Rita Šerpytytė. Nihilizmas ir vaizduotė

Astridos Petraitytės nuotrauka
Astridos Petraitytės nuotrauka
Liepos 1–5 d. Vilniaus universitete vyko Religijos studijų ir tyrimų centro (RSTC) organizuota tarptautinė konferencija „Nihilizmas ir vaizduotė". Siūlome RSTC vadovės prof. Ritos Šerpytytės atidarymo kalbos santrauką.


Konferencijos „Nihilizmas ir vaizduotė" idėja, kuri yra labai paprasta, gimė prieš keletą metų –­ ja, be kita ko, bandoma apčiuopti ir komplikuotus ginčytinus šiuolaikinio pasaulio klausimus. Nihilizmas ir vaizduotė yra svarbūs ginčo objektai, plačiai atstovaujami šiuolaikinėse filosofinėse diskusijose. Tačiau kai kam gali kilti klausimas, kas bendra tarp šių dvie­jų temų. Mes norėtume aptarti ir nihilizmą, ir vaizduotę ne tik kaip skirtingas teorines problemas, bet taip pat atrasdami jų bendrus sąlyčio taškus arba galimas jų sąveikos perspektyvas. Todėl konferencija apima platų su nihilizmu ir vaizduote susijusių problemų ratą, ypač akcentuojant jų palinkimą būti šiuolaikinio pasaulio iššūkiais.
Pastarieji du šimtmečiai neabejotinai pažymėti nihilizmo ženklu. „Visi esame nihilistai", – sakė Fiodoras Dostojevskis. Populiariąja ir netgi literatūrine prasme nihilizmas reiškia nuorodą į tokią patirtį, kurios būdinguoju elementu galime laikyti individo savęs pripažinimą aukščiausiuoju matu chaotiškame, nesuprantamame ir nerimo kupiname pasaulyje. Neabejotinai tapdamas dvidešimtojo amžiaus meno ir literatūros apibūdinimu, nihilizmas ir pats prašosi būti apibūdintas, reikalauja būti suvoktas ir aprašytas kaip tam tikras fenomenas. Pats ryškiausias to fenomeno įprasminimas paprastai siejamas su Nietzsche's vardu. Žmogus nihilizmo epochoje, taikliu Nietzsche's apibūdinimu, „suka iš centro link X", tai yra nihilizmas čia turi „istorinio judėjimo Niekio link" prasmę. Šiame nihilistiniame Nietzsche's nihilizmo apibūdinime išgirdus būties kaip pagrindo kvestionavimą, pats nihilizmo fenomeno, o ir nihilistinės žmogaus apibrėžties svarstymas sugrąžinamas į filosofinį kontekstą.
Galima sakyti, kad po Nietzsche's kultūroje ilgam įsitvirtino tam tikra žmogaus nihilisto „apibrėžtis" – tai tradicinių vertybių naikintojas, Dievo žudikas, skelbiantis naują savo antžmogišką būvį, kuris, deja, neteikia palaimos ir jam pačiam. Toks paviršutiniškas nihilisto (nihilizmo) supratimas vyrauja iki šiol. Tačiau toks požiūris nepakankamas pirmiausia todėl, kad nutolsta nuo tikrųjų Nietzsche's mąstymo paskatų, o taip pat po paviršutiniškumo skraiste paslepia gana skirtingų nihilizmo sampratų galimybę. Todėl tenka klausti –­ ką reiškia nihilizmas? Kokie nihilizmo pavidalai grindžia šių dienų mąstymą ir žmogaus sampratą?
Čia norėčiau prisiminti dvi idėjas, nusakančias nihilistinio judesio struktūrą. F. Dostojevskis apie savo romano „Demonai" veikėją Stavroginą sako: „Jeigu Stavroginas tiki, tai netiki, kad tiki, o jeigu netiki, tai netiki, kad netiki." O šiuolaikinis italų mąstytojas ir šios konferencijos kviestinis pranešėjas Gianni Vattimo vieną iš savo knygų pavadino „Tikėti, kad tiki". Ši frazė, anot jo paties, yra tiksliausia ir geriausia formuluotė, išreiškianti jo santykį su krikščioniška religija. Šią savo poziciją Vattimo dar vadina „pusiau tikinčiojo" nuostata. Manyčiau, kad abi ištaros gali būti sugretintos kaip atstovaujančios skirtingoms nihilizmo sampratoms, bet kartu nurodančioms į nihilizmui apskritai esmingą struktūrą. Viena vertus – netikėti, kad tiki, arba netikėti, kad netiki, kita gi vertus – tikėti, kad tiki. Toks sugretinimas ir rodo, ir slepia tų ištarų nihilistinį pobūdį. Kur glūdi nihilistinė, nors ir nevienareikšmiškai traktuojama jų prasmė?
Jeigu atsakysime, kad netikėjimas ir yra nihilizmas, tai Vattimo pozicija iš viso nebus nihilistinė, o Dostojevskio Stavrogino atveju bus neaišku, kuri iš dviejų formuluotės dalių yra svarbesnė, neaišku, kada Stavroginas iš tikrųjų netiki. Bet jeigu pastebėsime, kad nihilizme apskritai kvestionuojamas tikėjimas kaip betarpiškumas, kad santykis su tikėjimu tampa refleksijos įtarpintu santykiu, tada minėtos dvi pozicijos netikėtai priartėja viena prie kitos. Nihilizmo centras yra refleksijos aktas. Ir ši refleksija mus atskiria nuo tikrovės. Nihilizmo esmė glūdi bet kokio tikro santykio su tikrove kvestionavime. Tas nesugebėjimas tikroviškai būti ir yra nihilizmas.
Kita vertus, tikrovės klausimas, kuris sudaro nihilizmo apmąstymų šerdį, yra ir mąstymo, svarstančio platų su vaizduote susijusių temų ratą, „įprastinis" partneris. Nors filosofinėje tradicijoje vaizduotė buvo suprantama kaip tikrovės ar jos suvokimo opozicija, esama daugybės ryškių pavyzdžių, atskleidžiančių lavinamąjį vaizduotės vaidmenį, ką galėtume pavadinti ontologiniu paradoksu. Būtent todėl galėtume paklausti – ar įmanoma atskirti grynąją būtį nuo nebūties ir to atskyrimo pagrindu nedviprasmiškai diagnozuoti kažką esant tiesa arba apgaule, kartu nubrėžiant tikslią ribą tarp tikrovės ir netikrumo? Ar įmanytume teigti, kad vaizduotė galėtų tapti ne tik skrydžiu anapus patiriamo pasaulio, bet sykiu ir paties pasaulio pakitusia patirtimi?
Štai todėl nihilizmo ir vaizduotės kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkių analizė yra neįmanoma, neatsižvelgiant į naujausius teorinius požiūrius į tikrovę ir vice versa.
Turbūt niekas kitas nesugebėjo geriau už Ernstą Jüngerį apčiuopti tų nerimą keliančių laikotarpio bruožų, kurie išryškėja jau XX amžiaus atvertame nihilistiniame horizonte. Jüngeris savo garsiajame tekste – „laiške" – dedikacijoje Heideggeriui „Über die Linie" iškelia nihilizmo klausimą, išpranašaudamas nihilizmui „didelę ateitį", sakydamas, kad nuo nihilizmo niekas nepajėgs išsigelbėti. Jüngeris nukreipia į Ovidijaus „Metamorfozes" klausdamas: „Kokios figūros prisistato dabar dvasioje, kuri, kaip salamandra rangosi liepsnojančiame pasaulyje?"
Akivaizdu, kad figūra, kuri E. Jüngeriui prisistato kaip salamandrišką XX amžiaus nihilistinį pavidalą prezentuojanti figūra, yra technika.
Toliau tebevykstančios diskusijos apie techniką ir medijas suteikia naujų požiūrio taškų ir leidžia iš naujo įvertinti nihilizmo ir vaizduotės ryšį, slypintį šiuolaikiniame pasaulyje. Galima pasitelkti Bernardo Stieglerio mintį, kuris techniką supranta kaip žmogišką egzistenciją konstituojantį veiksnį, kai ir realybei, ir irealybei, esamybei ir Niekiui gresia pavojus.

b_600_841_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_Nihilism_and_Imagination_plakatas_SMALL.jpg

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_2013-07-05_nr._3434_virselis.jpg

2013-07-05 nr. 3434

10 LITŲ (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai