Jūratė Visockaitė. Strasbūras: dėl jūsų ir mūsų

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

„Internete radote daug informacijos, bet norėtumėte konkrečiai pamatyti, kaip dirba Europos Parlamentas ir ką jis daro dėl jūsų? Kaip ir maždaug 300 000 asmenų, kasmet jūs turite galimybę su grupe arba individualiai apsilankyti Parlamento darbo vietose Strasbūre, Briuselyje ar Liuksemburge, dalyvauti plenarinėse sesijose ir susitikti su savo EP nariais" (Europos Sąjunga. ES leidinių biuras, 2012).
Su grupe, kurią surinko europarlamentaro V. Landsbergio biuras ir finansavo ES (kiekvienas parlamentaras turi teisę pasikviesti tautiečių – apie 110 žmonių iš savo šalies kelis kartus per metus), ir aš apsukau 5 000 km ratą per Lenkiją–Vokietiją vienai dienai įvažiuodama į Prancūziją, į dabartinę „Europos širdį" su Strasbūro parlamento rūmų ažūriniu panteonu, stabiliau nei Europa keletą amžių stovinčia Strasbūro Dievo Motinos katedra ir mažyčiu kavos puodeliu už 2,30 euro, kurį visą valandą gėriau cafe Rohan terasoje.
EP prieigų stenduose visomis ES kalbomis sumirgėjo kažkaip nerangiai lietuviškai išverstas šūkis: „Jūsų taika, jūsų premija!" Kiek suprantu suktąją ekonomiką, kai kurioms tautoms ir karas tampa solidžia premija.
Visus demokratiškai išskėstomis rankomis pasitinkanti rūmų lauko fojė užima žadą – kiekvieną ištinka kitoks įspūdis, bet maniškė „pirmojo laipsnio" asociacija buvo tokia: štai naujasis naujosios Romos panteonas! Tiksliau, antipanteonas. Gigantiško kupolo ovalas yra kiauras, užvertęs galvą išvysi pliką dangų. Taip pat, kaip ir pro keletą viršutiniųjų aukštų sekcijų –­ tarsi tie tušti korių nareliai būtų palikti būsimiems paskutiniesiems sąjungininkams... Istoriškai panteonas yra įstaiga, skirta „visiems dievams", net ir nukariautiems, taigi čia tuoj pasijunti savas, laisvas, lengvas.
Viduje, jau praėjęs pro tikrintojų juostą, gali pradėti žavėtis kabančiais Babilono eurosodais – pačiupinėjus tikrai gyvi filodend­rai ir kt. įsišakniję kažkur giliai po kamštinėmis plytelėmis ir dirbtinio drėkinimo grotelėmis; augalija griežta linija, tvarkingai lipa į įstiklintą dangų, o tu, gamtos karaliau, vaikštai sau sausas grakščiais tiltukais, šmirinėji liftukais šen ir ten. Šmirinėtojų yra nemažai ir daugiausia tokių turistaujančių kaip mes. Dauguma, žinoma, be perstojo pageidauja nusifotografuoti vėliavų (dievų) papėdėje. Šiaip visas veiksmo procesas primena Fritzo Lango „Metropolį" (vokiečių ekspresionisto 1927 m. filmas apie ne tokius jau tolimus 2027 m.), tik čia jis spalvotas ir įgarsintas.
Bet įdomiausias „kinas" mūsų laukia trečiojoje zonoje – EP posėdžių salėje. Amfiteatrinė erdvė čia jau yra belangė, su dirbtine šviesa, tačiau kruopščiai atseikėta architektūra ir interjeras, akustika, tvyranti rimtis, kaip ant delno įmatomas kiekvienas tautos išrinktasis (gauname smulkų salės kėdžių planą), pagaliau gerai sustyguota posėdžio eiga uždega, nepabijosiu pasakyti, kažin kokią įsivaizduojamą taurią koliziejišką dvasią.
Kai ant pirštų galų vorele už specialių skydų įslenkame ir susėdame galiorkoje, kalba Slovėnijos prezidentas. Eteris ausinėse intymiai šnara visomis ES kalbomis, belieka tik pasispausti savąjį skaičiuką. Mano akis tuoj pat užpelenguoja humoristinius „artistus", tiesia nugara stypsančius netoli tribūnos ar lėtai vaikštinėjančius eilių tarpuose pirštinėtus „lordų" prižiūrėtojus-patarnautojus, kurie suminkština atmosferą ir turbūt, kai reikia, nuima įtampą.
Nuostabu, tačiau ilgiau čia pasėdėjusi pasijusčiau peršviečiama žuvele skaidriame, uždarame akvariume.
V. Landsbergis mūsų grupei gali skirti tik pusvalanduką brangaus laiko atskiroje salytėje. Parlamentaras pasakoja apie Gazpromą, kuris, apraizgęs Europą dujų vamzdžiais, nori ją suvaldyti; apie jo paties redaguojamas (kad kitiems paskui nereikėtų) ir leidžiamas nuosavų pasisakymų knygas. Visi jaučiame, kad priešais save matome garbaus amžiaus istorinę figūrą, ir smagu, kad ta figūra dar nėra užsicementavusi istorijoje, kad mūsų profesorius yra profesionalas, kad, stebėdamas politikos vingius, sugeba fliuksiškai nusišypsoti.
Grįžimas namo yra toks gražiai viduramžiškas – plaukiant Reinu darbščioji Vokietija svečiams demonstruoja daugybę restauruojamų pilių, paupio vynuogynų. Užsukę į Acheno miestą, po D. Grybauskaitės vizito jau žinančio, kas yra Lietuva, Katedroje, aukso karste, apžiūrime Karolio Didžiojo (747–814) kaulelius. Frankų karalius padėjo pamatus krikščioniškų Vakarų valstybių raidai – žemėlapis kompiuteryje, jei norit, jums tuoj parodys panašius ES „proproprosenelio" kontūrus. Acheno grindinyje kai kur vis blyksteli primontuota plytelė su daug nužygiavusio Karolio Didžiojo monograma – originalus paminklas, kokio palinkėčiau ir Lietuvos miestams. Žinoma, ne su Karolio, o su saviškių valdovų vardaženkliais.
Kelionės autobuso lange dažniausiai pasitaikantis objektas – vėjo jėgainės. Vokietija, šiuolaikinės Europos stuburas, ir šitų kW pagamina daugiausiai. Ne taip seniai Europą nukariavusi ir sugriovusi nacija uoliausiai ją dabar atstato. Kartais atrodo, kad tai donkichotiškas jos pasiryžimas.
Tačiau vienas iš šventų ES postulatų, jei prisimename, ir yra – dėl jūsų ir mūsų.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai