David Slavin. Kūgio pjūvių stotys. Cerberis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Davidas Slavinas gimė ir užaugo Glendeilyje, Kalifornijos valstijoje. Apie sovietinio režimo ir okupacijos brutalumą jis daug sužinojo iš savo bičiulių Los Andželo lietuvių bendruomenėje.
Poeziją rašo jau keletą metų. Nuolatos dalyvauja poetinėse dirbtuvėse ir poezijos skaitymuose. Jo eilėraščių yra publikuota „Askew", „Quill & Parchment", „The Quarterly".


KŪGIO PJŪVIŲ STOTYS

Šis eilėraštis – tai atsakas į Jevgenjevičiaus Kosolovo plakatą „Muškit baltuosius raudonu pleištu" iš „Wende" muziejuje surengtos parodos „Dekonstruojant perestroiką".

I

Šioje formalioje sistemoje privalau pamėginti sakyti tiesą, ir todėl esu pasmerktas.

II

Lubiankos parketinės grindys atliepia šaltą geometriją. Medis ir žalios sienos primena mišką ar jo abstrakciją.

III

Apsvaigstu nuo „tiesos serumo". Nusiritu nuo ratukų. Vyrai nepriekaištingais kostiumais springsta juokais. Ir aš springstu.

IV

Į pasimatymą atvedė motiną, kad ši įkrėstų man proto. Įteikė dokumentą, plunksną. Virš linijos paskutiniam lape nubrėžiu kitą liniją – taip tiesiai ir lygiagrečiai, kaip tik įmanoma nubrėžti ranka.

V

Kirilas vėl papasakojo anekdotą,: negudrų kalambūrą su Stalino vardu. Išgirdo jį prasmukęs pro sargybinius išbelstą tyliai į plieninį vamzdį. Aš kikenu kaip mokinukė ar senyvas džentelmenas iš gretimos kameros.

VI

Procedūras ištveriu sunkiai. Slaugė Veronika nušluosto prakaitą nuo kaktos, išmeta rankšluostį į vonelę; kvadratinis jos žandikaulis cilindriniam metalo atspindy įgauna komišką kontūrą.

VII

Visa čionai smailėja: švirkštas injekcijoms į poodį, peiliai, spygliuotos lazdos. Viskas, išskyrus kietą grindų plokštumą.

VIII

Gydytojai atsiveda drauges. Jos šypso man sučiauptomis dažytomis lūpomis. Išsišiepiu kreivai ir aš. Apnuoginu dantenų tuštumą, nudažiusią mano lūpas.

IX

Pernelyg užsisėdėjau šioje kėdėje, veikiamas Lubiankos elektros tiekimo sistemos. Nenuostabu, kad krentu, kai liepiama stovėt; mano paties nervų sistema nebeveikia.

X

Privalau būti dezinsekuotas. Nurengtas, nuskustas, laistomas žarna. Pasirodo, kad tai mane, mane, privalo dezinsekuoti. Tai irgi smagina.

XI

Pritaisytas prie nuožulnios lentos nudrengtas rankšluostis išryškina absoliučiai visas, išskyrus gyvybę palaikančias, vandens savybes.

XII

Už savo išsilaisvinimą esu dėkingas prastai degtinei, pigioms cigaretėms ir trisdešimt trejiems metams, praleistiems gaivioj sovietinės pramonės atmosferoj; visa tai metodiškai paspartino mano širdies konvulsijas.

XIII

Motina grįžta atsiimti kūno. Esu suvyniotas į savo paties nešvarią paklodę. Jos ašaros prasisunkia kiaurai, pašventina mano kaktą.

XIV

Esu paguldomas į trapecijos formos dėžę su nukarusiu audeklo gabalu ir apibrėžta žvaigžde, prisegta prie kostiumo. Virš galvos – stačiakampis akmuo, lygiuojantis eilėje, kolonoje, kvadratiniame vienodų akmenų išsidėstyme.

 

CERBERIS

Carų, sovietų ir oligarchų aukoms atminti

1916

Žmona nugirdo, kad Volkovas
antram aukšte paliko mums
maišiuką miltų, tabako gal prikimšo
stiklainėlį, kur kažkada
puikavosi belugos ikrai.
Nėr abejonės – prekės prabos neaukštos.
Bet vertas sandėris šaukštelio sidabrinio –
jos motinos vestuvių palikimo.
Tamsoj iš lėto durų bumbulą suku,
nesmarkiai spusteliu sutrešusią medieną.
Rausvai pilkšva aušra koridoriumi sėlina.
Sukrykia vyris, pašoka šeimininko šuo.
Jis urzgia, taikos pult, kol užtrenkiu duris, užšaunu skląstį;
liepsnelė sidabrinė saujoj blėsta.

1985

Šią vasarą, skurdaus
sklypelio pakrašty,
tarp akmenų užsiauginom bulvių.
Netrūko saulės ir lietaus užteko.
Tik tvorą teko nuolat prižiūrėt:
mokyklon eidami vaikai prasmunka,
kaimynai pakaria ausis.
Mūs ausys krypo žemėn, klausėm,
kaip spraudžiasi gumbai pro dirvą,
pro akmenėlius, girdėjom krebždant
nirtingų dobermanų letenų nagus.
Jie ieško kontrabandos, rausia mūs vaikus,
į saulę skersakiuojančius pro įrėžius.

2011

Tai aš pagrobiau tavo rusišką žaisliuką,
terjerą meilų, pone, Nikolajau Polzinski.
Nevadinai jo Ivanu
arba Džonu, bet praminei Džoniu,
šukuoseną jo dailią suveržei raudonu kaspinu.
Laikraščiai skelbia Džonį esant meilų,
nelojantį, ir tai tikra tiesa.
Nereik maitinti jo medaus ragaišiais,
akutės tartum vasaros vaizdai iš tavo jachtos,
Juodojoj jūroj inkarą nuleidusios.
Pašersiu jį sesers savosios kaulais –
tos – įveikusios valstybinį melo detektoriaus testą.
Penėsiu pelenais jos, kol jo akys taps kaip anų gyvačių;
o atsilieps vėl kviestas Ivanu.

Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė

gn nutraukimas
gn nutraukimas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai