Herkus Kunčius. Teisuolis

„Aš pati kaip sentencija"
Master of Semiotics


Noktiurnas

Dėdė Anupras labai norėjo kažką išgelbėti. Deja, didžiojo gelbėjimo laikai buvo praėję. Galima, žinoma, gelbėti mariose skęstančius žvejus, neapdairiai banke padėtus pinigus, iš bėdos, į neviltį puolusius savižudžius, tačiau dėdei Anuprui tai rodėsi per menkas žygdarbis.
Dėdė Anupras įsisvajodavo... Kaip gera būtų, mintijo vakare lovoje atsigulęs Anupras, išgelbėti kažką itin svarbaus, amžino, didingo. Tada pasaulis ilgam prisimintų, jog tai jo – dėdės Anupro – nuopelnas.
Štai, tamsoje svajojo dėdė Anupras, pliaupiant lietui, granata kontūzytas Tuminas per klampų dirvoną veda sunkiai sužeistą Putiną... Už susikibusių vyrų nugarų pragaras: siautėja nuo pavadžio nutrūkę liberalai, žvanga Azijoje sukilusių basmačių gink­lai, visų rūšių demokratai be teismo šaudo ir ant žibintų karia dorus kaimyninės šalies žmones. Vienintelė viltis Putinui pasislėpti nuo sužvėrėjusios minios – Lietuva.
Kalenant kerštingų oligarchų kulkosvaidžiams, kontūzytas Tuminas lydi kraujais plūstantį, sunkiai bepaeinantį Putiną... Iki sienos telikus sieksniui, pristigęs jėgų Tuminas klumpa. Susmukęs prie griovio, jis šaukia: „Žmonės, gelbėkit Putiną!!!" Pašauto Tumino klyksmas, it Geležinio Vilko staugimas, sklinda į Pirėnus, pasiekia Alpes, nuaidi Balkanuose. Ir tada, išgirdęs širdį veriantį šauksmą, rizikuodamas gyvybe, atlėkęs Anupras ištiesia Putinui ranką...
Užsivertęs ant pečių, sukandęs dantis, inkšdamas Anupras velka sužeistą Putiną, apsimetęs rąstgaliu plukdo per Nemuną... Sodyboje, nebodamas šalimais uostinėjančios šunaujos, saugiai paslepia. Susimokęs pasaulis nerimsta – užsivedęs nuskriausti, šniukštinėja skradžiai žemę pradingusio Putino. Niekur neranda; dėdė Anupras moka saugoti paslaptį, net artimiausiems neprasitaria, kokiam žygdarbiui ryžosi.
Patiesęs klojime ant šieno ir aptvarstęs žaizdas, Anupras šluosto rasojančią Putino kaktą. Nesitraukdamas budi prie sužeistojo. Pamirkęs kubile, atsargiai pirštais drėkina sukepusias Putino lūpas. Paryčiais Putinas atsigauna. Atmerkęs akis, neramiai dairosi, vis klausinėja Anupro, kur dingo Tuminas, jo vienintelis draugas?.. Dėdė Anupras neliūdina Putino, sako, kad Tuminas tuoj pasirodys, lai Putinas ilsisi, atgauna jėgas. Nuramintas Putinas grimzta į miegą...
Ką sapnuoja Putinas?.. – budėdamas spėlioja dėdė Anupras. Kokią ateitį mato šis kilnus, draugų paliktas, bendražygių išduotas žmogus?.. Putinas nieko nemato. Ir nesapnuoja. Jis sparčiai sveiksta. Dėdė Anupras, rūpestingai prilaikydamas Putino galvą, kasryt girdo ligonį šiltu ožkos pienu. Kada sustiprėja, duoda kąsnelį dešros, atpjauna skilandžio, kumpio pačiulpti.
Putinas dievina lietuvišką duoną, kasdien prašo kelių kepalų. Šią duoną Anupras pats naktimis duonkepėj kepa... ant ajerų, apibarstytą kmynais, kaip Putinas mėgsta. Atsikandęs juodos duonos riekę, slaugytojo rūpesčiu pastatytas ant kojų, Putinas pažada, kad kai pasaulis nurims, sugrįžęs namo niekada nepamirš dėdės Anupro drąsos, jo beribio gerumo. Prasitaria, kad praeityje klydo, nuo šiol globos ne tik draugą Tuminą, mylės ir Lietuvą, jos kilnius žmones. Ir tada priklaupęs, nesivaržydamas padėkoti už išgelbėtą gyvybę, Putinas pabučiuoja pūslėtą dėdės Anupro ranką.
Siela nušvinta. Po viltimi įkrautų Putino žodžių, pasidaro lengva, taip gera lietuvio širdyje, norisi šokti, dainuoti... Patyręs atlikto žygdarbio džiaugsmą, dėdė Anupras užsimerkia – regi vėl saugų Putiną, šalia jo žvalų Tuminą. Pasivertęs ant šono, mintyse sukalbėjęs „Tėve mūsų", dėdė Anupras dar kartą laimingas užmiega.

gn nutraukimas
gn nutraukimas

Komentarai  

 
#1 Muzikas iš Vilniaus 2013-07-30 16:16
Pradėjau skaityti.Įdomu. Galėsiu tik vėliau paskaityti ir įsigilinti į šį tekstą.Atsispau sdinau.Skaitysi u būtinai.Sėkmės. 2013.07.30., muzikas iš Vilniaus
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai