Richard Kearney: Kitas prieblandoje

Liepos 1–5 dienomis Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras organizuoja tarptautinę konferenciją „Vaizduotė ir nihilizmas". Joje pranešimus skaitys ne vienas žymus Lietuvos ir užsienio filosofas, tarp jų ir Richardas Kearney's – airių kilmės profesorius, pagarsėjęs savo knygomis apie vaizduotę, kontinentinę filosofiją ir religiją. Pateikiame interviu su Richardu Kearney'u santrauką, kurioje kalbama ne tik apie filosofijos, bet ir apie kai kurias šiuolaikinės visuomenės problemas, aktualias ir Lietuvai: homofobiją, atpirkimo ožių ieškojimą ir homogenizaciją.

Richardas Kearney’s. Nuotrauka iš konferencijos organizatorių archyvo
Richardas Kearney’s. Nuotrauka iš konferencijos organizatorių archyvo

Daugelis jūsų darbų vertina filosofiją iš tarpdisciplininės perspektyvos. Kaip jūsų posūkis į tarpdiscipliniškumą vystėsi per pastaruosius du dešimtmečius? Kokią matote tokios mokslo formos ateitį šioje eroje, kurioje vis dar ginčijamasi dėl teorinių tyrinėjimų?
Vaizduotės vaidmuo mūsų gyvenimuose ir mintyse mane žavėjo nuo pat pradžių. Perkėlus į filosofiją, jis neišvengiamai prašosi tarpdisciplininės prieigos. Tai didžiulė patirties sritis, kuri buvo sistemiškai šalinama iš tradicinės metafizinės analizės. Daugiau nei 2000 metų mažai kas mąstė apie tokias esmines mūsų visuomeninio ir asmeninio gyvenimo funkcijas kaip mitai, sapnai, simboliai, metaforos ir apie tokius socialinius vaizdinius kaip „ideologija" ar „utopija". Tik XX a. susiformavus kontinentinei minčiai – o ypač jos srovėms: fenomenologijai, egzistencializmui, kritinei teorijai ir poststruktūralizmui – filosofija buvo pakviesta aktyviai atsiimti šias nuslopintas ir apleistas sritis. Žinoma, Vakarų minties istorijoje šioje „vaizduotės užmarštyje" buvo ir išimčių. Platonas dar pačioje pradžioje buvo giliai dviprasmiškas. Tai akivaizdu, pavyzdžiui, „Valstybėje", kuri pasitelkia tokias vaizduotės priemones kaip mitas, palyginimas, alegorija, fiktyvus dialogas, drama, metafora ir t. t., tuo pat metu dešimtoje knygoje ištremdamas poetus ir menininkus iš idealios valstybės. Toks didysis Platono paradoksas išnyra ir keletoje vėlesnių metafizikos istorijos sankryžų, pavyzdžiui, Augustino „Išpažinimuose" ar Kanto pirmojoje ir trečiojoje Kritikose. Iš tiesų tik egzistenciniai autoriai – Nietzsche, Kierkegaard'as, Sartre'as – teoriškai ir performatyviai meta iššūkį griežtoms skirtims tarp filosofijos ir literatūros, proto ir vaizduotės. Taip pat ir hermeneutika, besivystydama su Heideggeriu, Gadameriu ir Ricœuru, parodo, kad filosofija yra ne tiek moks­las, kiek netiesioginių ir daugiasluoksnių prasmių dešifravimo „menas". Tai keletas pagrindinių mano filosofinio kelio asmenybių, paskui kurias sekiau atlikdamas pirmuosius kuklius mėginimus (pradedant „Įmanomybės poetika" 1984-aisiais) sujungti tarpdisciplininio tyrinėjimo poetiką su vaizduotės veikla. Tai vaga, kurią ariau, sėjau ir kurios vaisius, kiek galėjau, rinkau iki pat „Svetimųjų, dievų ir monstrų" išleidimo 2003-iaisiais. Tai, jog rašiau romanus ir poeziją bei daug metų dėsčiau Airijos kino mokykloje, taip pat prisidėjo prie mano ryžto peržengti tradicines akademines disciplinas. Aš visada veržiausi ir rausiausi už ribų! Paradoksali įtampa tarp intelekto ir fantazijos egzistavo nuo pat vakarietiško mąstymo pradžių, nuo tada, kai Platonas-poetas ėmėsi dialogo su Platonu-filosofu. Mano paties tekstai šia tema yra ne daugiau nei epilogai tam senam ir nuolatiniam ginčui.

Akademija net ir mūsų postmoderniame amžiuje priešinasi tarpdiscipliniškumui –­ galbūt ne Platono lygiu, bet vis tiek priešinasi. Ar sakytumėte, kad tas senas ir nuolatinis ginčas taip pat įtraukia mąstymo skirtumų politiką? To klausiu turėdamas omenyje autoriteto krizę ir visas kitas ją sekančias krizes.
Mąstymas dažnai yra pavojingas galiai, nes į politinę vienodumo, konformiškumo ir uniformiškumo citadelę įveda skirtumą. Pati filosofijos praktika, pradėta Sokrato – dialektinis dialogas – būtent tą ir reiškė: dia-legein – priimti skirtumą. Tai pasirodė pavojinga ne tik Atėnų valstybei, kuri nuteisė Sokratą mirčiai, bet ir pačiam Sokratui! Ne paslaptis, kaip autoritariniuose režimuose buvo elgiamasi su intelektualais disidentais. Kita vertus, labiau stebina, kai matai, kaip disidentiškas mąstymas tampa „pavojingu" ir kai kuriose demokratiškose šalyse. Disidentiški mąstytojai, pavyzdžiui, Chomskis ar Saidas, daug prisidėjo pademonstruojant, kaip kritinė ir alternatyvi mintis yra vis labiau tildoma JAV dominuojančios nuomonės (ypač valdant Bushui) – tai prilygsta tam, ką jie vadina „pritarimo gamyba". Net jei toks požiūris laikomas pernelyg kraštutiniu, vis tiek kyla nerimas stebint, koks minimalus daugelyje JAV universitetų yra kritinis atsakas karui Irake, palyginti su, pavyzdžiui, Vietnamo karu. Nesakau, kad nėra daug studentų ir dėstytojų, kurie labai nepatenkinti situacija – gal net didžioji dauguma, tačiau visuomeniniu lygiu organizuoto pasipriešinimo beveik nematyti. Tai verčia susimąstyti.
Vidinį pasipriešinimą diferenciniam mąstymui galime pastebėti pačiose akademijose. Tai pasireiškia kaip priešiškumas tarpdisciplininiam darbui, peržengiančiam tradicines akademines ribas. Atrodo, kad toks darbas kelia pavojų kanoninių skirčių saugumui ir autoritetui, grasina užteršti ir sutrikdyti atskirų disciplinų grynumą. Ši baimė retai pripažįstama viešai, bet pasireiškia per netiesioginius sprendimus, susijusius su įdarbinimu, finansavimu ar programų svarstymais. Pagalvokime apie aistringą antipatiją Jacques'ui Derrida, kuris neabejotinai metė iššūkį tradicinėms akademinėms perskyroms. Prietaringa tam tikrų anglosaksų akademinių bastionų reakcija – įskaitant tuos, kurie taip atkakliai priešinosi Kembridžo garbės daktaro laipsnio Derrida suteikimui –­ kalba už save.

