Nutraukta Tomo Martišauskio tikrovė

Liepos 5 d. „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus pristatyta TOMO MARTIŠAUSKIO (g. 1977) kelių pastarųjų metų kūrybos retrospektyva, kurioje – du prieš pat peržiūrą baigti kūriniai. Tomo kūryboje nėra pasakojimo ir akivaizdžių socialinių užuominų, jis veikiau skulptūra, piešiniu ir trimate grafika tiria šiuolaikinį objektų ir procesų suvokimą. Skaitytojams pateikiame menotyrininkės EGLĖS JUOCEVIČIŪTĖS pokalbį su menininku apie jo praeitį ir dabartį.


Plačiau pažįstamas Lietuvos meno scenoje tapai 2011 m., kai dalyvaudamas „Vartų" galerijos projekte „ARTscape" kartu su prancūzu Pierre'u Labatu pristatei savo darbą „Įrankis". Kęstutis Šapoka parodos recenzijoje* numatė Tau dvi vystymosi strategijas: vizualumo plotmėje ir idėjos, mechaninio požiūrio plotmėje. Minėjai, kad „Kultūros nakties" proga „Vartuose" atidaroma Tavo darbų peržiūra bus kaip tolesnių parodų užsienyje įžanga. Ką rodysi peržiūroje? Ar Šapokos apibrėžtos strategijos Tau atrodo teisingos? Į kurią pusę, lyginant su „ARTscape" paro­da, keliauji?
Tai, ką rodysiu „Vartuose", yra tam tikra tąsa, bet iš tikrųjų tokio projekto kaip „Įrankis", kai imu objektą ir jį permedijuoju, nebebus. Tai buvo tam tikras etapas. Prieš „Įrankį" buvau sukūręs darbą „Trys kėdės" (2009) – iš esmės tai tas pats, tik „Įrankyje" tekstą, atspausdintą ant popieriaus lapų, pakeitė įgarsintas tekstas – šioks toks medijos pakeitimas. Apskritai man svarbus tiek vizualumas, tiek idėjiškumas, tai dvi lygiagretės mano kūryboje. Nemanau, kad galiu virsti formalistu, nors jų piešiniai kartais gana įdomūs. Vis dėlto man itin svarbi repre­zentacijos problema ir indekso sąvoka. Indeksas – tai pėdsakas, likutis, reprezentuojantis objektą, palikusį žymę. Ši strategija nesikeičia. Dar studijuodamas bandžiau analizuoti tradicinės skulptūros formą. Man įdomu, kiek pati reprezentacija svarbi ir kiek papildomų reikšmių ji gali sukurti.
„Vartuose" bus maža pastarųjų penkerių metų darbų retrospektyva: tai šiųmetiniai darbai ir darbas iš serijos „Nuostabus melas" (2006). Visi jie reprezentuos tam tikrus tikrovės objektus per įvairias medijas. Šiandieninė tikrovė itin slidi, reprezentacijų deformacijos tokios akivaizdžios, kad verta apie tai kalbėti. Ši problema suformuluota dar antikoje, vėliau krikščionybė ją įvilko į savo teologinį diskursą, o šiandien ji veikia dar akivaizdesnėmis formomis. Mano darbuose nėra naratyvo, kalbėjimo apie kažkokius kitus reiškinius, jie vaizduoja tiesmukai, ir net neįmanoma kalbėti perkeltine prasme. O technika, kuri lieka užkulisiuose, man tampa konceptualiu pagrindu.

Minėjai, kad į skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje atėjai vyresnis ir „iš gatvės". Atėjai ko nors tikėdamasis ar tiksliai žinodamas, ko nori ir ką darysi?
Įgijęs inžinieriaus išsilavinimą, po ku­rio laiko atsibeldžiau iš Klaipėdos į Vilnių ir pradėjau dirbti kino studijoje. Ten mano bičiulis, galbūt pamatęs mano sugebėjimus, pasiūlė pabandyti studijuoti skulptūrą. Pabandžiau ir jau per stojamuosius supratau, kad katedros aplinka man yra labai artima. Studijų metu teko patirti gana platų mokymo spektrą: nuo prof. Gedimino Jokūbonio iki prof. Mindaugo Navako. Per dvejus pirmuosius metus suvirškinau akademinę tradiciją ir man pasidarė nebeįdomu. Trečiame, Mindaugo Šnipo kurse įgyvendinau pirmą bandymą, susijusį su reprezentacijos problema – duotai užduočiai padariau šešis ar aštuonis betoninius balionus. Naudojau objektą, kuris lėmė formą, bet aš pats, kaip autorius, jos nemodeliavau. Nuo to momento pasidarė labai įdomu naudoti esamus daiktus naujiems daiktams kurti. Tikrai neatėjau žinodamas, jog noriu kurti antkapius ar superinstaliacijas; atėjau be jokių pagrindų, ir dėstytojai džiaugėsi tokia žaliava. Vis dėlto studijų pabaigoje prof. Navakas pripažino, kad jiems pavyko mane sugadinti.

Didžiąją dalį kūrybos atiduodi kompiuterinių programų logikai, esi atsakingas tik už pradinį scenarijų ir tam tikrą pabaigoje įvykdomą skaitmeninio produkto sužmoginimą. Ką jauti žiūrėdamas į tą automatinį skaitmeninį produktą? Kaip susidomėjai trimačiu skanavimu? Kodėl jį galiausiai paverti analoginiu (pieštuko linija ant sienos ar popieriaus, trimatis, faktūriškas objektas)?
Aš tikrai nesimėgauju ir nedžiūgauju dėl to, kad esam patekę į tokias savotiškas pinkles, kai lengva rasti peno sąmoks­lo teorijoms. Vis dėlto aš į skaitmenines, kompiuterines technologijas žiūriu kaip į šiuolaikines priemones, be kurių neįmanoma išlikti. Studijų metu Vytautas Mikšionis supažindino su trimatėm programom, o po tokių techninių paskaitų toliau domėjausi, tyrinėjau pats. Man visad buvo įdomi skaitmeninė ir analoginė fotografija, pavadinus tiksliau ir lietuviškiau – nuotraukos, galimybė „nutraukti" tikrovę. Betyrinėdamas tas galimybes atėjau iki trimačio skanavimo. Bet šiurpas nedingsta, manau, kaip tik dėl jo ir atsiranda noras pridėti ranką, atlikti kone ritualą, kuris užima galvą, atima laiko ir duodamas rezultatų suteikia tikrumo.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

Tomo Martišauskio darbus „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti liepos 5–11 dienomis.

* Kęstutis Šapoka. TO RENDER OR NOT TO RENDER? Tomas Martišauskis „Vartų" galerijos parodoje „ARTscape: Prancūzija" 2011 m. liepos 27 d., artnews.lt, prieiga internete: http://www.artnews.lt/to-render-or-not-to-render-tomas-martisauskis-%E2%80%9Evartu%E2%80%9C-galerijoje-11957

Tomo Martišauskio „Įrankis-linija" – 4 viršelyje

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai