontekste. Ją, kaip poetinę išraišką, dažnai pasirenka D. Petrošius, A. Valionis, D. Gintalas, I. Valantinaitė ir kiti. Beje, šie eilėraščiai labiausiai R. Lukauskaitę sieja su R. Povilium – tai tarsi tekstai-kodai, nustatantys vienokias žaidimo taisykles skaitytojui, o paskui netikėtai apgaunantys. Pvz., eilėraštyje „Dafakizdisšėt?" pasakojama apie moterį Rudę, kuri šoka bliuzą, mojuoja pienovežiui, paaukoja du litus ir veikia kitus įprastus dalykus. Kai skaitytojas priima šią konotaciją kaip taisyklę, paaiškėja, jog „Rudė yra archetipinė rudė, / kuri ir apgyvendino pasaulį / šitokia gausybe rūdžių" (p. 46). Kartais Rosana paradoksą kuria psichologinio paralelizmo principu, kaip eilėraštyje „Apelsinas": „Daugiau niekada savęs nepjaustysiu –­ / Leisiu skausmui nokti pačiam" (p. 67), kartais paradoksas išplaukia iš to, kad teksto metaforą sunku paaiškinti racionaliai ir logiškai, tad skaitytojas lieka visai nesupratęs eilėraščio žaidimo taisyklių: „naudotojas vartotojui / susitrenkė galvą mikroautobuso durelėmis / naudininkas vietininkui / apako Akapulke ajajajaj / nitroglicerinas vaistininkui / priešgimdyvinis raudonas šratinukas" (p. 50).
Skaitant R. Povilių ir R. Lukauskaitę, neapleido prieštaringa būsena: viena vertus, abu autoriai moka dirbti su kalba, reflektuoja patirtis savaip, turi platų žiūros spektrą, didelį intertekstų ir kontekstų bagažą, antra vertus, stilistinis iracionalus chaosas, poetikos maišalynė sudaro skubos ir nebaigtumo įspūdį. Aišku viena, dvilypė, dvipusė, dviausė ir dvinosė poezija yra ieškojimų poezija ir ji tikrai ras savo skaitytoją – svarbu neužmigti ant laurų.

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-07_nr._3430_2013-06-07_nr._3430_virselis.jpg

2013-06-07 nr. 3430

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai