Saulė DEGUTYTĖ, Snieguolė DIKČIŪTĖ. „Stalo teatro“ pasakos svetur ir namie

Birželio 13–16 d. Penzos srities teatras „Lėlių namai" surengė IV tarptautinį lėlių teatrų kamerinių spektaklių festivalį „Sraigė", kuriame „Stalo teatras" iš Vilniaus parodė spektaklį „Eglė žalčių karalienė". Įspūdžiais dalinasi spektaklio režisierė, dailininkė SAULĖ DEGUTYTĖ ir kompozitorė SNIEGUOLĖ DIKČIŪTĖ.

Prie teatro meno centro „Mejerholdo namai“ (Penza): Snieguolė Dikčiūtė (kairėje), Saulė Degutytė (dešinėje) ir teatrologė, Rusijos teatro veikėjų sąjungos Vaikų ir lėlių teatrų skyriaus vedėja Olga Glazunova. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo
Prie teatro meno centro „Mejerholdo namai“ (Penza): Snieguolė Dikčiūtė (kairėje), Saulė Degutytė (dešinėje) ir teatrologė, Rusijos teatro veikėjų sąjungos Vaikų ir lėlių teatrų skyriaus vedėja Olga Glazunova. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo

Saulė: Šis sezonas mūsų teatrui ypatingas: dalyvavome net penkiuose lėlių teatrų festivaliuose Kanadoje ir Rusijoje. Penzoje, iš kurios tik ką grįžome, lėlių teatrų festivalis dėl lėšų stygiaus nebuvo rengiamas ketverius metus, nežinia, ar jis įvyks kitąmet. Sunki lėlių teatrų festivalių padėtis ir Lietuvoje: Alytaus lėlių teatro „Aitvaras" vadovė Loreta Skruibienė irgi abejoja, ar spalį įvyks jos organizuojamas renginys, nes nesulaukiama paramos.
Penzos srities teatras „Lėlių namai" įkurtas buvusioje sveikatos įstaigoje ir niekaip nebaigiamas remontuoti. Regis, Rusijoje teatras vaikams itin populiarus. Penzoje nepastebėjome festivalio lauko reklamos, o salės buvo pilnos žiūrovų, statytos papildomos kėdžių eilės. Gal Penzoje mažesnė renginių vaikams pasiūla nei Vilniuje... Spektaklį „Eglė žalčių karalienė" vaidinome du kartus, vaikai žiūrėjo susitelkę, jautresnės moterys braukė ašaras. Paskutinį kartą rusų kalba spektaklis buvo rodomas 2007 m. Tomske, todėl vertimo reikėjo mokytis iš naujo. Vaidinti nebuvo lengva: baisus karštis, prakaitas varva... Festivalio rengėjai buvo labai geranoriški, paslaugūs profesionalai.
Matėme festivalio vadovo V. Biriukovo režisuotus spektaklius suaugusiems –­ Molière'o „Gydytojas per prievartą" ir „Užmušti Karolį" (pagal S. Mrożeką). Pastebėjau, kad lėlės imituoja žmonių pasaulį, dramos aktorių vaidybą. Buvo ir išradingų triukų: aktorius paima arbatinuką su vandeniu, pila į metalinius puodelius; marionetė pakelia puodelį, geria – ir jokio vandens! Pasirodo, puodelių dugnai turi skylutes, vanduo subėga į plokštumos, ant kurios vyksta veiksmas, ertmes...
Gerą įspūdį paliko dviejų aktorių iš Minsko spektaklis „Jei turėčiau aš drakoną" (pagal D. Bisseto pasakas). Vaidyba –­ nesureikšminta, be nereikalingų psichologinių pauzių ir patoso. Ypatinga vaidybos energija išsiskyrė dramos spektaklis suaugusiems „Našlės" (pagal S. Mrożeko pjesę, „Daktaro Dapertutto teatras", Penza), kuriame visus vaidmenis kūrė vyrai.
Daugumos festivalyje matytų spektaklių bėdos – muzikos ir scenografijos stilių eklektika, mažai naujovių. Siekiama dramaturgijos vieningumo, preciziškai pasakojamas siužetas, o apie formą, estetinius spektaklio komponentus galvojama mažiau. Kartais širdį skauda, kai scenoje matai šitiek butaforų darbo pareikalavusias lėles, kurių dėl scenografų ar kostiumų dailininkų klaidų nesimato! Muzika parenkama atsitiktinė, jos ištraukos nedera tarpusavyje, net „pjaunasi" su spektaklio turiniu. O daugumos mūsų matytų Vakarų Europos, Kanados spektaklių lėlininkai labiau kreipia dėmesį į formą.

Snieguolė: Tai, kad „Stalo teatras" per sezoną dalyvavo 4 festivaliuose Rusijoje, taip pat festivalyje Kanadoje, Farerų salose rengiamoje kultūros programoje „Listaleypurin", liudija teatro tarptautinį pripažinimą, suteikia paskatų dirbti toliau. Ypač maloniai nustebino Danijos dėmesys Farerų salų vaikams. Visos Šiaurės Europos šalys ypač globoja kultūrą vaikams ir jaunimui. Farerų salos, kuriose kalbama skirtingais dialektais, dėl savo geografinės padėties patiria tam tikrą kultūrinę izoliaciją. O minėta „Listaleypurin" programa vaikus, gyvenančius atšiaurios gamtos apsuptyje, supažindina su įvairiomis šiuolaikinio meno kryptimis, geriausiais užsienio menininkų kūriniais. Kita vertus, garsas apie Farerų salas, kurias šiaip jau retas žino, pasklinda po visą Europą, nes menininkai – socialiai aktyvūs žmonės. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje veiktų analogiška programa, kad mūsų valstybės kultūros politikai nepamirštų vaikų kultūros. Pavyzdžiui, mūsų teatrų festivaliai, orientuoti į vaikų auditoriją, neišgali pasikviesti ryškesnių trupių.
Šiemet mes, vykdydami savo teatro sklaidos regionuose programą, vaidinome ir Kretingoje, Baisogaloje, Saldutiškyje (Utenos r.), Viešvilės vaikų globos namuose. Ne visus spektaklius galime vaidinti ten, kur trūksta scenos įrangos, apšvietimo. Bet mums rūpi ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasufleruoti pedagogams, kaip kurti „nepaprastą veiksmą paprastomis priemonėmis".
Didžiausia „Stalo teatro" naujiena yra ta, kad rudenį žiūrovus pakviesime į naujas patalpas Vilniuje, Antakalnyje. Nors ir toliau būsime „Menų spaustuvės" rezidentai, naujuose savo namuose repetuosime, vaidinsime kamerinius spektaklius, vykdysime edukacines programas, rengsime seminarus, vesime retorikos pamokas suaugusiems, seksime mažyliams teatro pasakas jiems patogiu laiku. Čia veiks ir vaikų teatro studija.
Likusią vasarą ruošimės spektaklio „Pasakų stalas", skirto Tarmių metams, premjerai. Spektaklyje veikėjai kalbės visomis keturiomis Lietuvos tarmėmis. Premjera numatyta spalio viduryje.

Parengė Ridas Viskauskas

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai