Monika Baltrušaitytė. Židinys

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nemėgstu ilgų kontempliacijų, įžangų ir aprašinėjimų. Gimiau Vilniuje 1989 m. pabaigoje. Esu žurnalistė. Rašinėju jau nuo mažens, tačiau, išorinių jėgų paveikta, nusprendžiau įmerkti mažąjį kojos pirštelį į literatūrą. Auginu labai gražią katę, kurios veislė – Preilos mėlynoji. Mėgstu kiną, Tailando boksą, muziką, literatūrą ir viską, kas valgoma, rūkoma ir geriama. Kai užaugsiu, turėsiu pilį, jachtą ir sodininką.


– Sustok ir palik mane čia: misiu žolėmis, kramtysiu kmynus ir vogsiu iš kaimynų malkas. Svarbiausia, kad rytoj nereikėtų eiti į darbą, – tarė Pabaisa Gražuolei, kuri sėdėjo už vairo, mynė greičio pedalą, pažeisdama eismo taisykles, ir ramia širdimi tolo nuo neprižiūrėtais erškėčiais užžėlusios sodybos, kurioje jie leido savaitgalį. Jo rankose buvo plastikinė stiklinė, pilna nuorūkų, plūduriuojančių gelsvai rudame vandenyje. – Ar išgertum šį vandenį, jei tau sumokėtų šimtą litų?
– Ne, – Gražuolė, rodos, buvo užtikrinta. – Fui, net nekalbėk apie tai – šlykštu ir pagalvoti.
– O jei penkis šimtus pasiūlytų? Tūkstantį? Du? Aš tikrai gerčiau.
– Negerčiau už jokius pinigus! Negalėčiau to padaryti – iškart apsivemčiau.
– Cha, – pergalingai sukikeno Pabaisa. –­ Matyt, dar nepasiūliau tavo kainos.
Perbalusi Gražuolė sustabdė automobilį ir liepė Pabaisai išmesti šiukšles. Tą stiklinę taip pat.

*
Sekmadienio nakties glėby kaistantis miestas stebėjo nedidelį, gėlėmis apsodintą balkoną, kuriame rūkė, gurkšnojo vyną ir šnekučiavosi du priešingos lyties atstovai. Grįžusius iš nedidelio gamtos prieglobsčio, kur jie leido savaitgalį, miestas pasitiko šiltai, bet kontrastingai: gegutės kukavimą pakeitė pirmame aukšte gyvenančios, stikliuką pakelti mėgstančios ir turbūt iki gyvenimo saulėlydžio seniausia pasaulio profesija besiversiančios moters keiksmai, o varlių kvarkimą – pravažiuojančio troleibuso ūžesys. Du priešingos lyties atstovai kurį laiką sėdėjo tylėdami ir stebėjo tuščią kiemą bei priešais esančio namo langus, kuriuose šmėžavo juodi siluetai. Gurkštelėjusi vyno ir pasitaisiusi plaukus, atstovė nusprendė prabilti:
– Pašok man striptizą. Būtų smagu pažiūrėti.
Atstovą toks pareiškimas pritrenkė: įraudęs kaip saulėlydis, jis nusišypsojo ir nuleido akis žemyn, apsimesdamas, kad stebi grindimis ropojantį vabalą.. Jis nemoka šokti ir turbūt tas vabalas apie striptizą išmano kur kas daugiau.
– Aš kuklinuosi prieš save, man reikia daugiau išgerti, prižadu tai padaryti kitą dieną.
Šie pasiteisinimai atstovės nesujaudino.
Po gero pusvalandžio įnirtingų įtikinėjimų jis jau stovėjo ant parketo ir, kambaryje plėšiant tradiciniams striptizo akordams, lėtai trypčiojo ir bandė užmegzti akių kontaktą su iš balkono smalsiai jį stebinčia atstove.
– Nagi! Pakraipyk užpakalį! – drąsino ji. Šokių mokslų neragavęs jaunuolis lėtai sukosi ant girgždančių medinių grindų. Vienas – ranka ištiesiama į kairę! Du –­ žingsnelis į dešinę! Trys – atsegama saga! Tokie mintyse kartojami pastiprinimai jo neatpalaidavo: blaškydamasis į šonus kaip nuo valerijono apsvaigusi katė, jis pasidavė ir sugrįžo į balkoną.
– Padarysiu tai kitą kartą, kai būsiu pasiruošęs ir daugiau išgėręs.
Jaukiai ant kėdės įsitaisiusi atstovė krizeno ir siurbčiojo paskutinius vyno lašus. Rodės, šiandien ji nusiteikusi iššūkiams.
– Žinai, – vėl prabilo. – Jei tau sumokėtų šimtą... Nors ne, už šimtą tikrai nepasirašytum. Jeigu sumokėtų milijoną, ar galėtum sušokti striptizą per mano vestuves, stebint jaunikiui, visai mano šeimai ir draugams?
– Ko? Eurų? – nusijuokė atstovas ir prisidegė cigaretę.
– Ne! Kas tau tiek mokėtų... Litų. Jeigu sumokėtų vieną milijoną litų, – svajingai pažvelgusi į bežvaigždį dangų, ji dar labiau įsijautė. – Turėtum vilkėti statybininko uniforma su petnešomis, na žinai, kaip visi vyrai. Ir... Kai šoksi, būtų gerai, kad žiūrėtum mano mamai į akis!
Atstovas ėmė balsu kvatoti ir netyčiom išliejo pusę taurės vyno ant balkono plytelių.
– Tu – iškrypėlė, – pasakė.
– Tai ką? Nesutiktum? Juk milijonas –­ didelė suma!
– Didelė? Nejuokink! Nesutikčiau už jokius pinigus, – rodės, jis tuoj pasprings iš juoko.
– Šoktum lėtai, šypsotumeis ir, kai vilkėtum vien tik Adomo drapanom, atsisuktum į mano mamą ir mirktelėtum. O tada... Tada nusišypsotum mano jaunikiui ir padarytum šitaip, – padėjusi vyno taurę ant žemės, ji ėmė demonstruoti keistą, bet visiems Saulėtekio miškų paltiniams personažams žinomą judesį – lingavimą į priekį ir atgal.
– Eik tu! K-k-kur tavo moralė? – kvatodamasis išstenėjo atstovas. – O ar tu galėtum už tokią sumą per mano vestuves pašokti apsirengusi kaip kekšė?
– Aišku! – net nepagalvojusi, atsakė ji. –­ Už milijoną nusirengčiau prieš visą tavo giminę.
– Ir tau nebūtų gėda? – atstovo šypseną pakeitė nerimastinga grimasa. – Stebint mano tėvams ir nuotakai? Juk visi žinotų, kas esi... O atrodytum kaip kekšė...
– O ką reiškia atrodyti kaip kekšė? Kekšė – subjektyvi sąvoka, o įvaizdis –­ taip pat labai subjektyvi sritis. Juk dėl skonio nesiginčijama, o ypač dėl blogo. Gal reikėtų apsirengti taip, kaip rengiasi Ksenija iš pirmo aukšto?
– Būtent! Ar sugebėtum? – jis trynė delnus.
– Žinoma! Tikrai taip! Juk tai geriau, negu už pinigus gerti skystį nuo nuorūkų. Atidirbčiau už tą milijoną kaip reikiant ir nusipirkčiau židinį!
– Atidirbtum? – mintyse ėmė dėlioti situaciją: saulėta liepos diena, bažnyčia, nuotaka ir artimieji. Vedybų šventė, matyt, vyktų kokioje jaukioje sodyboje prie ežero, kuriame sutemus plaukiotų daugybė žvakelių. Svečiai raitytų šakočius, skalautų gerkles svaigiaisiais gėrimais ir džiaugtųsi šventine programa, kurią vainikuotų ji.
Pakraupusi mama šnabždėtų tėčiui į ausį: čia ta mergaitė, pameni? Dieve, kaip ji atrodo. Matyt, jai sunku... Gal ji nesusirado darbo? Vajei! Tik pažiūrėk, ką ji daro! Uždenk akis Ievutei! Greičiau!
– Žinoma, kad atidirbčiau, – užtikrintai rėžė atstovė. – Jei žinočiau, kad bus sumokėtas milijonas, repetuočiau žingsnelius taip, kad žmonės galvotų, jog esu profesionali šokėja.
– Kekšės apranga profesionalumu nedvelkia!
– Na, ir kas? Galbūt mano toks amplua? Gal čia šokio tema? Programos dalis? Et... – atstovė numojo ranka ir, kilstelėjusi galvą, nužvelgė tuščią sieną kambaryje. – Ten ir stovėtų tas židinys, kurį užsidirbčiau.
– Vadinasi, save įvertini milijonu?
– O tau čia mažai? – ji nustebusi pakėlė antakį. – Bet pala... Iš kurgi gautum milijoną, kurį man sumokėtum, a? Juk neturi tiek pinigų!
Jos veidą papuošė pergalinga šypsena. Tačiau atsakymas pats iššoko iš atstovo lūpų:
– Svečius įspėčiau iš anksto, jie man tą milijoną surinktų.

*
Jai užspaudžia burną ir nosį, priremia prie sienos, o ji užsimerkusi skaičiuoja iki trylikos. Tada, netekusi sąmonės, krenta ant žemės. Pavyko nualpti! Jai pavyko! Dabar kitos eilė. Gražuolė visada mėgo šį žaidimą, bet praktikuodavo jį tik tuomet, kai namuose nebuvo tėvų.
Vieną kartą tėtis iš darbo grįžo anksčiau ir pamatė, jog jo vienintelė dukra guli ant kilimo krečiama traukulių, o ją apsupusios draugės, apsiašarojusios ir nežinodamos, ką daryti, trypčioja vietoje. Kai Gražuolę pavyko atgaivinti, visi žaidimai pasibaigė.
Pasibaigus vieniems žaidimams, atsirado kiti, šiek tiek rimtesni. Gražuolė visada norėjo išsilaisvinti nuo visko, ką gali sukurti žmogaus protas, bet, kai suprato, jog tai neįmanoma, nusprendė susituokti.
Turbūt ne paslaptis, kad mergaitės ir kai kurie jautrūs berniukai svajoja apie vestuves artimiausių žmonių kompanijoje, jaukioje ir intymioje atmosferoje, tačiau taip niekada nebūna: į iškilią šventę visada atvyksta seneliai ir močiutės, kaimynės ir bendradarbiai, prieš penkiolika metų regėti pusbroliai ir pusseserės. Ne išimtis buvo ir Gražuolės vestuvės. Tiesa, jai dar labiau nepasisekė: vestuvinės fotosesijos prie ežero metu ją užpuolė gulbė, kurią bandė elegantiškai pašerti.
Vilkėdama tradicinę, apybaltę, gulbės apdraskytą suknelę, ji atsiskyrė nuo svečių ir nuėjo prie ežero parūkyti. Suknelės galai vilkosi žeme ir buvo pajuodę, ant jų jau galima berti pelenus. Tiek to – dukra ar anūkė tokios tikrai nevilkės, nes bus nebemadinga. Stebėdama rūke paskendusį ežerą ir klausydamasi tolimo vestuvių šurmulio, ji mąstė apie židinį, kurį jaunikis galbūt kada nors įrengs judviejų namuose. Svarbiausia, kad būtų ne elektrinis, o kūrenamas tikromis malkomis. Ramius būsimo vedybinio gyvenimo apmąstymus netikėtai nutraukė iš tolo girdimas vakaro vedėjo balsas: „Dėmesio! Dėmesio! O dabar laukia šventės kulminacija. Vyšnaitė ant torčiuko, kaip sakoma." Pagaliau. Pagaliau! Užgesinusi cigaretę į samanotą akmenį, ji sugrįžo į milžinišką pavėsinę, kurioje siautė jau kaip reikiant įkaušę svečiai.
Jaunikis, girtas kaip šliurė, lenkė ranką su vienu iš savo draugų. Jo kaklaraištis buvo atsirišęs, o raudoni skruostai liudijo, kad šį kartą nelaimės. Gražuolės mama, laikydama šampano taurę, įsijautusi šoko valsą su įsivaizduojamu partneriu, o tėtis tyliai rymojo prie stalo ir lėtai lingavo galvą žiūrėdamas į mišrainę. Staiga muzika nutilo ir visi, jau gerokai apdrungę svečiai sukruto ir ėmė žvalgytis. Prožektorių šviesos nušvietė milžinišką krūmą. Pagaliau!
Garsiai užgrojo daina, bet ne ta, tradicinė, o kita, kurios jie klausydavo dviese. Krūmas sukrutėjo ir iš jo plastiškai it Apolonas išsliuogė Pabaisa. Jis vilkėjo dažais aptaškytą statybininko kombinezoną, o po kaklu buvo pasirišęs ryškiai raudoną varlytę. Pabaisa mirktelėjo gražuolei ir ji pastebėjo rožę jo dantyse. Nesiskutęs, kaip ir visada. Jis grakščiai judėjo į ritmą, demonstruodamas neįtikėtinus choreografinius manevrus, kurie stebino ne tik Gražuolę, bet ir visus šventės svečius.
– Pala, pala, – nustebusi sumurmėjo Gražuolės mama. – Ar kartais čia ne..?
Kai jis iš lėto sagstėsi petnešas, bandydamas šias nusimesti, Gražuolė pamatė, kad Pabaisos akys įbestos į jos mamą. Dainai įpusėjus, jis gazeliškai iššoko iš kombinezono ir ant nupjautos žolės sukosi kaip vilkelis. Svečių reakcija buvo dvejopa: tie, kurie nepažinojo Pabaisos, ritmingai plojo ir traukė litus iš kišenių, o kiti – tėtis, mama, močiutė, senelis, kitas senelis, draugės, trys draugai, du kaimynai ir teta – stovėjo sustingę ir perbalę it gipsas. Vilkėdamas vien tik apatiniais, ant kurių puikavosi užrašas „O, gražuole", jis pademonstravo tą keistą judesiuką, kuris puikiai pažįstamas dėdėms su paltais iš Saulėtekio miškų. Atlikdamas jį, Pabaisa žvelgė jaunikiui į akis.
– Kas tas durnelis? – pasiteiravo ką tik iškeptas Gražuolės vyras, antroji pusė ir gyvenimo draugas, nuo kurio trenkė prakaitu ir degtine. – Tu jį užsakei?
Ji šypsojosi, tylėjo ir galvojo. Apie keliais šimtais litų virtusį milijoną, židinį, gėlėmis apsodintą balkoną ir nuorūkas stiklinėje, nuo kurių viskas ir prasidėjo.

Komentarai  

 
+1 #5 fui 2013-07-22 15:12
Kas cia per nesamone? Apie ka cia sitas straipsnis apskritai? Tu, mergaite,gal turi vaikystes trauma kokia, kad tokias nesamones rasineji..kas apskritai tavo galveleje ... tu juk jaunas zmogus..straips nis rodo tik tavo nepasitikejima savimi ... :(ar ka nors grazaus aplink save siame gyvenime matai ... :( apgailetina :(
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #4 Ruta 2013-07-15 12:35
Puikiai!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #3 Amo 2013-07-08 22:48
Visiškas šlamštas, deja. Kaip tokį spausdina...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -1 #2 Marius13 2013-07-08 15:22
:D Gal tu geriau nerasyk... ;)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -1 #1 bee 2013-07-08 12:41
briedas
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai