Arčilas Kikodzė. Atsisveikinimas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Arčilas Kikodzė gimė 1972 metais. Tbilisio valstybinio universiteto Orientalistikos fakultete 1989–1992 m. studijavo armėnų kalbą, 1992–1999 m. Tbilisio teatro ir kinematografijos institute baigė scenarijų rašymo ir vaizdo operatoriaus studijas.
Arčilas – keturių apsakymų rinkinių autorius, yra publikavęs esė, publicistinių straipsnių, scenarijų, parengęs albumą apie Gruziją ir kita. 2008 m. apsakymų rinkinys pelnė geriausios metų knygos nominaciją, apsakymai versti į rusų ir anglų kalbas. Arčilas Kikodzė – fotografas, vadovas po kalnus, Gruzijos etnografijos ir laukinės gamtos žinovas, žodžiu ir vaizdu fiksuojantis tuštėjančių kalniečių kaimų būtį ir buitį. Kaip fotoparodų kuratorius ir dalyvis, savo ir kolegų darbus pristatė Vokietijoje, Olandijoje, Baltarusijoje, jo nuotraukos pelnė apdovanojimų.


 

 

– Ar yra ten kas?
Neatsako.
– Ar, sakau, matai ką nors?
– Palauk, tuoj švis, – šnibžda jis, neatsiplėšdamas nuo žiūronų.
O man savos bėdos. Kol vaikštau – dar galiu kentėti, o kai tik prisėdu – iš karto šąlu. Sėdžiu nekrutėdamas, visas susigūžęs, tik kojų pirštus judinu guminiuose batuose.
– Moterį sapnavau – medžioklė pasiseks, – kuičiuosi po kišenę ieškodamas cigaretės ir degtukų.
– Jei rūkysi – tikrai ne, – išgirdęs brūkštelint degtuką burbteli per petį neatsigręždamas.
Kad jį kur. Jis teisus. Grūdu atgal degtukus ir rūkalus. Diena bus ilga, spėsiu parūkyti. Nakties vidury mane prikėlė, nuo tada ir einu. Purtydamas jis mane pažadino, o aš, kai tik pusiaumiga jį pamačiau, kažkodėl visai nenustebau, tik šiek tiek nusigandau. Virš galvos jis laikė žibalinę lempą ir blausioje šviesoje atrodė dar kresnesnis, niūrus, lyg ir baugus. Pribakinęs sako: „Renkis." Ilgai neužtruko. Iš vakaro buvau nemažai paėmęs, tai su visais drabužiais ir užmigau susisirietęs po geologų miegmaišiu, nesumojau į vidų įlįsti – visą naktį lyg akmuo jis mane slėgė. Aš neklausiau, kur trauksime. Nors mano akys prastos, arti dar šiek tiek matau, tad įžiūrėjau jam ant nugaros kabančius kelionmaišį ir automatą. O kad mano sapną apie moterį nutraukė, visai manęs nesutrikdė – labai jau didelė, balta ir nepasiekiama atrodė. Kišdamas kojas į guminius batus, besivoliojančius nuo vakar šalia mano migio, mąsčiau apie pusbrolį. Visai jau nupušo, vargšelis. Žmonos beveik keturis mėnesius nematė, ta pas jį iš slėnio į kalnus pakilo, o jis mat išnaktomis į medžioklę susiruošė.
Lietus nustojo, bet kol kas nieko nematyti. Einu paskui apgraibom slenkantį pusbrolį pėda pėdon. Jėgos turiu kaip jautis, aš ir Važą užsimetęs ant pečių paneščiau, bet šitoj tamsoj nieko nematau, net lazda nepadeda, kelis kartus užkliuvęs už akmens vos ant kojų išsilaikau. Kad kiek būčiau kaktą prasiskėlęs į automatą, kabantį ant Važos nugaros. Ne mažiau kaip keturias valandas ėjome, kol pakilome iki šios vietos. Tik dukart tamsoje įžiūrėjau kaži ką boluojant: pirmasis buvo Kamazo konteineris, riogsantis šalia mūsų kiemo it pamėklė – tuoj, atrodė, praris iš karto dvi šeimas – Važos ir mano brolio, ir mane kaip priedą.
Antrasis – balta brolio kumelė, besigananti šienaujamų kaimo pievų pakraštyje. Nebūtų sužvengusi – būtume jos nepastebėję. Kumeliukas, matyt, šalia ganėsi. Kumelei sužvengus, pasileido tiesiai į mus, vos snukiu į mane neatsitrenkė, ta vėl žvengti. Važa riebiai nusikeikė ir iš piktumo pagaliu pašventino, tada ji kaip patrakusi pasileido kaimo pusėn prasmegdama tamsoj, ir kumeliukas iš paskos...
Aš jau visai sustirau į ragą. Važa dar nieko neįžiūri per žiūronus, bet diena jau, galima sakyti, brėkšta, nors aš kol kas maža ką tematau, tik jau atpažįstu, kur esame...
Aš ne medžiotojas ir niekada juo nebūsiu – akys netikusios. Negaliu taikytis ir apie šautuvus nieko neišmanau. Žvėrių varyti man irgi niekas nepatiki – skvarbaus žvilgsnio reikia, uolomis karstytis man irgi netinka, nors sveikatos turiu. Štai ir šiandien mane paėmė, kad būtų kam sumedžiotus žvėris tempti. Į rimtą medžioklę išsiruošė. Iš karto viską supratau, kai tik pabudau ir lempos šviesoje pamačiau jam už nugaros ne jo ilgąjį šautuvą, o brolio AK-45.
– Žiūrėk, dar neprašvito, o jie, rupūžės, jau prie uolų traukia, – burnoja suirzęs Važa, atitraukdamas žiūronus nuo akių, lyg norėdamas man juos paduoti, bet, matyt, prisimena, kad aš žlibas, ir vėl puola žiūrėti.
– Ar daug ten jų? – prisiversdamas klausiu, bet atsakymo nesulaukiu. Ne aš jam galvoj. Viena ranka jis kiša žiūronus į dėklą, o kita bando sugriebti ant akmenų gulinčią putino lazdą.
– Būk čia. Nejudėk ir kad nė žingsnio! – Važa išnyksta, be garso slenka per žvirgždą ir dingsta už riedulių.
Žinau aš jo gudrybes. Jei pasiseks, sakys, kad nieko gero nesitikėjo, todėl ir neįspėjo. Atseit, prieš išvykdamas netikėtai sumanė pamedžioti, iš anksto nežvalgęs žvėrių, ir kaip porininką pasiėmė pusaklį. O juk žvėris senokai, ne mažiau kaip savaitę, nuo apžiūros kalno sekė ir sau prilaikė, kaip laiko vandeny mėsą, kad būtų galima į slėnį pasiimti.
Kai tik jis dingo iš akių, aš – rūkyti. Kas bus, tas bus. Čia juk ne kokia nors „Ast­ra", kurią pasieniečiai traukia, o su filtru, iš slėnio. Užsiliko pakelis po vakarykštės. Šį tą jau įžiūriu, matau, kad giedrijasi, dėl to ir atvėso. Tarp Tebulo kalno ir Maisčio tarpeklio saulė teka. Kokias dvi valandas dar neužšvies, iki to laiko gal ir Važa ką nors pašaus, ir aš galėsiu pajudėti, nes šitie turkiški batai visai nesaugo nuo šalčio. Sėdžiu susigūžęs, sustiręs rūkau ir klausau ularo. Visiškai šalia jis švilpia, nematomas. Užtai virš galvos įžvelgiu uolą ir jau tikrai žinau, kur esu. Ši juodašonė uola – tai Bucuos nuogriuva. O Bucua – mano ir Važos prosenelis, garsus medžiotojas. Bet vieną žiemą medžiodamas turus nusprūdo nuo šitos uolos, griūtis jį palaidojo.
Mąstau apie Važą, apie medžioklę, apie tai, kad tikriausiai nesulauksiu aš tos dienos, kai gyvą žvėrį galėsiu pamatyti. Nors per žiūronus išvysti. O štai nušautų – daug per savo gyvenimą regėjau. Ir ant savo nugaros nemažai partempiau: ir turų, ir gražių ilgakojų gemzių, ir apkvaitusių nuo rujos ožių, kurie, pasirodo, patys kulkoms kaktas atstato. Kai žiūriu iš arti į nušautus žvėris, man visada atrodo, kad jie – labai artimos, bet nematomos man šalies vaikai. Nelemta man jos pamatyti, bet aš ją girdžiu: ularo švilpimą, akmenų dunksėjimą, kai lekia iš po išbaidytų žvėrių kanopų, lavinos keliamą dundesį, šūvio griausmą. Ne aš – kiti užklysta į tą šalį, tikėdamiesi mėsos ir garbės.
Toje šalyje medžiotojai sliūkina per žvirgždą, pakimba ant uolų, užtaiso šautuvus – ir kaista vamzdžiai nuo šūvių. O išgąsdinti žvėrys kyla vis aukštyn ir aukštyn, traukia uolinių tvirtovių link, sprunka nuo pavojaus, vieni, kulkos nepaliesti, bėga greičiau, kiti, kulkų kliudyti, – sunkiai švokšdami, su kraujo puta ant lūpų ar vilkdami paskui save sužeistą koją. Vieni išsigelbsti, kiti lieka – pastirę, be gyvybės. Ir tik tada aš galiu juos matyti, tiktai tada apžiūriu ragus, pusaklėm akim žvelgiu į jų nereges užgesusias akis – jose jau nieko nėra – nei manęs, nei jų žudiko, nei dangaus, nei kalnų. Jie nebegyvi, o man juos tempti ir dirti kailį... Aš vienintelis juos apraudu.
Dar vaikystėje, kai tėvas, pasodinęs mane ant kelių, sakydavo: „Kai užaugsi, eisime medžioti", – aš žinojau, kad man neskirta žudyti turų*. O štai gyvą žvėrį aš iš širdies troškau pamatyti...
Vietoj manęs juos dabar mato Važa. Sėlina prie jų, ir kada jie pasprunka taip toli, kad, atrodo, kulka jų užtikti nebegali, jis vis tiek pavymui be reikalo šaudo, įbauginti norėdamas. Patelės su jaunikliu toks nepagailės. Išėjo iš namų mėsos, tai ir stengiasi. Su Ardotyje gyvenančiais giminaičiais beveik dvi savaites veltui bastėsi po kalnus – pradykinėjo ir šienapjūtę, ir bulviakasį. Turai, kuriuos pastebėjo Machko, per lietų ir darganą pabėgo į Tušetiją. Nepasisekė jiems ir ant Borbalo, pleškino penkiese į vieną gemzę, o ji, kaip užkalbėta nuo kulkų, pralėkė pro kiekvieną lyg erzindama ir dingo iš akių sveika gyva. Praėjusią savaitę ir čia buvo pakilę. Važa pats ėjo varyti žvėrių, tik grįžo nieko nepešęs. Sako, atseit, nebuvo nieko. Dabar aš suprantu, kad žvėris jis sekė iš anksto, nuo tada ir prisilaiko, kad galėtų į slėnį paimti. Viliasi sukrauti kartu su patalyne, bulvėmis ir sūriu į Kamazo konteinerį.
Na va, sulaukiau! Trata AK-45. Galų gale ištiesiu kojas. O jis vis kala ir kala, prakeiktas, be perstojo...
...

Sepiko vidurupio skulptūros. XX a. T. Kapočiaus nuotrauka
Sepiko vidurupio skulptūros. XX a. T. Kapočiaus nuotrauka

Prakaitas srūva upeliais, einu kojų nebejausdamas, rankos lyg medinės, nusivariau kaip velnias. Ir už kokias nuodėmes man skirta tempti šitą naštą? Jau beveik į kaimą nusileidome, bet padėti niekas neateina. O juk mano nešulys – stambus turas ir patelė, ne ką mažiau už jį sverianti. Važa, vis dar paniuręs, tempia už kojų dar vieną seną turą, net medžioklė jo nenudžiugino. Velka jis savo laimikį ir į kaimo pusę dėbčioja. Ten, pasirodo, jau mūsų turtą į konteinerį krauna – Važa man pasakė, aš pats per tokį atstumą neįžiūriu. Kiti už mus pluša. Tad nėr kam išeiti mūsų pasitikti, gal tik kaimo šunims ir vaikams. Šunys, pašiaušę keteras, iš tolo atsargiai taikosi mūsų laimikio, o kai priartėjame, pajutę nušautus žvėris, po kojom maltis pradeda. Lauk iš čia, šuns veisle! Jūsų laimei, negaliu akmens pasilenkti, o jei būčiau lazdos pakeliui neišmetęs, dar ne taip jūs man pašokinėtumėte, spėsite dar prisiryti, maitėdos! Nieko jums nereiškia kitų žūtis, velniai jus griebtų!
Iš vaikų taip pat jokios naudos, gal tik akmenis į šunis laidyti. „Su gera medžiokle", – kaip suaugusieji sveikina jie Važą. Net vaikams aišku, kad ne aš žvėris šaudžiau. O čia ir Gvtiso sūnus Luchuma pasirodė, dar aklesnis nei aš. Kad kiek kakta į žemę nesitrenkė siekdamas akmens šunims nuvyti. Jis albinosas – ir dar nieko nemato nei arti, nei toli. Kaip koks šuniokas vos marmūze į nušautą ožką neatsitrenkia ir net trilinkas susirietęs tempia jos užpakalinę koją padėti norėdamas.
– Baik, Luchumai, traukis iš kelio.
Bet argi jam ką pasakysi? Labai jis uvėrus ir užsispyręs. Lyg ir norėtų padėti, bet jo šmėžuojanti baltapūkė galvelė tik trukdo. Tiek to, tegu tempia, kiek jau čia to kelio. Mes jau namie.
Lyg ir grįžome, lyg ir ne. Koks čia grįžimas, net atsipūsti negalėsime. Vienos naštos nusikračius, tuoj užkraus ant pečių kitą...
Į kaimą įžengiame kaip per paradą. Mano broliai – tikrasis ir pusbrolis – nustoja krovę daiktus, nors ligi šiol apsimetė mūsų nematantys. Užtat dabar, pametę pusiaukelėj bulvių maišus, rikiuojasi palei Kamazą kartu su žmonomis ir marčiomis. Ir Važos žmonelė jau čia, gražaus stoto, iš slėnio atsivežtais drabužiais, tais pačiais kaip vakar. Kaip ir vakar kramto gumą, visa galva aukštesnė už savo vyrą. Tyli, nieko nesako, bet visi mato – patenkinta, kad vyras netikėtai šitiek mėsos parūpino.
O kaip kiti? Vairuotojas iš Martkopio trinasi aplink grobį ir kaulija Važą ragų: „Nors šituos, – sako, – pakabinsiu, – atseit, – virš židinio." Nori pasipelnyti, kaip yra pratę visi vairuotojai.
O darbas, kaip matau, nelabai į priekį juda. Spiritas, matyt, padarė savo. Iš ryto suvilgė gerkles, todėl tik pusę Važos daiktų į konteinerį sukrovė, o mano brolio manta taip ir guli neliesta. Dėl to mano vyriausias brolis pasitiko mane ne taip maloniai, kaip aš tikėjausi, bet ir nepriekaištavo, kad daiktų krauti nepadėjau, tik kažką subambėjo po nosim. Aš stengiuosi nelįsti į akis – maišą į rankas ir prie darbo. Geriau jau bulvių maišus ir mantą tampyti, negu nušautus žvėris.
Per penkiolika minučių sunešame Važos krovinį, paskui brolio daiktų imamės. Viskas joms, toms moterims, svarbu, viską su savim į slėnį reikia paimti, nieko nenori palikti, net beržo tošį brolio žmona neša iš trobos.
„Kaipgi slėnyje be tošies?" – kažkas juokauja, bet mano brolienė žino, kad ugnis geriausiai įsidega beržo tošimi pakurta, be to, žibalas, sako, pabrango. Todėl ir neša tai, kas reikalinga, – nuovoki ji moteris, be reikalo nieko neims su savim. Visi tai žino ir todėl į konteinerį norime viską sutalpinti: beržų tošį kartu su bulvėmis, sūriu, laukiniais česnakais, lydyto sviesto kibirais, kirvių pentimis, avių vilna, patalyne, drabužiais, kėdėmis, juodųjų beržų vantomis, katilais degtinei varyti ir karkiančiomis juose dedeklėmis. Šitas konteineris iš tiesų viską į save susiurbia, sutraukia, bjaurybė. Dvi šeimas vienu sykiu...
O man dar vienas rūpestis! „Kad tik vištos neuždustų", – kažkas susirūpino...
Skaičiuoju išvykstančius žmones: brolis kol kas dar lieka, mėnesio gale su vienu ardakiečiu turi perginti savo ir Važos gyvulius į slėnį. Mūsų kaimui pasisekė – kelias gelbsti. Lieka du Važos broliai su šeimomis ir dar vienas kitas. O štai iš Andakio paskutinis gyventojas išvyksta – tiesiai į Rustavį. Važa su žmona, mano brolienė su dviem dukrom – visi tilps kabinoje, o mane, kaip neįgalųjį, galima nugrūsti į konteinerį ant drėgnos pasmirdusios sūriais vilnos ir net nesukti sau galvos, uždusiu aš ar ne!
Važiuoti tai važiuoti, bet kur? Man tai kas, ne pirmas kartas žiemoti slėnyje, o mano brolienė iš tiesų nežino, kur vyksta. Brolis nupirko ten kažkokį namelį, kurio niekas, be jo paties, nėra matęs.
Važos žmona pasirodė sumanesnė. Dar vasarą jie pirko ten namą, ir nuo to laiko į šitą pusę ji net žiūrėti nenori, neberūpi jai mūsų reikalai. Naujoje vietoje kuriasi, naujam gyvenimui ruošiasi. Atengeno šventės išvakarėse pakilo ji su vaikais į kalnus dviem dienoms. Kažkas tarp jos ir vyro negerai. Aną kartą Važa pagrindinei chevsurų šventei ruošėsi – reikėjo daryti apeiginį alų, o tomis dienomis, kaip žinom, negalima su moterimi būti. Tai ir miegojo Važa atskirai nuo žmonos svečių kambaryje, pristatytame prie brolio namo, o praėjusią naktį į medžioklę pabėgo nuo žmonos: „Ko gero, jis su turais poruojasi, – sako jo brolis Gvtiso, – dėl to ir neregį į kalnus ima, kad tas nieko nematytų."
Galų gale baigiame krauti, ir vairuotojui iš Martkopio atrodo, kad jau viskas. Vakar girtas jis visus auklėjo, visus iš eilės svotais vadino, o juk ne vyresnis už mane; matyt, girdėjo, kad kalnuose taip priimta. Dabar jis skuba, reikia mat ligi tamsos kalnus pervažiuoti, ir visai jis nenujaučia, kad išsikapstyti iš čia nebus paprasta. Aš žinau tai ir džiaugiuosi, kad dar užtruksim, nes slėnyje ir beržo tošį greitai sukūrensime, ir turų mėsa pasibaigs, ir tapsime mes paprastais slėnio chevsurais, vien tik mūsų pavardės liks; ir tarmė mūsų pasikeis, rūpesčiai kiti užguls – slėnio gyventojų rūpesčiai. Išsigimsime mes visi. Tik ne vyresnis brolis.
Štai jis valo rankas į kelnes ir jau kviečia visus užeiti. Daro jis tai paprastai, iš visos širdies. Visi supranta, kad blaivus iš čia niekas neišeis ir kad mano brolio namai svetingiausi mūsų giminėj, o gal ir visame tarpeklyje – ir anoj, ir šitoj pusėj. Kada per mūsų religines šventes pakyla iki mūsų kas nors iš slėnio giminių, tai pirmiausia pas mus užsuka, o jau tada – pas kitus. O kai mūsų tikėjimo šventikas iš Ardočio atvyksta aplankyti šių kraštų, tai jis blizgančiomis nuo girtumo akimis pirmiausia užsiima vietą svečių kambaryje, pristatytame prie mūsų namo, slepia po pagalve išlygintą nosinę ir suomišką peilį ir visą naktį gali čia nebegrįžti. Tai pas vienus prie stalo prisėda, tai pas kitus –­ taip ir eina panamiui...
Vienu žodžiu, mano brolio jau niekas nepakeis – nei slėnis, nei kas kita. Ir su darbo neturinčiais tinginiais jis nesivalkios, nesidomės nei totalizatoriumi, nei rinkimais. Jei jam dukrelių nereikėtų į mokyklą leisti, jo iš čia varu neišvarytum. Kad ir koks bus likimas, jis visada laikysis mūsų papročių. Slėnio gyventojai ir jų rūpesčiai bus jam svetimi. Atsigimė į tėvą: tas jau dvidešimt metų gyvena slėnyje, dabar jau ligos patale guli ir galvos nuo pagalvės be pagalbos nepakelia, o jei ir prisimena ką, tai tik senus laikus, lyg tame dideliame kaime šalia Tbilisio nieko per dvidešimt metų nevyko. Jei ir paklaus ko, tai tik apie čionykštį gyvenimą. Ir žmona jo tokia pat. Nes mano mama, net ir nieko neveikdama, nepakels galvos pažiūrėti į lėktuvus, išskrendančius ar parskrendančius į šalia esantį oro uostą.
Ir iš viso, gaila man kaimo, likusio be mano brolio, ir Važos be kaimo. Aš iš tiesų nežinau, ar myliu savo pusbrolį, naikinantį turus, ar ne. Dabar nors žvėrys nuo jo pailsės. Ramus bus jų poravimasis, telaimina juos Dievas. Bet vis dėlto man kažkodėl gaila Važos, gaila, nes niekada nežinai, kas jam ant širdies guli, kas jo galvoj...
Kartais susimąstau: kas anksčiau įvyks –­ ar Važa išnaikins žvėris, ar mus spiritas pribaigs; žinom, kad nuodas, bet vis tiek nusigeriame kiekvieną naktį.
Atrodo, Martkopio vairuotojui pasisekė. Brolis suskubo, nors ir lieka, bet rūpinasi mumis. Po trijų stiklinių sako, kad laikas mums kilti ir geria už išėjusius amžinybėn kaimo gyventojus, o iš tikrųjų prisimindamas Šijo. Ir kaip aš galėjau jį pamiršti?
Jau šitiek laiko mintyse perkratau savo gyvenimą, bet kad šitaip pamirščiau Šijo... Dar nebus dvejų metų nuo jo mirties, bet nenoriu aš jo sapnuoti, šiurpu man, kai jis mane sapne apkabina. Ir ko aš bijau? Savo bendraamžio, kaimyno, tėviškėno, neperskiriamo draugo. Jis turėjo daug draugų ir tokių kaip aš, ir geresnių, o aš nieko už jį artimesnio neturėjau. Barisacho internate jis mane saugojo ir gynė, nors jėgos turėjo perpus mažiau negu aš. Nuo pat mažumės jis prisigalvodavo visokiausių eibių – kiek sausainių ir sutirštinto pieno dėžučių mes esame nuvogę iš internato sandėlio...Ir štai aš, atsistojęs su visais, prisimenu Šijo, taip pat noriu kažką pasakyti, bet ką aš galiu pasakyti apie Šijo prieš pat kelionę, laikydamas rankoje stiklinę? Ir taip visi viską žino, o kartu ir niekas nieko...
Ar ilgos žiemos naktys, ar kas kita įveikė jį, niekas niekada nesužinos. Tą žiemą buvau likęs kaime, turėjau saugoti gyvulius ir žibalinės lempos šviesoje lošti džokerį. Jei ne kiekvieną dieną, tai kiekvieną naktį matėmės ir nieko nepastebėjau. Tą naktį jis paprašė manęs pasilikti, tik vėliau supratau, kodėl: būtų likęs su žmona, būtų ją apkaltinę viskuo, atseit, jie susipyko ir dėl to jis nusišovė. Žmonos pagailėjo, o man buvo lemta užspausti jam akis. Kai jis vidury nakties čirkštelėjo degtuką ir pradėjo kuistis kambaryje, aš dar nebuvau užmigęs ir šūktelėjau: ko, atseit, tu ieškai? „Nieko, – atsakė, – miegok." Dar kurį laiką paslampinėjo tamsoje ir išėjo kieman. Ilgai, tikriausiai, mąstė, kol ryžosi, nes, kai nugriaudėjo šūvis, aš jau miegojau. Kulkos, pasirodo, jis tamsoje ieškojo.
Brolis jau prašo kalnų ir slėnių šventųjų vietų palaiminimo, matyt, jau iš tikrųjų nusprendė mus paleisti, nes jau laikas. Nuvargus per dieną, spiritas man gerokai trinktelėjo į galvą.
Nei brolis, nei kas kitas nė puse lūpų neužsiminė, kad dvi šeimos visam laikui palieka šiuos kraštus, viskas atrodė kaip įprastas atsisveikinimas prieš kelionę. Išgėrėme mes, kaip ir priklauso, už visus ir viską, ir gero kelio palinkėjome, ir vėl išėjome laukan. Vairuotojas jau buvo pasiruošęs. Buvo matyti, kad jis patenkintas dovanotais turo ir jo patelės ragais. Vos spėjo paklausti: „Tai ką, jau viskas?" –­ Važa jau šaukia nuo savo namų slenksčio, moja mums ranka, o iš kamino virsta dūmai.
– Ragus išsiveži, gal ir mėsos, sakau, paragausi, svoteli? – plekšnoju aš vairuotojui per pečius, primenu vakarykštę, bet jam, panašu, juokai neberūpi, eina jis į trobą kartu su visais veikiau norėdamas mus paraginti, o ne pasibūti.
Važos namuose išgertuvės jau kitokios. Ant įkaitusios iki raudonumo krosnies čirška bebaigiantys kepti šašlykai, jis mosteli gerą stiklinę spirito, norėdamas mus pasivyti ir, panašu, kad net aplenkia. Ištraukia iš kaži kur porą balalaikų, vieną bruka Džimšerui, kitą –­ mano broliui, tas spiriasi, Važa pyksta, o Džimšeras kad perbrauks per stygas, kad užgros iš pradžių čečėnišką, o paskui ir mūsišką...
– Dainą, Džimšerai, dainą! – rėkia Važa, ir Džimšeras užtraukia, atrodo, Džabušanuro žodžiais ir, tiesą sakant, gerai dainuoja. Štai Važa apkabina mano brolio kaklą ir pila gerklėn spirito. O mes visi lyg būtume šito laukę – pagriebę pilnas stiklines puolame vienas prie kito. Vien tik Džimšerui, kol jis baigia savo dainą, tris kartus į gerklę spirito supila. O jis –­ kaip niekur nieko.
Nusibosta mums vienas kitam pilti, tai mes pradedame moteris vaikytis, tos žino, kad neišsisuks, net nesipriešina. Tik Važos žmona nori pasprukti, bet aš ją kampan įspraudžiu ir suverčiu pilną iki kraštų stiklinę.
Džimšeras vėl uždainuoja. Važa išrėkia tostą už gimines. O į mūsų giminėlę jau gražu pažiūrėti: vienam degtinė per smakrą varva, kitam – lydytas sviestas ar šašlyko taukai.
– Žmonės, vėluojam! – niršta vairuotojas, bet niekas, be moterų, jo neklauso. Moterys stovi, bijodamos prie mūsų artintis.
Važa visus apeina ir apdalija žvėriena, ir kada jis suspėjo išmėsinėti?! Mano dalį jis iš anksto atidėjo. Visiems tenka ir sau maišą palieka. Pamalonina ir tuos, kurie pyko, kad vienas medžiojo. Ir vairuotojui skiria dalį, bet jo jau niekuo nepapirksi. Galų gale brolis varo mus į lauką, o Važa kad pasiunta, atseit, dar to nebuvo, kad svečius iš mano namų varytų?! Bet viskas baigiasi taikiai, tik sužaibuoja kelis kartus akimis vienas į kitą ir išsiskirsto kas sau.
Vargšas vairuotojas jau kelintą sykį lekia užvesti Kamazo. Kojos jau manęs neklauso, negaliu atplėšti akių nuo didelės mašinos. Šalia eina Džimšeras, taip pat gerai įšilęs, aš jį apkabinu, rodau ranka į Kamazą ir kalbu tai, kas visą dieną mane kankino:
– Kaip šitaip galima dviejų šeimų gyvenimą į vieną konteinerį... Kur tai girdėta, Džimšerai...
– Mašina galinga, nebijok, – vairuotojas, nors ir jaunas, bet patyręs. O mašina dar tiek pat per kalnus sėkmingai pergabentų...

Papuasų pramotė su krokodilu ir driežu. XX a. A. Lukšėno nuotrauka
Papuasų pramotė su krokodilu ir driežu. XX a. A. Lukšėno nuotrauka

Matyt, nesugebu aš jam to, ką noriu, pasakyti, nes kalbėti nebeturiu jėgų. Ir štai, ką aš matau?!Važos žmona, pasikišusi po pažastimi balalaikas eina Kamazo kabinos link. Ligi šiol jos atskirai voliojosi tai vienoje, tai kitoje troboje. Kas norėjo, tas jomis ir brązgino. Ir mūsiškiai, ir traukiantys pro šalį čečėnų pabėgėliai jomis grojo. Kieno jos, man nebuvo svarbu, o dabar prisimenu, kad Važa jas parvežė iš Grozno prieš daugelį metų. Matyt, brolienės geresnė atmintis negu mano, nors tada ji dar nebuvo brolienė... Išeina, kad kaimas lieka be balalaikos. Niūriomis ilgomis žiemos naktimis niekas nebrauks per stygas, vydamas šalin blogas mintis ir velnius. Panašu, kad mes iš tikrųjų jau išvažiuojame... Bet, kaip sako, skubėk, jei nori sugaišti: paveja Važa savo žmoną prie pat kabinos, ištraukia iš jos rankų balalaiką ir lyg išprotėjęs vartydamas akis užgroja šokį.
Ahait, šaunuolis, tas mano pusbrolis!
Aš jau pliaukšiu delnais, o paskui mane ir kiti. Pirmoji lyg gulbė atmetusi rankas išplaukia brolienė, iš paskos – vyriausioji jos duktė. Ir štai jau visi sustoja ratu, visa mūsų giminė, pabyra vaikai iš namų, o rato vidury taip gražiai mama su dukra šoka. Pasipuošusios kelionei, jos atrodo dar gražesnės šalia mūsų iš uolų gabalų sudėliotų namų, duobėto ir galvijų išmauroto kelio...
– Aba as!
– Ait mardžiach!
Važa balalaikos galu baksteli žmonai į šoną, ji irgi leidžiasi šokti, minkštai, nekeisdama veido išraiškos, tokia graži, sava, bet kartu ir svetima.
– Prasiskirkit, kad ko neatsitiktų!
Pavėlavo, aš jau pradedu šokti. Galvą nuleidžiu, kad žemės po kojomis nepamesčiau. O žemė vartosi, slysta kojos mėšlinam purve.
– Pasitraukite, vaikai, dar sutryps!
Juokiasi iš manęs – aš lyg įnirtęs žirgas nebenustygstu vietoje. O žemė sukasi, sukasi mano kaimas, mano artimųjų veidai, kas yra kas, – nebegaliu atskirti ir negaliu suprasti, kodėl žemė man iš po kojų plaukia, krypsta, paskui artėja ir aš parpuolu veidu į purvą, kažką netyčia prispaudęs, kažkas spurda šalia manęs, matyt, uždelsė ir nespėjo laiku išsisukti... Tai Luchumas, Gvtiso sūnus. Tai jis, vargšelis, dar didesnis bėdžius negu aš...
– Mielas tu mano, į mane panašus! – apkabinu vaiką, bučiuoju į pakaušį ir ilgai, kaip man rodos, nepaleidžiu iš glėbio... jis prie manęs priglunda ir sustingsta, kol mus du vyrai pakelia nuo žemės, o mane paėmę už parankių, iš vienos pusės Džimšeras, iš kitos – mano brolis, veda.
– Sodinkite jį ir važiuojam! – šaukia vairuotojas. Jo nebedžiugina nei ragai, nei pinigai. Greičiau iš čia išsikapstyti. Atrodo, jau beveik pavyko, bet, matyt, sėkmė vėl nusisuko. Jau pradėjo mane kišti į išžiotus, tamsius, bedugnius konteinerio nasrus, bet kažkodėl netikėtai nuleidžia ant žemės, atremia į tvorą – ant kelio priešais Kamazą prie savo vartelių Šijo tėvai pastatė nedidelį stalą, norėdami palaiminti mūsų kelionę ir pagerbti sūnaus atminimą. Ir alaus išnešė. Sunkiai einu prie stalo. Imu Šijo tėvo ištiestą alaus stiklinę. Užuot prisiminęs draugą, tauziju pats nežinau ką:
– Eikite jūs visi po velnių, prakeikta sėkla, nešdinkitės iš čia, ir tegu nė kvapo jūsų čia nelieka. Aš sugrįšiu čionai, net jei nevesiu, nesulauksiu vaikų, išliks kaimas, nes aš čia būsiu... Aš vienas arsiu ir sėsiu. Vienas gyvulius žiūrėsiu, nes neturiu aš visame pasaulyje kitų namų, tik šituos...
Niekas manęs nepriverčia nutilti, nes žino, kad niekada negalėsiu čia pakilti. Iš čia tik bėga, o grįžti – niekas negrįžta, niekas. Niekas manęs nepriverčia nutilti, nes iš tiesų aš nekalbu, nė vieno žodžio nepasakau. Aš tai suprantu ir kažkodėl pradedu verkti, tegu nors ašaros liejasi. Verkiu ir nieko nesigėdiju – nė Šijo tėvo, nes ir Šijo yra šitose ašarose. Ne vien Šijo –­ visi, o kartu ir nieko. Yra ir mirtis, ir gyvenimas ir jie, stovintys visai šalia, ir aš pats tose ašarose, ir Šijo, ir išvykstantieji, ir liekantieji. Tiktai Šijo tėvas, man atrodo, nesupranta, kad kiekvienas apverkia tik save, o jis, susigraudinęs, nori, kad mano ašaros būtų skirtos tik Šijo, mano, kad aš apraudu tik jo sūnų. Todėl tylėdamas ima mane už rankos ir veda į kambarį, jau žinau, ką jis man parodys. Viena ranka nubloškia Šijo lovos antklodę ir rodo man gulinčius ištiestus kaip numirėlis drabužius. Matyt, ir kiti užėjo paskui mus, nes kai kojos man pradėjo linkti, kažkas prilaikė mane iš nugaros, bet niekas nežino, kad man pasirodė dar baisesnis dalykas nei pašarvotas Šijo, kitas vaizdas pakirto man kojas, nes kai jis nutraukė anklodę, man pasivaideno, kad lovoje guli jaunas turas, Važos nušautas šį rytą.
Rankos, laikančios mane, veda į lauką, kelia į konteinerį ir guldo ant avių vilnos, ir jau niekas manęs neišgelbės. Lėtai veriasi sunkios durys, ir kol dar ne aklinai tamsu, aš trokštu tik vieno: dar nors kartą pamatyti Varalamo ir Dakuechi viršūnes, dar nors kartą, paskutinį kartą išvysti Micu ir mūsų protėvių kapus. Jau visiškoj tamsoj suvokiu, kad aš dar nenumiriau ir kol kas nemirštu. Kad ir girtas, bet labai aiškiai suprantu, kad šiandien prie manęs prisėlino mirtis. Gal ji visą laiką buvo šalia, bet aš per savo aklumą negalėjau jos įžiūrėti. Šiandien aš ją pamačiau, ji priėjo taip arti, arčiau negu tą naktį, kai laikiau Šijo peršauta galva. Nuo pat ryto ji buvo visiškai greta, sukinėjosi aplink mus. Ją pajutau tą akimirką, kai užklupau Važą, prigludusį prie turo patelės. Jis krūptelėjo, pakėlė į mane akis. „Troškina", – pasakė, lyg teisindamasis, o nuo jo smakro varvėjo negyvos ožkos pienas.
Dabar aš žinau, kad ir jis ištroškęs mirties.

* Turai (chevsuriškai – džichvi) – Rytų Kaukazo ožiai.

Iš rusų kalbos vertė Romualda Truncienė

Komentarai  

 
#1 rada 2013-06-26 20:22
gražus vyras
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai