Prieš 130 metų
liepos 3 d. gimė
F. Kafka

Niekas, kai gerai pagalvoji, negali įkalbėti laimėti lenktynes.
Šlovė, kad esi pripažintas geriausiu šalies raiteliu, ėmus groti orkestrui džiugina pernelyg smarkiai, kad kitą rytą nejaustum sąžinės graužimo.
Mūsų priešininkų, gudrių ir gan įtakingų žmonių, pavydas negali mūsų neskaudinti, kai dabar po tos lygumos jojame, dviem eilėmis su siauru tarpu, o toji lyguma netrukus pasirodė mums tuščia, ir keli mūsų aplenkti raiteliai, virtę mažučiais taškeliais, išnyko už horizonto.
Daug mūsų draugų skuba atsiimti laimėjimą ir tik per petį šaukia mums prie toli esančių kasų langelių „valio"; tačiau geriausi draugai nestatė už mūsų arklį, bijodami, kad pralaimėję ant mūsų nepyktų, o dabar, kadangi mūsų arklys atbėgo pirmas ir jie nieko nelaimėjo, gręžiasi šalin, kai mes einame pro šalį, ir yra labiau linkę apžiūrinėti tribūnas.
Konkurentai už nugaros, tvirtai laikydamiesi balne, stengiasi perprasti juos ištikusią nesėkmę ir nuoskaudą, kuri jiems kažkaip buvo padaryta; jie po tokio vaikų žaidimo stengiasi atrodyti rimti ir žvalūs, lyg tuoj turėtų prasidėti naujos lenktynės.
Daugeliui damų nugalėtojas atrodo juokingas, nes jis pučiasi ir vis dėlto nežino, kaip žiūrėti į tuos nesibaigiančius rankų paspaudimus, saliutavimus, nusilenkimus ir sveikinimus iš tolo, kai tuo tarpu nugalėtieji tylėdami plekšnoja arkliams per sprandus, o tie žvengia.
Pagaliau iš apsiniaukusio dangaus dar pasipila lietus.

Vertė Teodoras Četrauskas

Iš: F. Kafka. Pasakojimai. – V.: Baltos lankos, 2009.

Angelos di Paolo nuotrauka
Angelos di Paolo nuotrauka