Audronės Kudulytės-Kairienės ieškojimai ir atradimo džiaugsmas

Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Audronė Kudulytė-Kairienė, dėstanti senovės graikų kalbą, literatūros, kultūros kursus, yra nuolatos atkakliai dirbanti senovės Graikijos rašytojų dabarties meto vertėja. Todėl gali pasidžiaugti gausiu derliumi. Ji pirmą kartą prakalbino lietuviškai daugelio įvairių žanrų autorių kūrinius: Hesiodo „Teogoniją", Euripido „Elektrą", Teokrito idilijas, ne blogiau už vyrus eiliavusių antikos poečių kūrybą, Platono, Aristotelio, neoplatonikų traktatus. Labai didelis jos darbas yra Apolonijo Rodiečio „Argonautikos", garsiausio Helenizmo laikų epo, vertimas. Pabandžiau patardyti vertėją apie vertimo vargus ir džiaugsmus, antikinių kūrinių vertimo specifiką, tradicijas ir aktualijas.
Su Audrone Kudulyte-Kairiene kalbėjosi Dalia Dilytė.


Gal pradėkime nuo bendro vertimų iš senovės graikų kalbos situacijos apibūdinimo. Daugeliui gali pasirodyti, kad tarsi viskas jau išversta, o tai, kas neišversta, nėra reikšminga. Ar tokia nuomonė teisinga?
Mano nuomone, vertimų labai trūksta. Neturime lietuviškai Platono „Įstatymų", Aristotelio „Retorikos", Tukidido „Istorijos", Ksenofonto, Demosteno, Lisijo, Plutarcho ir daugybės kitų reikšmingų veikalų vertimų, be kurių neįmanoma suvokti antikinės literatūros, filosofijos, estetikos ar retorikos raidos, išsamiau susipažinti su Senovės Graikijos politiniais įvykiais, pajusti antikinio gyvenimo specifikos. Labai nuskriausti graikų lyrikai. Daugiausia išliko poeto Pindaro kūrybos – 45 odės, tačiau iš jų į lietuvių kalbą išverstos tik trys. Iš septyniolikos mūsų dienas pasiekusių Euripido tragedijų lietuviškai publikuota tik vienuolika. Nedaug išversta komedijų. Šis žanras V a. pr. Kr. savo populiarumu nenusileido tragedijai. Apie keturiasdešimt komediografų buvo sukūrę kelis šimtus veikalų, iš kurių išliko tik vienuolika Aristofano komedijų. O lietuviškai kol kas galime skaityti tik keturias. Todėl nenuostabu, kad net besidomintiems antikine dramaturgija teatralams susidaro įspūdis, kad V a. pr. Kr. Atėnų žmonės galėjo „žiūrėti tragedijas ir tik tragedijas".
O ar yra ir ar bus kam versti? Pastebėjau, kad jaunimas ne itin entuziastingai to imasi. Gal dėl to, kad senųjų autorių vertimas yra pragariškas darbas ne tik dėl visiems vertėjams įprastų sunkumų, bet ir dėl to, kad pečius slegia milžiniška atsakomybė. Juk susiduri ne su vienadieniu niekalu, dauguma antikinių kūrinių priklauso klasikos fondui, ir vertėjui tenka stengtis pakilti iki talento lygmens. Žinoma, ekvivalento pasiekti neįmanoma, nes kiekvienas vertimas visada yra ir bus blankokas atspindys (tokia jau jo prigimtis), bet tos pastangos vis tiek kainuoja daug jėgų ir laiko. Gal skubančiam viską greitai gauti jaunimėliui taip kankintis pernelyg sunku? Ar čia šuo pakastas kur kitur?
Jaunų vertėjų, norinčių ir sugebančių versti iš senosios graikų kalbos, iš tiesų yra nedaug, bet yra. Esu vadovavusi kelioms klasikinės filologijos studentėms, kai jos, rašydamos magistro ir bakalauro darbus, pasirinko lyrikų ar Kalimacho himnų vertimus. Vertimai pavyko – sklandūs, meniški, kruopščiai atlikti, bet... Nėra kur jų publikuoti. Net klasikinei filologijai skirtas „Literatūros" žurnalas nenori jų priimti. Pradedantys vertėjai ima galvoti, kad ši jų veikla neturi perspektyvos ir jų entuziazmas versti pamažu nuslopsta. Baigę universitetą ir dirbdami kitose srityse, jie po kelerių metų atitolsta nuo klasikinės filologijos, pamiršta kalbą ir diskvalifikuojasi. Be to, norint išversti ir išleisti didelės apimties veikalą reikia daug ko atsisakyti, aukoti laisvalaikį, o honoraras juokingai mažas. Verčiantys iš senosios graikų kalbos žmonės paprastai turi pagrindinį darbą, tad laisvalaikio ne tiek daug ir lieka.

Pati esi vertusi ir poeziją, ir prozą. Ar gali pasakyti, kad priartėti prie prozos kūrinio autoriaus stiliaus yra lengviau? O gal sunkiau?
Esu vertusi ir poeziją, ir prozą, bet linkstu prie poezijos. Ją versti man didžiausias malonumas. Kartais vaikštau ir visą dieną mintyse dėlioju kokią nors eilutę, ieškodama žodžių, kurie atitiktų metrą ir tiksliai išreikštų mintį. Bet koks būna atradimo džiaugsmas! Kartais sunkesnes eilutes tenka perversti keletą ar net keliolika kartų. Versdama prozą to atradimo džiaugsmo nepatiriu, nes sakinį galima sukonstruoti įvairiai. Tačiau tai nereiškia, kad versti prozą yra nesunku. Autoriaus, rašiusio ilgais sakiniais, sudėtingais periodais, stilių perduoti tikrai nelengva. Kad skaitytojas pagautų mintį, reikia tuos ilgus sakinius suskaidyti. Tai padariusi, pradedu abejoti, ar man pasisekė atspindėti autoriaus rašymo manierą, ir nesu tvirtai įsitikinusi, ar nebuvo galima išversti geriau.

Sėkmingai esi vertusi įvairių metrų poeziją. Koks metras pačiai labiausiai patinka? Koks yra lengviausias?
Mano mylimiausias metras – hegzametras. Jis man ir lengviausias, ir labiausiai patinka. Gal todėl, kad juo daugiausia esu vertusi. Didžioji dauguma mano verstų kūrinių – Teokrito idilės, Hesiodo „Teogonija", Apolonijo Rodiečio „Argonautika", homeriniai himnai – parašyti šiuo metru. Homerinių himnų vertimas jau treti metai atiduotas „Aidų" leidyklai, tikiuosi, kad kada nors pasirodys ir knyga. Šiaip bet koks išverstas tekstas turi bent pusę metų pagulėti stalčiuje. Po pusmečio pamatai, kas neskamba, kas nedarnu, ką reikia perversti. Sunkiausi chorinės lyrikos metrai. Versdama Euripido „Elektrą", visas šios tragedijos choro partijas buvau išvertusi originalo metrais: glikonėjais, ferekratėjais, itifalikais ir t. t. Bet vertimas išėjo nesklandus, neskambus, griozdiškas. Tuomet, pasirinkusi kitus metrus, choro partijas išverčiau iš naujo.

Kadangi prakalbome apie eilėdarą, knieti paklausti štai ko. Mes, naujųjų laikų vertėjai, senovinius ilguosius skiemenis keičiame kirčiuotais, taigi vadovaujamės akcentinės eilėdaros principais. Vadinasi, neperteikiame senosios eilėdaros esmės. Bet juk lietuvių kalba tokia turtinga: ir kirtis nefiksuotas, ir ilgų skiemenų sočiai turi. Tai gal verta sugrįžti prie kvantitatyvinės eilėdaros ar bent jau prie jos elementų? Juk, pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis hegzametro eilutėje visai neblogai derino abi eilėdaras.
Tai labai gražu teoriškai, bet praktiškai neįmanoma. Kvantitatyvine eilėdara vertėjas pajėgs išversti kelias eilutes, bet ne ilgą kūrinį. K. Donelaičio „Metuose" šios eilėdaros taip pat nuosekliai nesilaikoma. Be to, K. Donelaitis nebuvo priklausomas nuo svetimo teksto, nes kūrė pats, o vertėjas privalo išversti tai, kas jau sukurta. Vien dėl skiemens trumpumo ar ilgumo nepavartosi žodžio, jei jis netinka kontekstui. Verčiant perteikti viską nerealu, gerai bent tai, kad galime pritaikyti akcentinę eilėdarą. Yra kalbų, kuriose ir tai neįmanoma. Taip pat neperspektyvus man atrodo siūlymas versti hegzametrą nevartojant vienskiemenių žodelių eilutės pradžioje. Hegzametru parašytame kūrinyje naujas sakinys paprastai prasideda nauja eilute. Tačiau jei tai šalutinis sakinys su vienskiemeniais jungtukais (pvz., jei, kai, kaip, nors), ką daryti tada? Nukelti tuos jungtukus į eilutės vidurį? Tačiau šitaip pažeisime įprastą lietuviško sakinio tvarką. Be to, pagalbiniai vienskiemeniai žodeliai padeda į hegzametro formą įdėti tokius sakinius, kuriuose nėra žodžių, kirčiuotų pirmajame sakinyje (pvz., karinga Atėnė nukovė gigantą Palantą).

Gal, tarkim, naujas Homero vertėjas galėtų pabandyti paeksperimentuoti versti kvantitatyvine eilėdara? (Tik kur rasti tokiai katorgai pasiryžusį vertėją?) Ar toks kelias neperspektyvus?
Manau, kad ne. Jei jau prakalbome apie naują Homero vertėją, tai pirmiausia, ką jis turėtų padaryti – versdamas ištaisyti ankstesnių vertėjų netikslumus, nes pastovieji epiniai epitetai vienoje giesmėje verčiami vienaip, kitoje – kitaip, trečioje –­ dar kitaip, pvz., pastovusis Dzeuso epitetas ευ̉ρύοπα „Iliadoje" verčiamas „žaibvaldis", „visaregintis", „galingas", „visa apmatantis" ir t. t. Tokių pavyzdžių yra daug. Skaitytojas nebejaučia kūrinio stiliaus, pasikartojančių pastoviųjų epitetų, epinių formulių, frazių ar ištisų eilučių, kurios buvo labai svarbios perduodant epinius kūrinius žodžiu. Reikėtų ne tik naujo Homero vertimo, bet ir naujų, išsamių epo komentarų.

Šiais laikais kartais nuriedama papras­tinimo, siekio pasilengvinti darbą ir, mano nuomone, prastinimo keliais. Prieš dešimtį metų vienas poetas senovės graikų archajinio laikotarpio poeziją proza išvertė ne iš graikų, o iš vienos naujosios kalbos. Jis aiškino taip atpalaidavęs eilėraščių energiją. Aš tada neištvėriau ir atsiliepdama parašiau, kad tuomet eilėraščio energija ne atpalaiduojama, o apskritai numarinama, nes graikiško teksto energiją organizuoja ir palaiko melodika (ilgų ir trumpų skiemenų kaita) bei su ja susijusi ritmika. Kaip pačiai šie reikalai atrodo?
Aš, deja, taip pat įžvelgiu tendenciją nesukant galvos eiti lengviausiu keliu, atsisakyti metrų, viską versti proza. Tokių vertimų jau atsiranda. Tačiau antikinėje poezijoje kiekvienas žanras turėjo savo tradicinį metrą. Šios taisyklės kūrėjai labai griežtai laikėsi. Jei jie kurdavo elegiją, rašydavo ją eleginiu dvieiliu, jei tragediją – jambiniu trimetru, jei didaktinę poemą – hegzametru. Jei didaktika būdavo išdėstoma proza, išeidavo didaktinis traktatas. Kadangi versdami mes negalime perteikti visko, tikrai nereikėtų taip lengvabūdiškai atsisakyti metrų ir suniveliuoti antikinius žanrus.

Kokios nuomonės pati esi apie lotyniškos kilmės žodžių vartojimą verčiant graikų autorių? Man atrodo tai nepriimtina, nes anachroniška, bet gal aš klystu?
Versdama iš senosios graikų kalbos, aš irgi vengiu bet kokių lotyniškos kilmės žodžių. Graikai visada, tiek antikoje, tiek naujaisiais laikais, nemėgo ir stengėsi nevartoti lotyniškų skolinių. Keista skaityti vertimą iš senosios graikų kalbos, kuriame nuolat randi „konkurentas", „oponentas", „projektas" ir t. t. Reikėtų paieškoti neutralių žodžių, galinčių tokius skolinius pakeisti. Beje, lotyniški žodžiai neseniai sklido ir iš scenos Euripido „Bakchančių" premjeroje, nes režisierius su padėjėja savaip perdarė specialistų išverstą tekstą.

Šio spektaklio režisierius viename interviu yra išreiškęs priekaištų tragedijos vertėjams. Anot jo, vertime Pentėjas sako: „Jis vadina save dievu Dionisu", o originale yra „Jis Dionisą drįsta pavadint dievu". Ar pasidomėjai šios eilutės vertimu?
Man buvo įdomu pasižiūrėti į originalą. Tai 242-oji „Bakchančių" eilutė: ἐκεῖνος εἶναί φησι Διόνυσον θεόν. Kas bent kiek moka graikų kalbą, iš karto pamatys, kad režisierius neteisus, nes jokio „drįsta pavadint" originale nėra. Išvertus ši eilutė skamba taip: „Anas sako, kad Dionisas yra dievas." Tačiau čia, matyt, susiduriame su tekstologijos problemomis. „Bakchančių" tekstas išliko ne viename, bet keliuose senoviniuose rankraščiuose. Tie rankraščiai pateikia skirtingus kai kurių eilučių variantus, o leidėjai savo nuožiūra juos pasirenka. Jeigu vertėjai vertė minėtosios eilutės variantą ἐκεῖνος εἶναί φησι Διόνυσος θεός (pabaigoje ne galininko, bet vardininko linksnis), išversta buvo teisingai.

Rašydama apie „Argonautiką", sakai, kad Apolonijas Rodietis vengė homerinių žodžių, bet nesibaidė archaizmų, tarmybių ir panašių elementų. Kaip dorojaisi su jais? Ar ieškojai jiems lietuviškų atitikmenų, ar vertei kaip nors kitaip?
Visa helenistinė poezija yra parašyta įvairių dialektų mišiniu. To meto poetai stengėsi parodyti savo „mokytumą" pramaišiui vartodami dorėnų, ajolėnų, jonėnų dialektų formas, epinius žodžius. Jei versdama būčiau vieną žodį ėmusi iš žemaičių, kitą – iš dzūkų, trečią – iš aukštaičių tarmės, vargu ar skaitytojas būtų įstengęs perskaityti šitokią kakofoniją. Versdama tiek „Argonautiką", tiek ir homerinius himnus, negalėjau skirtingai išversti iš epo atėjusių gen. sg. galūnių -οιο, -oo, -ου, nors pirmoji iš jų yra archajiškesnė nei antroji ar trečioji. Teko visas versti vienodai. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tenka apgailestauti, kad vertimas yra tik blankus originalo atspindys ir atskleisti graikiškų tarmių grožį jame neįmanoma.

Elena Kuosaitė yra išsakiusi įdomią mintį senesnių laikų rašytojų vertimo klausimu. Ji turi galvoje, žinoma, naujųjų laikų ankstyvuosius autorius ir teigia, jog verčiant senuosius tekstus reikėtų vartoti archajinių lietuvių kalbos elementų. Gal ji teisi? Gal antikiniams tekstams irgi tiktų, tarkim, „namop", „gautumbei" ir panašūs žodžiai? Pati Kuosaitė, mano galva, labai sėkmingai pavartojo, pvz., žodį „rietas". Šis žodis reiškia ne tik gyvo gyvūno kūno dalį, bet ir šlaunies bei kulšies skerdieną. Mūsų vertimuose senovės graikai ir romėnai aukoja dievams tik gyvulių kulšis ar šlaunis, tačiau gal vertėtų nepamiršti ir rieto? Archajiški žodžiai gal derėtų ir todėl, kad jie suteikia iškilmingumo, pakylėtumo, ypač reikalingo epo stilistikai. Pvz., šiam žanrui visai neblogai tinka Antano Dambrausko pasiūlytas žodis „maigūnas". Ką pati galvotumei apie visa tai?
Nesu dirbtinio senųjų tekstų archaizavimo šalininkė. Teko skaityti tokių iš senosios graikų kalbos išverstų tekstų, kuriuose dėl archaizmų gausos sunku suprasti mintį. Forma neturėtų trukdyti turinio suvokimui. „Argonautika" nėra lengvas kūrinys, jame gausu visokių pavadinimų, mitologinių vardų, etimologinių aiškinimų, todėl nenorėjau šio epo apsunkinti negirdėta, sunkiai suprantama leksika. Manau, kad antikinis kūrinys savo turiniu, stiliumi, metru savaime yra senovinis. Argo laivo statymas, plaukimas jūra, išsamiai aprašyti aukojimo papročiai, jaučių kinkymas, pasakojimas apie Medėjos aplinką skaitytoją nukelia į tolimus praėjusius laikus. Jei herojų kalba iškilminga, jos negali išversti kitaip, net ir vartodamas paprastus žodžius. Juk kiekvienas žodis tam tikrame kontekste įgauna naują atspalvį. Na, o tokių mums įprastų formų kaip „namop" ar panašių tikrai nėra reikalo atsisakyti.

Ir Hesiodo, ir Apolonijo Rodiečio epai turi būtiną šiam žanrui elementą – katalogais vadinamus išvardijimus. Kataloguose paprastai esti daug vardų. Kur čia paslaptis, kaip pačiai pavyksta sukišti tuos vardus į metrą taip gražiai, kad atrodo, jog jie atsidūrė ten patys savaime?
Kai susiduriu su sunkiai išverčiamu tekstu, mintyse kartoju mylimo dėstytojo doc. Leono Valkūno kadaise įkaltą sentenciją: „Gutta cavat lapidem non vi, sed saepe cadendo" („Lašas po lašo ir akmenį pratašo" –­ D. D.). Tas „saepe cadendo" labai padeda, nors kartais vienai eilutei tenka paaukoti pusdienį ar dieną. Todėl jaunųjų vertėjų pasiaiškinimus, kad hegzametru parašytą kūrinį jie vertė proza, nes kitaip išversti buvo neįmanoma, vertinu skeptiškai.

Kokių ypatybių turi turėti geras senovės graikų autorių vertėjas?
Pirmiausia gerai mokėti senąją graikų kalbą. Tai conditio sine qua non. Antikinį kūrinį privalu versti ne iš anglų, vokiečių ar kokios nors kitos kalbos vertimo, bet iš originalo. Kai kada jauniems žmonėms gramatikos ir sintaksės taisyklės atrodo labai nuobodžios. Kartais pirmo kurso studentas pareiškia, kad jis nenorįs mokytis gramatikos, bet norįs versti Sapfo ar Aristofaną. Ir mėgina tai daryti. Stebiuosi didėjančia nepagarba rašytiniam žodžiui, įžūliais bandymais trumpinti ar iškraipyti tekstą. Be kalbos, reikia gerai išmanyti visą antikinę literatūrą ir kultūrą, turėti kalbos jausmą, pasižymėti kruopštumu ir darbštumu. Senovės graikų autorių vertimas yra sunkus darbas, tačiau ir begalinis malonumas, nes vertėjui atsiskleidžia visas originalaus teksto grožis, žodžių žaismas, aliteracijos, tarmybės, archaizmai, autoriaus stilius, talentas. Antikinės literatūros vertėjas tampa tarpininku tarp daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gyvenusio autoriaus ir šių laikų skaitytojo. Tai didžiulė atsakomybė. Savo studentų būryje matau tokių, kuriems ši atsakomybė, atrodo, nebus per sunki, ir viliuosi, kad ateityje jie išvers tai, kas dar nėra išversta.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR Kultūros ministerija

 

Komentarai  

 
+3 #6 Sofija Marija 2013-06-26 14:11
Nuostabu, labai ačiū už pokalbį. Taip ir toliau. Norisi į mokinius pas abi pašnekoves!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -1 #5 Ovė 2013-06-24 00:26
Kaip gerai, kad šitame beprotiškame nesuvokiamo triukšmo bei miglotų siekių pasaulyje dar yra žmonių ramiai ir kruopščiai dirbantį tokį kilnų darbą ir net pajėgiantį jausti kūrybos džiaugsmą...

Savo studentų būryje matau tokių, kuriems ši atsakomybė, atrodo, nebus per sunki, ir viliuosi, kad ateityje jie išvers tai, kas dar nėra išversta. - tegu išsipildo Jūsų viltys, Mieloji!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -1 #4 Meta 2013-06-23 22:45
Sužavėta vertėjos profesionaliomi s pastabomis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #3 da 2013-06-21 22:31
Daug blaivaus proto ir tiesos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #2 ad 2013-06-20 12:27
Man skaitymą apsunkino pašnekovių teksto suliejimas. Manau, kad spausdinant vienodu šriftu, būtina tekstą atskirti bent jau tuščia eilute, kaip kad ir buvo mėginama čia pora karų padaryti... Kaip ten bebuvę, bet vis tiek buvo įdomu skaityti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #1 klausinėtoja 2013-06-19 23:19
sausa ir neįdomi: priartėti prie prozos autoriaus stiliaus yra sunkiau? o gal lengviau? (dar turbūt gali būti ir per vidurį?)
Bet pašnekovė tikrai verta pagarbos
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-14_nr._3431_2013-06-14_nr._3431_virselis.jpg

2013-06-14 nr. 3431

Naujos knygos (0)
Literatūra


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai