„Imkime nors tą pačią mūsų tėvynę. Mes galvas už ją dedame, savo kraują liejame! Mes dieną ir naktį dėl jos dirbame, vargstame. Ir, žiūrėk, išlenda koks pasišiaušėlis ir terlioja tave laikraščiuose, drabsto purvais..."
Petras Vaičiūnas, „Patriotai"


Dovydo Čiuplio piešinys
Dovydo Čiuplio piešinys

1988 m. per Europos čempionatą palaikiau Olandijos rinktinę ir buvau pasmerktas – ang­lų kalbos mokytoja pasakė, kad privalome būti patriotai ir palaikyti TSRS. Aiškinausi, kad olandai žaidžia gražiau, bet tai nepadėjo. Kitaip ir negalėjo būti, nesgi per karinį parengimą buvau mintinai išmokęs tarybinės armijos kario priesaiką ir žinojau, kad ji verčia iki paskutinio atodūsio būti ištikimam savo liaudžiai, savo tarybinei tėvynei ir tarybinei valdžiai, o paskutinis sakinys jos laužytojui netgi numatė griežtą bausmę, visuotinę tarybinės liaudies neapykantą ir panieką. Taigi pedagogė buvo teisi.
Po 1990 m. atgautos nepriklausomybės viskas pasikeitė. Anglistė tapo Lietuvos Respublikos diplomate, o aš jau turiu laisvę palaikyti bet kurią komandą. Praėjusį penktadienį sirgau už Lietuvos rinktinę, nors dabar tikriausiai turėčiau – laikydamasis kokios nors Europos Sąjungos direktyvos –­ būti už „vargšus" graikus. Šiaip ar taip, europinis teisingumas nugalėjo: Lietuva–Graikija 0:1.
Kita vertus, šiandien leidžiama mylėti ne tik Europos Sąjungą. Taip ir darome. Labai branginame savo laisvę. Savo tėvynės laisvę. Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną, o jau birželio 15-ąją –­ Okupacijos ir genocido dieną. Jomis kaip kasmet oficialūs ir neoficialūs asmenys oficialiomis ir neoficialiomis kalbomis atgaivina Lietuvai skaudžius 1941 ir 1940 metų įvykius. Per tokius minėjimus dažnai Seime ar kitose vietose išvystame aukštas pareigas užimančių (kartais niekada nematytų) patriotų, kurie be galo trokšta užsidėti pliusiuką, tad protingai kalba apie istoriją, nors iš tiesų netgi nežino, kokio kunigaikščio portretą turi pasikabinę ant sienos – Vytauto Didžiojo, Gedimino, Algirdo, Prunskienės ar Vilgaudo. Žinoma, nulipę iš tribūnos, jie vėl dirba sau kasdienius darbus.
Neturiu teisės nekęsti ir niekinti Lietuvos politikų, juolab kad Seimo narių ir ministrų priesaika to nenumato. Jie netgi gali prisiekti be paskutinio sakinio, t. y. atsisakyti Dievo pagalbos. Tepadeda jiems Dievas!
O birželio 16-oji – nebeatmintina diena. Taigi oficialūs asmenys oficialiose ir neoficialiose kalbose tylės, kad prieš 11 metų į Lietuvą buvo atvykęs Kinijos prezidentas ir buvo vaikomi protestuotojai prieš Tibeto okupaciją. Tiesą sakant, Kinija labai įtakinga. Jos interesų paiso visas pasaulis, juk negalima nekreipti dėmesio į milijardą vartotojų turinčią ir didžiąją dalį ne tik mūsų šalyje parduodamų prekių pagaminančią šalį. Taigi tuometis vidaus reikalų ir dabartinis teisingumo ministras, vieno iš kunigaikščių ordino Karininko kryžiaus kavalierius tada viešai padėkojo policininkams ir vadovybės apsaugos departamento pareigūnams už sėkmingai įvykdytas jiems iškeltas užduotis. Nevertinsiu šio žingsnio, bet kaip tik dabar Lietuvoje lankosi Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas Lobsangas Sangay'us ir Dalai Lamos atstovas Baltijos kraštams Thubtenas Samdupas. Įdomu, ką mūsų valdžia kalba atvykusiems svečiams? Ką šnekės rugsėjį pas mus viešėsiančiam pačiam Dalai Lamai? Gal tik meiliai šypsosis dovanodami lietuviškus suvenyrus su mažyčiu užrašu „made in China"? Gal ir mūsų teisingumas su tokiu pačiu užrašu? Jei taip, tai ką jis reiškia –­ kilmės šalį ar kokybę?