Dialogas arba dia-legein, skirtumo priėmimas, kartais nesukuria nei priėmimo, nei skirtumo. Pavyzdžiui, politinėje ir akademinėje sferose matome aukojamo svetimojo priėmimą. Taip pat dažnai griebiamasi galimybės sukonstruoti normatyvią vienodybę ir šitaip apibrėžti besiskiriančią perversiją. Pati teorija akademijoje yra buvusi aukojamu svetimuoju, o Derrida – atpirkimo ožiu daugeliui ginančiųjų disciplinų grynumą. Kartą buvau pakviestas į uždarą politinę diskusiją apie postmodernizmą. Nuo pradžių iki galo jos išvada buvo tokia: Michelis Foucault, postmodernistas ir homoseksualas, sąmoningai užkrėtė žmones AIDS, todėl jo teorijos ir postmodernizmo neturėtų būti mokomasi. Kadangi man buvo artimi Foucault intelektualiniai interesai, greitai pasijaučiau pažymėtas kaip atpirkimo ritualo objektas. Kaip toli tai siekia? Ar yra ideologinis santykis tarp „New York Times" nekrologo Jacques'ui Derrida ir pataisų prieš gėjų santuokas? Abu pasitelkia skirtumo ir aistringo šmeižto retoriką.
Taip, ideologinis ryšys kelia nerimą. Abu pasmerkimai – dekonstrukcijos ir gėjų santuokų – vykdomi moralės, o tiks­liau, itin puritoniškos moralės vardu. Neįprasta šiame naujajame puritonizme yra tai, kad jis kyla ne tik iš dešinės, kur gali būti tapatinamas su krikščioniška politika, bet ir iš tam tikrų kairiųjų akademikų sluoksnių, pernelyg besirūpinančių politiniu korektiškumu ir moksliniu pozityvizmu (kurie abu yra anglosaksiško racionalizmo priešiškumo kontinentiniam mąstymui palikimas). „Moralinis" priešiškumas gėjų santuokoms kyla iš baimės, kad svetimi ir ateiviški seksualinių santykių būdai suterš kūno politiką. Tai tas pats, kas Salemo raganų teismai. Baisu tai, kad ši kampanija prieš gėjų santuokas ir abortus užgrobia „moralumo" sąvoką, tuo pačiu metu likdama abejinga tokiems politinės moralės klausimams, kaip skurdas ar karas Irake. Vienodai kelia nerimą toks pats paraleliai vykdomas religijos užgrobimas, tarsi religinės ir krikščioniškos vertybės būtų Busho ir jo dešiniųjų pasekėjų prerogatyva. Mano manymu, tai didelis iššūkis šiandienos kairei: atsiimti politinės moralės ir emancipuojančio religinio protesto sritis, anksčiau gintas tokių žmonių kaip Doro­thy Day ar Martinas Lutheris Kingas.
Čia mes sugrįžtame prie Derrida, kuriam etiniai ir religiniai klausimai buvo jo vėlesniosios filosofijos centre. Daug sako tai, kad aršiausia kritika, nukreipta į postmodernius mąstytojus iš kontinento, –­­ kurie „skiriasi" nuo vyraujančios anglosaksiškos minties, – yra formuluojama seksualinės perversijos terminais. Foucault, Derrida, Kristeva, Deleuze'as ir kiti yra pasmerkiami kaip intelektualiai perduodama liga, pūdanti sąmonę ir gadinanti jaunimą. Mes grįžome prie atpirkimo ožių ieškojimo ir „aukojamų svetimųjų", tik po labiau sofistikuota priedanga. Daugelis Amerikos inteligentų, kurie šmeižia Derrida, nėra skaitę jo knygų ir atsainiai ignoruoja faktą, kad jis buvo persekiojamas žydas iš Alžyro (išmestas iš mokyklos dėl Viši / nacių įstatymų) bei progresyvių politinių ir edukacinių sumanymų gynėjas. Aš pats kartais nepritardavau Derrida, ir mudu esame turėję ne vieną progą atvirai pasikalbėti. Jo atsakymai į mano pastabas visada būdavo kuklūs ir dosnūs – galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jis buvo vienas iš etiškai sąmoningiausių ir politiškai labiausiai atsidavusių mano sutiktų filosofų.

b_600_841_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-28_nr._3433_Nihilism_and_Imagination_plakatas_SMALL.jpg

Tęsiant pokalbį apie vienodumą ir skirtumą kaip politines ir filosofines kategorijas –­ ar matote čia pasakojimų galią patvirtinti savyje užsidariusios tapatybės pranašumą prieš tapatybę, kuri santykiauja su kitu kaip asmeniu? Turiu omenyje, pavyzdžiui, visas ideologines pozicijas, kurios telkiasi apie Derrida, gėjų santuokas ar Kitybę – jos visos palaikomos pasakojimais, galbūt tam tikra skaistumo mito variacija. Atrodo, kad tokie vaizdiniai kaip Derrida ir gėjų pora dabar amerikietiškąją sąmonę gąsdina labiau nei nežemiškas kitas.
Taip, yra daug pasakojimų apie JAV prieš Juos, skaisčiuosius prieš suterštuosius, išrinktuosius prieš pasmerktuosius. Toks „strateginis melas" yra pasitelkiamas imperinių vyriausybių, siekiant propaguoti pasiaukojančio apsivalymo ir galios ideologiją. Apeliuoti į „faktus" tokių naratyvinių Priešo fantazijų akivaizdoje, reiškia nesuprasti, apie ką kalbama. Naratyvios arba, kaip ją vadina Tayloras ir Ricœuras, socialios vaizduotės vaidmuo konstruojant vyriausybių galios politiką negali būti nuvertintas. Kova čia vyksta ne tarp naratyvų ir faktų, bet tarp teisingų ir neteisingų naratyvų, įgalinančių ir apribojančių vaizduotes. Geriausias prieš­nuodis imperinių ideologijų naratyvams apie savyje užsidariusią tapatybę nėra apeliacija į neutralius faktus ar kažkokį nesuinteresuotą transcendentalų stebėtoją –­ tai apšvietos racionalizmo ir pozityvizmo naivumas. Užmojis nusikratyti visų mitų, kaip teisingai mums primena Gadameris, pats yra mitas. Ne, geriausias atsakas destruktyviems pasakojimams (tiems, kurie redukuoja kitybę į vienodybę) – dekonstruktyvūs pasakojimai, kurie demaskuoja iliuzinį fiksuotos tapatybės masalą ir atveria mus naratyvaus keitimosi ir mutacijos procesui. Pasakojimai gali sugriauti pasakojimus. Naratyvai, kurie išlaisvina, gali atsakyti naratyvams, kurie paralyžiuoja ir įkalina. Istorija pilna tokių konfliktuojančių pasakojimų, taip pat kaip ir psichoanalizė ar religija. Kodėl tada politika turėtų būti atleista nuo tokio sudėtingo naratyvinių vaizduočių žaismo? Neturėtų.
Jūs, žinoma, visiškai teisus sakydamas, kad „nežemiškas kitas", kurį savo knygoje „Apie pasakojimus" nurodžiau kaip iškylančią fantaziją apie Amerikai grasinantį priešą, dabar pakeičiamas namie užsiaugintais demonais – kaimynu gėjumi, kuris skelbiasi esąs normalus (galintis tuoktis), ar dekonstrukcionistu vietinėje mokykloje, kuris, kaip Derrida, laiko save esančiu demokratijos ir teisingumo pusėje. Po pabaisos „įrodymo" Rugsėjo vienuoliktosios įvykių kontekste, „nežemiško kito" fantazija grįžta namo: kaip Al Qaeda kaimynai, kurie lėktuvais skrenda į mūsų miestus; ir kaip kaimynai gėjai, postmodernistai, liberalai – tie, kurie skelbiasi esą tokie, kaip bet kas kitas, bet iš tiesų grasina sugriauti ir suteršti kūno politikos moralinį skaistumą. Jie visi grasina infiltruoti ir užkrėsti mūsų mintis ir kūnus iš vidaus. Pašalietis kaip saviškis –­ tai tampa dominuojančia laikų po Rugsėjo vienuoliktosios fantasmagorija. Iš čia toks desperatiškas skubėjimas suišorinti ir apibrėžti piktadarį kažkokiame tolimame kovos lauke Afganistane ar Irake. Iš čia ir poreikis atimti gėjų teises į legalumą ir normalumą. Toks atpirkimo ožio ieškojimas yra baisus reikalas.

Ar svetingumo pasakojimai, kuriuos aptariate „Svetimuosiuose, dievuose ir monstruose", galėtų būti atsakymas kito šmeižimui? Jei matote tokią galimybę, kur čia yra „svetingumas"?
Manau, kad svetingumas yra vienas geriausių atsakymo būdų. Derrida, mano manymu, teisus, kai perspėja mus apie dvilypę hostis reikšmę – ir šeimininkas, ir priešas. Tačiau, nors jie ir atpažįsta dvilypę svetingumo prigimtį, dekonstrukcionistams trūksta adekvačių kritiškų būdų atskirti pagrįstus ir nepagrįstus „kitus". Derrida sako, kad kai kas nors pasibeldžia į tavo duris, tu negali iš anksto žinoti, ar tai serijinis žudikas, ar mesijas. Kito pasirodymas visada yra gryna staigmena, kuri sudaužo į šipulius ir sujaukia bet kokias mūsų pastangas kvestionuoti ar skirti vieną Kito formą nuo kitos. Mano manymu, skirtumas svarbus. Mes turime atskirti tikrus pranašus nuo netikrų, Sidhartą nuo žmogžudžio, Jėzų nuo Judo, Etty Hillesum nuo Himmlerio. Kiekviename žmoguje gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo yra skirtingai. Tai sudėtingos problemos, ir niekas niekada nėra vien juoda ir balta. Toks apokaliptinis dogmatizmas veda prie karo, kaip mes pernelyg gerai žinome, bet kitas kraštutinumas, kai sakoma, kad apie kito pasirodymą iš anksto negalime pasakyti visiškai nieko –­ tai, mano galva, yra neadekvati pozicija. Dekonstrukcija yra dievų etika, ne mirtingųjų. Juk Jėzus tai kone pripažįsta, kai prašo Tėvo atleisti tiems, kurie jį nukryžiuoja. Jis nesako, kad pats jiems atleidžia, nes galbūt yra tokių svetingumo ir atleidimo aktų, kurie žmonėms neįmanomi (šiuo atveju ir Jėzaus žmogiškajai pusei –­ tokio besąlygiško atvirumo priešui jis gali prašyti tik iš tėviškosios dievybės). Tai įdomus ribinis atvejis. Svetingumas kartais būna labai sudėtingas ir sunkus, bet tai nėra priežastis atsisakyti supratimo hermeneutikos, kad ir kokia laikina ir neišsami ji būtų. Iš esmės aš noriu pasakyti, kad kai atidarome Kitam duris, tai ne visada turi vykti tamsoje. Jei nepripažįstame bent minimalios kritinės interpretacijos poreikio, svetingumas tampa nepraktiškas, o mes –­ pernelyg sukaustyti, kad išvis galėtume veikti. Mums reikia tiltų tarp savęs ir kitų, net jei tai tik paprastos virvinės kopėčios –­ ar net lynas! Bent mažo uosto audroje.

Minėjote atleidimą kaip dievišką poelgį. Rašytojas José Saramago siūlo šiek tiek kitokią problemą, kurią norėčiau, kad pakomentuotumėte. „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų" mirštantis Jėzus prašo žmonijos atleisti Dievui! „...Žmonės, atleiskite Jam, nes Jis nežino, ką padarė." Panašu, kad Saramago atleidimas ir kaltė yra visiškai žmogiškos problemos.
Man priimtinas Saramago troškimas pabrėžti žmogiškąją atsakomybę už atleidimą, bet šioje vietoje nesutikčiau su teodicėjos implikacijomis, o konkrečiau su tuo, kad Dievas Tėvas galėjo kažkaip valingai sukelti savo Sūnaus kančias ant Kryžiaus bei kančias tų „žmogaus sūnų", kurie amžius kentėjo nuo genocidų, kankinimų, skerdynių ir t. t. Jei sutiktume su tokiu požiūriu, kaip per amžius yra padariusios daug bažnyčių, tada blogis būtų neperprantamojo Dievo plano dalis, ir bet kokią žmogišką atsakomybę gėrio ir blogio atžvilgiu būtų galima išmesti per langą. Istoriškai bet kurios religijos teodicėjos visada buvo tarp pavojingiausių doktrinų ir yra tiesioginė daugelio mūsų karų priežastis. Jau neminint to, kad ir humanistiniai teodicėjos variantai – stalinizmas, hitlerizmas, Didysis brolis – yra tokie pat destruktyvūs, kai skatina požiūrį, kad įvairus blogis ir neteisybės neišvengiamame žygyje sekuliaraus Reicho ar Karalystės link yra būtina „neigiama" dalis. Tai labai pavojinga, ir filosofija turi nuolat kritiškai stebėti ir ieškoti naujų pasikartojančių tokio mąstymo variantų net mūsų postideologiniame, postmoderniame laike.

Mes aptarėme daug problemų ir ne viena iš jų prisilietėme prie dabartinių įvykių. Tikriausiai čia aš šiek tiek suklydau, pririšdamas interviu prie laiko ir erdvės. Didelė dalis jūsų darbo skirta disciplinų riboms peržengti ir naujiems pokalbiams pradėti ten, kur anksčiau nebuvo nieko. Svarstant apie jūsų mokslinius, kūrybinius darbus ir jūsų plataus spektro interesus, kaip nusakytumėte tokio kritinio žvilgsnio laukan ateitį? Atsakyti neįmanoma, nes negalime žinoti atei­ties, bet man smalsu, kam, jūsų manymu, turėtume būti pasiruošę ir atviri, ko turėtume tikėtis?
Kaip ir sakote, sunku tai prognozuoti, bet aš tikiu, kad humanitarinių mokslų ateitis yra tarpdiscipliniškumas ir kad akademinių ribų peržengimas vyks ne tik tarp humanitarinių mokslų, bet ir tarp fakultetų. Dialogas su gamtos mokslais, manau, yra esminis, nors aš pats dar mažai esu dalyvavęs šiame kiek apleistame pokalbyje. Analitinė filosofija tam buvo atviresnė, ypač besivystant kognityviniams mokslams, bet aš jaučiu, kad kontinentinė filosofija čia taip pat turi daug ką pasiūlyti. Vis dar esame pagiringi nuo senosios schizmos tarp Apšvietos racionalizmo ir romantizmo. Mums reikia eiti toliau. Neatidėliotini etikos, politikos, epistemologijos ir aplinkosaugos klausimai reikalauja atsakymų tiek iš humanitarų, tiek iš kitų moks­lininkų. Jei disciplinų ribų susiliejimas ir kelia painiavą, tai tokia potencialiai kūrybiška painiava yra verta rizikos. Nesiimdami šios rizikos negalėsime žengti toliau. Aš pats vis labiau domiuosi debatais tarp filosofijos, teologijos, psichoanalizės ir politikos, ypač ten, kur jie liečia primygtinį tarpreliginės vaizduotės klausimą. Sakau „primygtinį", nes tikiu, kad daugelis dabartinių konfliktų pasaulyje, įskaitant ir „Karą prieš Terorą", kyla iš iškrypusios religinės vaizduotės (Bushas ir Bin Ladenas –­ du akivaizdūs pavyzdžiai). Lažinčiausi, kad progresyvių, įgalinančių ir apšviečiančių didžiųjų išminties tradicijų aspektų susigrąžinimas galėtų mums pasiūlyti ne vieną atsakymą. Gandhis, Dalai Lama, Lutheris Kingas, Havelas, Mandela, Johnas Hume'as ir Aung San Suu Kyi – visi taip manė. Ir aš manau, kad jie teisūs. Bet tai jau kita tema.

Vertė Benediktas Gelūnas

Parengta pagal: Kearney, Richard and Victor E. Taylor. „ A Conversation with Richard Kearney". Journal for Cultural and Religious Theory, vol. 6, no. 2 (Spring 2005): 17–26;
http://www.jcrt.org/archives/06.2/kearney-taylor.pdf

gn nutraukimas
gn nutraukimas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai