Emilija VISOCKAITĖ. Subendrintieji

Apie „Santaros-Šviesos" suvažiavimą (Alanta, birželio 21–23 d.)

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-28_nr._3433_akiniai.jpgŠį įspūdžių žanro tekstą pradėjau rašyti nuo pernykščio analogiško savo teksto skaitymo, kurio tonas, pasirodo, griežtai pašaipus, nepaliaujamai trykšta nepasitenkinimas. Net kažkaip gėda pasidarė. Bijau, kad ir šiemet galiu panašiai parašyti. Kaip čia yra, galvoju, kas gi mane taip erzina ir kodėl vis tiek ten važiuoju?
Vienintelis dalykas, kuris man „Santaroj" nepatinka (bet smarkiai), yra auksaburniškumas. Šis epitetas dviprasmiškas: gražiai kalbėti yra menas, tačiau per gražiai –­ tuštybė. Auksaburniai šneka turiningai, bet taip gražiai ir su tokiu malonumu, kad tiesiog nebegali užsičiaupti. Priešingai nei gražbyliavimą, auksaburniškumą sieju su neabejotinu išsilavinimu ir išmintimi. Tačiau mane atstumia atviras erudicijos demonstravimas. Dar toliau nustumia teisuoliškumas – neabejojimas savo teiginių aukso verte.
Visa tai būdinga kelioms branduolinėms „Santaros" figūroms, kurios kuria bendrą retorinę atmosferą. Dėl to kai kurie kalbėtojai nesivargina pranešimui ruoštis, kartoja tai, ką jau sakė pernai, kai kurie moderatoriai patys užima per daug laiko, per diskusijas vieniems, atseit, garbingesniems, nuolaidžiauja, kitus negailestingai nutraukia. O mažiau iškalbingiems įsiterpti darosi ne tik sudėtinga, bet lyg ir nepadoru.

*
Kiek kitoks retorikos variantas dominavo paskutinę suvažiavimo dieną. Dauguma pranešimų buvo kruopščiai sukomponuoti, sklandžiai išdėstyti ir papildyti profesionaliai apiformintomis skaidrėmis, kalbėtojai –­ nuoširdžiai susirūpinę, bet neprarandantys geros nuotaikos ir entuziazmo. Žodžiu, forma tikrai šiuolaikiška, atitinkanti visus vakarietiškus standartus. Tačiau turinys (teiginiai, humoras) primityvokas, banalus. Perspaustas pozityvumas, pasaulio keitimo entuziazmas ir tas pats teisuoliškumas („reikėtų daryti taip") man visad atrodo ne tiek naivus, kiek kažkoks veidmainiškas, pasipūtėliškas, pavojingas.
Auditorija buvo supažindinta su pastaraisiais metais Lietuvos mokyklose pradėtomis diegti programomis „Kūrybinės partnerystės" ir „Renkuosi mokyti". Su jomis dirbančių jaunų žmonių tikslas –­ atnaujinti mokymosi procesą: grįsti jį ne žinių iškalimu, o kompetencijos įgijimu, individualizuoti mokymą, nenustumti į kampą „problemiškų" moksleivių, skatinti dirbti ne dėl pažymio (vietoj jų rašyti komentarus), o dėl paties proceso džiaugsmo.

*
Šiemet „Santaroje" man patiko trys pranešimai. Leonidas Donskis Vytauto Kavolio pėdsakus (nurodytus pranešimo pavadinime) gal ir pametė, bet mintys apie sielų bendrystę buvo įkvepiančios ir, manau, ne vieno jauno žmogaus paskubom užsirašinėjamos. Europos kultūros istorija – tai draugystės istorija, žmogiškasis tinklas, susimezgantis tarp amžininkų. Kavolis savo dvasios atliepiniais vadino Liūtą Mockūną ir Kęstutį Keblį. Į gražių minčių knygutę tikrai įtraukčiau sociologo Francesco Alberoni'o citatas: iš draugų tikimės pastovumo, jie turi nesikeisti, o meilė – revoliucinga, ji nori keisti pasaulį, meilė negyva, jei priima pasaulį tokį, koks jis yra.
Šiemet bene akademiškiausias, originalus ir provokuojantis pasirodė Alvydo Jokubaičio, „didžiausio Lietuvoje liberalizmo kritiko", pranešimas –­ Motiejaus Valančiaus veiklos interpretacija. Valančius buvo ne vien kultūrininkas, bendravo net su Rusijos caru, o jo vyskupija buvo interregnum – pereinamoji politinio gyvenimo forma. Jo kurtas religinis bendrumas tapo politinio bendrumo, demokratijos pamatu. Tačiau modernios lietuvių tautos tėvo vaidmeniui surasti kiti atlikėjai.
Provokuojančiai pesimistinis buvo filosofo Gedimino Milašiaus pasisakymas apie švietimo sistemos mirtį. Švietimas lyg ir veikia, bet nedžiugina – gyvybė jam įpučiama dirbtinai, o pati „kalėjiminė" struktūra nesikeičia. Darbo efektyvinimas griauna natūralius santykius, be to, humanitariniuose dalykuose efektyvumas apskritai neefektyvus. Užsirašiusi net pasibraukiau frazę „Svarbiausia nebūti naiviems". Vis dėlto, nors sistemos ir nepakeisi, kažką pakeisti visada gali tame taške, kuriame esi (tą daro ir Milašius, jau 15 metų dirbantis mokytoju Šiuolaikinės mokyklos centre).

*
Per kitus pranešimus užsirašiau štai ką: amerikoniškosios „Santaros" šūkis buvo „Veidu į Lietuvą", dabar norėtųsi – „Veidu į pasaulį", į užsienio kultūros, politikos aktualijas, nes Lietuvoje kartais jautiesi kaip saloje, kurioje svarbu tik vietinių banditų nuotykiai. Šiemet viena sesija buvo skirta Orientui, tačiau apie realybę kalbėjo tik Ohajo universiteto profesorius Josephas Pilotta, aptaręs Kinijos sėkmės priežastis. Iš Algio Mickūno paskaitos: „visi teiginiai eina į prieštaravimus"; „kalba nieko nepasako apie pasaulį, nes kalboje viskas jau tik vakar arba dar tik rytoj"; „nuobodu būti nusitvėrus savo ego"; „reikia atsisakyti galios būti autoritetu"; „Arvydas Šliogeris nori pasakyti viską apie nieką, o aš nieko apie nieką negaliu pasakyti"; „begalybinčiausi, jei galėčiau".
Reinas Raudas kalbėjo apie žmogų kaip iš prigimties technologinę būtybę. Vieną dieną nepasinaudojus internetu, kraujyje pradeda trūkti kaži kokio elemento. Jei nesinaudoji feisbuku, išnyksti kaip subjektas. Kietasis diskas yra mūsų atminties dalis, kaip anksčiau užrašų knygelės. Lazerinė chirurgija pratęsia mūsų pirštus, kad jais kitam akies nekrapštytume. Visi esame stebimi ir modeliuojami. Išeitis –­ bandyti perimti sistemą savo buvimo taške ir veikti prieštaringai, nenuspėjamai.
Diskusija „Ko tikisi Lietuvos lenkai?" įtraukė (man pačiai netikėtai) temperamentingumu ir atvirumu. Jaunosios kartos atstovui pareiškus, kad lenkiškos iškabėlės ar pavardžių rašyba jam visai nėra mirtinai svarbios, vyresnis kolega atrėžė, kad jaunoji Lietuvos lenkų karta rašo išvis be jokių diakritinių ženklų, jai apskritai atrodo, kad būti lenkais – not cool. Negana to, lenkų kultūra, priešingai nei rusų, nepatraukli ir lietuviui (paklausti apie lenkų roką, daugelis stebisi, kad tokia paukščių kalba išvis kas nors dainuoja).
Donskis kalbino Sigitą Parulskį ir Antaną Šileiką apie jų naujausius (ne)istorinius romanus. Publika domėjosi, kaip Parulskis jaučiasi („nes kalbate su tokiu nuovargiu ir ironija") ir koks jo santykis su literatūros kritikais, o neramus žmogus iš galiorkos sunervino moderatorių pareiškęs: „Mums čia, žinokit, nuobodu!"

*
Rimtojoje dalyje pasitaikė du tikrai juokingi pasakojimai. Egidijaus Aleksand­ravičiaus knygos „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija" aptarimo pradžia buvo puiki, nes moderatorius Rūstis Kamuntavičius pareiškė: „Nesuprantu, kodėl mane čia pakvietė, Aleksandravičiaus tekstų išvis nemėgstu." Pradžiugino, kad knyga nebuvo šlovinama („Geriau tokie tekstai nei jokių"), tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jos tiesiog beveik niekas nebuvo skaitęs... Liko neaiški nei knygoje, nei diskusijoje kelta problema. Pasižymėjau tik Gintauto Mažeikio frazę: „Greit didžioji dalis tautos gyvens už šalies ribų, pasaulis sulietuvės."
O Lilija Duoblienė papasakojo apie tyrimą – interviu, darytus įvairiuose Lietuvos rajonuose, su moksleiviais, jų tėvais ir seneliais. Tyrimas parodė, kad jaunimas mąsto panašiai kaip seneliai ir būtent jais labiausiai pasitiki (!). Cituojami atsakymai skambėjo tarsi pačios pranešėjos sugalvoti ar paimti iš interneto. Kaip tiksliai pastebėjo Živilė Ramoškaitė: „Juk tai totalus melas." Paaugliai tiesiog žino „teisingus atsakymus". Įdomiausia, kad prelegentei rezultatų autentiškumas nesukėlė jokių įtarimų.

*
Poligloto esto Raudo diskoteka nuvylė –­ joje daugiau buvo demonstruojamas internacionalinis didžėjaus skonis, negu atsižvelgiama į publikos poreikius (dainos mažai kam žinomos ir pernelyg melancholiškos). Šokius sustabdė priešlaikinis Joninių laužas, šalia kurio santariečių būrys traukė liaudies dainas. Mano „liaudies dainos" nuskambėjo pasikeitus didžėjui ir pasigirdus „Foje" „Geltoniems krantams".
Vakarinės programos „Santaroje" palieka kur kas didesnį įspūdį nei pranešimų sesijos. Pilnutėlė salė nuščiuvusi klausėsi poezijos, iš kurios labiausiai norėčiau paminėti Daivą Čepauskaitę: jai motiniškai švelniai beskaitant ironiškus eilėraščius, galvojau, kad ji yra mano mėgstamiausia šiuolaikinė poetė moteris, galbūt iš dalies dėl to, kad mažai rašo, patetiškai nesapalioja ir nesiveržia į literatūros lauko cent­rą.

*
Arūnas Sverdiolas prisiminė, kaip jo, dar studento, galvoje formavosi „Santaros" įvaizdis – per taktiliką (Lietuvą pasiekiančių knygų, žurnalo „Metmenys" popieriaus specifiką), tekstų skaitymą. Ir dabar jauniems intelektualams įdomiausia gyvai, iš arti pamatyti įsikūnijusias pavardes (šiemet mane net nutvilkė, filme šmėkštelėjus Rimvydui Šilbajoriui ir Vytautui Kavoliui, besipiktinančiam Puntuke iškaltais Dariaus ir Girėno profiliais).
Šie videoprisiminimai apie Anykščiuose praleistus „Santaros" metus ypač suartino, subendrino kartas. Vyresnieji teisinosi esą sentimentalūs, bet ne mažiau sentimentalūs yra ir jaunieji – besiilgintys to, ko niekad nematė ir greičiausiai nebepamatys. Pirmą kartą viešai parodytas 2001 m. santariečių suvaidinto spektaklio „Koalicija" įrašas, kuriame Paulausko, Pakso, Landsbergio, Prunskienės (lakoniškas ir genialus Vandos Juknaitės vaidmuo) ir kitų to meto politikos žvaigždžių santykiai atskleisti kaip erotinis farsas.
Jaunosios ir seniausiosios kartų sankirta „Santaroje" unikali. Viena į kitą čia jos žiūri švelniai ir atlaidžiai, su susižavėjimu ar net pavydu. 90-metį gydytoją Vladą Kaupą nuvylė diskusijos, nes „jaunimas bijo pakelt ranką prieš vyresniuosius". 81-erių kompiuterių architektas Algirdas Avižienis pasakojo apie savo sukurtą kompiuterio imuninę sistemą ir darbą su NASA. 80-metis šokėjas Mickūnas minėtas kas antrame pranešime, su juo prasidėdavo ir pasibaigdavo diena. O šalia mūsų, studenčiokų, ant mokyklos sporto salės grindų miegojo 78-erių jaunuolis, iš Vilniaus į Alantą per 5 valandas atmynęs dviračiu.

Agnės Alijauskaitės nuotrauka
Agnės Alijauskaitės nuotrauka

Komentarai  

 
#1 Mantas 2013-07-17 16:14
Geras straipsnis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai