Augustas Sireikis. Nei senas, nei jaunas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Romas sėdėjo priešais mane ir sukosi sau cigaretę. Negalėjau nustygti vietoje, atrodė, jog jis tyčia mąsto apie kažką kita, erzina mane ir Ievą. Mat nors ji, priešingai nei aš, nerūkė išvis ir nedrebėjo iš nekantrumo, bet mus abu erzino Romo ramumas: flegmatiškai primerktos akys, pakelti antakiai, pridengti dailių jo plaukų, nykščiai – šliaužiantys it stori šliužai per jau beveik susuktą cigaretę.
Už kavinės lango greta senos gatvės pravažiavo automobilis, kurio ryškios šviesos it vėsus vanduo aptaškė Romą, šis sumirksėjo keletą kartų ir užsidėjo kepurę.
– Eime?
Kartais man atrodo, kad esu reikalingas tik tam, jog rūkydamas prie Ievos jis turėtų su kuo kalte dalytis.
Mes stovėjom palei tą pačią, dabar jau tuščią gatvę, po aukštu ilgu žibintu it po pakabintu dušu, o geltona šviesa prausdama krito ant pečių, rankų ir kojų. Beje, tie žibintai man visuomet priminė Gelsvą. Jos vardas buvo kitoks, aš tai aiškinau Romui ir Ievai, tačiau, kai nustojom bendrauti, pakrikštijau ją pagal spalvą, kuria pasidengęs pusiau miegodavo, pusiau būdraudavo miestas, kuriame aš ir ji gimėm ir numirėm.
– Bet juk viskas truko neilgai? – klausdavo Ieva manęs.
– Iš tiesų. Iš tikrųjų neilgai. Tačiau nepaisant judviejų, – aiškindavau jiems visuomet kokiame nors panašiame bare, –­ tai buvo ryškiausia, kas įvyko mano gyvenime. Ir nemoku viso to paaiškinti, mat viso to nepapasakosi. Stipriausia yra ne tai, ką patyrėm kartu, o tai, kaip dabar tai atsimenu.
– Ir kaip tu atsimeni? – klausdavo manęs Romas, žinodamas, kad to ir telaukiu.
– Vos spėju sulaukt pirmųjų snaigių, tai vyksta kiekvienais metais, jau jaučiu, kaip vaikštau nebe vienas ir nebe gatvėmis ir šaligatviais, o laikydamas jos ranką ir parke. Švelnioj gelsvumoj. Po ilgų pokalbių, po pokalbių, panašių į šnekas su jumis, palikę užnugary apverktus, apkalbėtus, užburtus, bet ir iškeiktus mūsų autoritetus ir artimuosius, velnius ir šventuosius, dviese siauroj parko gelsvumoj, klausydamiesi, kaip gyvenimas kužda, kad ir pasaulis, ne tik apsnigtas takas, siauras taip pat, kad mums teks arčiau vienas kito glaustis.
Visa tai prisimenu ir šią žiemą. Nerandantis, tačiau pernelyg apsvaigęs, kad suvokčiau, ar ieškantis savęs aname stingdančiam šalty.
Tačiau kol aš mąsčiau apie visus tuos pokalbius, Romas spėjo baigti rūkyti. Susigūžę įėjome vidun, nusipurtėme šaltą dušą ir grįžome prie kampinio staliuko pas Ievą. Už tamsaus medžio sėdėjo ji, įsisupusi į storą raudoną megztinį, kurio pečius dengė panašūs, tik kiek oranžiniai tiesūs plaukai. Ji neatrodydavo graži, kol Romas nepradėdavo apie ją kalbėti. Tik tuomet, lyg patapdamas ne savimi, žvelgdamas svetimomis akimis, aš pastebėdavau, kaip erotiškai ji susimesdavo plaukus atgal ir perbraukdavo delnu per sprandą. Kaip nuleidusi smakrą žvelgdavo nemirksėdama. Tik Romo dėka pastebėdavau, kad vaidindama mano arba jo mylimąją, mat mes tai darydavom dažnai, rankos laikymu ar mirksėjimu jaudindavo iš tikrųjų.
Aš labai fragmentiškai pasakoju, reikėtų pradėti nuo pradžių. Abu pažįstu dar nepilną pusmetį. Su Romu dažnai vaikščiodavom į tą pačią biblioteką ir lankydavomės jos renginiuose, o kuomet ėmėm bendrauti, jis supažindino mane su Ieva. Nuo tada trise klausydavomės poezijos, leisdavomės į Odisėjas, beieškodami rečiausios knygos mieste, gerdavome senuose baruose ir neįtikėtinai greitai vienas kitą pamilome.
Iš pradžių maniau, jog tai alkoholis, kuris buvo pernelyg dažnas pirmųjų susitikimų palydovas, tačiau ilgai neleidau sau taip galvoti. Mat net blaivūs būdami greitai „nurengėme" vienas kitą pasakodami apie nusisekusias ir nelabai meiles, apie eilėraščius, dažniausiai neparašytus, apie intymumą. It kalbėtume kaskart visi trys lovoj gulėdami, prisimerkę taip stipriai, kad nematytume nieko, pusnuogiai, kalbėdami taip tyliai, kad lyg negirdėtume nieko.
Vienas su kitu jie susipažino labai gražiai. Ji organizavo grupės, kuriai priklausė Romas, koncertą.,. Tačiau likus vos porai minučių iki pasirodymo – vaikinukas it į balą, niekas negalėjo jo rasti. Pikta ir suprakaitavusi Ieva lakstė iš vieno kambario į kitą, iš salių į rūsius, dairėsi jo dailios ševeliūros ir jau manė, kad viskas bus perniek. Kol pravėrus galines didelio apleisto fabriko duris rado jį lauke. Greta siauro stogelio, rudeniui pliaupiant stambiais lašais, visą permirkusį ir tik delną su silpnai pulsuojančia pypke laikantį po namo atbraila, kad nesušlaptų.
Tądien jis ir nekoncertavo. Nebent Ievai vienai.
Gražu būdavo klausytis, tačiau jie mėgdavo daugiau klausinėti manęs, nei patys savimi girtis. O aš... na ką gi aš? Aš jiems pasakodavau apie Gelsvą. Lygindavau mūsų trijulės vakarus su tais laikais, kai, gerokai jaunesnis būdamas, su ja gerdavau arbatą. Mes sėdėdavom viename rūsyje, mat ji nemėgdavo keisti vietų, ten iš esmės buvo restoranas, kur žmonės valgydavo brangų maistą, tačiau mes tik arbatą gerdavom.
– Kuris iš jūsų kalbesnis būdavo? – paklausė Ieva manęs, kai su Romu įsitaisėm jau patogiau. Ir aš nespėjau pajusti, kaip kalba vėl pasisuko šia linkme, tačiau ėmiau pasakoti:
– Net neįsivaizduoju. Šiandien visa tai taip magiška atrodo. Lyg šeimai pritaikytas ilgas stalas, prie kurio sėdėdavom tik dviese, buvo skraistėm ir užuolaidom nuo kitų uždengtas, o už jų sunkiai pustydavo. It prie židinio sėdėdavom prie savo arbatos, šnekėdavom lyg be žodžių, lyg nejudindami liežuvio ir lūpų, tačiau kaskart išeidavau sužinojęs apie ją vis daugiau. Apie jos brolius ir seseris, apie jos įkvėpėjus ir draugus. Pats pabuvojau paskutiniam Afrikos kampe, ieškodamas dingusio ir neparsiradusio senelio, pats savo akim mačiau degančias bažnyčias ir pats bėgau nuo juodaodžių, besitaikiusių Gelsvą išprievartauti.
– Jūs mylėjot vienas kitą? – paklausė Ieva.
– Ką aš žinau.
– Neversk jo atsakinėt, jei nenori, – tarstelėjo Romas.
– Neverčiu.
– Na aš nežinau. Nežinau, ką tas žodis reiškia. Meilės aš niekada neieškojau ir niekada apie ją nesvajojau. Ar ji leisdavo pasijaust gyvam? Taip. Galbūt tai dar net daugiau.
Romas atsigėrė tamsaus alaus, o Ieva užsižiūrėjo pro langą, už kurio plytėjo ta pati gatvė, tie patys ilgi iki siurrealistiškumo žibintai.
Su jais taip pat kartais jausdavaus gyvas. Ypač kai mes vaidindavom. Kavinės stalas tapdavo mūsų scena, o patys virsdavom aktoriais ir savo pačių publika.
Taip Ieva žvelgdavo į mane, kol aš, Romo režisuojamas, užsimaukšlinu megztinį ant galvos, susikūprinu ir žvairuodamas akimis malu jai skirtus žodžius:
– Atfleiskit, gferbfiamoji. Af labfai noriu fums pasfakyti, kaip fus myfiu. Myfiu. Myfiu, - kartojo katedros kuprius mano lūpomis.
Visas baras girdėdavo, kaip plyšdavom juokais.
Tačiau vaidindavom pakaitomis. Pamenu, buvau liepęs Romui sukurti patį intymiausią įmanomą komplimentą ir pasakyti jį Ievai. Tai, žinoma, buvo ypač provokatyvu, tačiau nė motais. Jis persėdo arčiau savo Rozaldos, paėmė jos ranką it baltą balandį ir nenuleisdamas akių kuždėjo. Taip, kad tik mylimoji ir publika girdėti galėtų.
– Jei pabusčiau ryte ir suvokčiau, kad Jūs, mano mylimoji, tesate sapnas... aš nesižudyčiau. Instead, kasnakt kaip gėles džentelmenas neščiau tikrovės trupinius Jums į pasimatymą sapnuose. Saulei pakilus daugiau nieko neveikčiau, tik ryškiausio žiedo ieškočiau, kad galėčiau nudžiuginti, o šypsena prasprūstų net ant man miegančio mano veido.
Ieva nuleido akis. Pati to kažin ar norėdama apsiėmė jo Rozaldos vaidmenį ir susigėdo. Tačiau mes ir vėl prapliupome kvatotis, nebyliai slėpdami nuostabą, kaip visa tai tikra. Kaip kiekvienas vaidmuo paima mus ir „suvalgo", kaip bet kokia realybė sutirpsta už siauros scenos ribų.
Pamenu, liepiau Ievai suvilioti Romą gilia savo iškirpte, nelyginant šis būtų gražiausias per jos, kaip barmenės, karjerą matytas jaunuolis. Ji pasilenkė priešais jį, nustūmė savo vyno taurę prie virpančių, o gal aš tik vaizdavausi, Romo rankų ir šnekėjo kažką, ko aš negirdėjau. Vėl persimetė pusilgius plaukus atgal ir aš, nebe etiudo žiūrovas, o to paties baro lankytojas, pajutęs esąs ne vietoj ir ne laiku, išėjau į tualetą.
Man grįžus jie sėdėjo buitiškai kaip niekada, spektaklis buvo seniausiai pasibaigęs ir atėjusi mano eilė vaidinti.
– Dabar... Tu pavaizduosi, kaip su tavim kalbėdavo Gelsva, – paliepė Ieva.
– Ieva, – rūpestingas Romo balsas.
– Kodėl ne? Kas per gėdos jausmas. Tu negali?
Sutrikau.
– Aš... Ne, aš galiu. Nežinau. Ne gėda, supranti, esmė, kad...
Esmė, kad iš tikrųjų nežinojau, kaip ją vaizduoti reikėtų. Nebent po savaitės repeticijų priešais veidrodį. Nežinojau, kaip peršokti nuo angeliškos šypsenos prie vietos nerandančio žvilgsnio, prie ženklų, kad ji jau kitur, jau svetimuose toliuose, pietų Afrikoje arba mūsų matytam spektaklyje, kad ieško būdų ir mane ten atsitempti.
– Na gerai. Įsivaizduokit, kad esam mažo miestelio bibliotekos rūsyje. Šviesos visur jau išjungtos, tačiau lauke šalta ir pučia beprotiškas vėjas. Aš nežinau, aš visada ją žvėriškam šalty įsivaizduoju. Aplink keletas veidrodžių, į kuriuos smagu žiūrėti, kai pašnekovas kalba, tylu ir šiek tiek nejauku, nes jei kas kalbančiuosius užtiks, tuoj pat išvarys.
– Jie prašo manęs, kad įvardyčiau savo vertybes. Galvoja, kad šitaip supras, kodėl tokia esu atitrūkus, tokia tolima, - pasakojo apie savo tėvus man Gelsva. Ji nesidairė, ar niekas mūsų iki šiolei nepastebėjo, tai buvo mano darbas.
– Bet visi turim vertybių. Kažką turėjai jiems atsakyt, juk net vertybių neturėjimas jau yra vertybė.
– Aš nežinau, Vladai, sunku man. Nuojauta. Čia gali būti vertybė? Jei čia vertybė, tai ji vienintelė mano vertybė.
– Tačiau jų tas atsakymas nepatenkino.
Ji tylėjo. Buvo akivaizdu.
– Manau turėtų džiaugtis, jog esi nuoširdi. Jog neslepi to, kokia esi iš tikrųjų. Juk niekas nenorėtų, kad jiems meluotų.
– Ne, bet... Bet be tavęs niekas manęs nepriima tokios, kokia esu. Be tavęs visi tik taikosi įpiršti man vertybes, matus, įbrukti liniuotes į rankas, kad save pati matuočiau.
Nemeluosiu jums, aš patenkintas stovėjau ir tylėjau.
– Gal tu ir esi vienintelė mano vertybė?
Tuomet ateina sena bibliotekininkė ir išvaro jaunus žmones laukan. Į stingdantį, tačiau kaip niekada ja kvepiantį šaltį.
– Baisus vėjas. Tokiam šalty aš tuoj pat veido nebejausiu. Einam arbatos?
– Aš pinigų neturiu, – susigėdau.
– Nieko tokio, aš sumokėsiu.
Ir kaip visada nusileidom į rūsį. Užsitraukėm užuolaidas, už kurių pustė. Nemeluosiu jums, buvau jaunas, tačiau kai pagalvoju, buvo bene vienintelis metas, kai jaučiaus iš tiesų gyvas.
– O kur ji dabar? – paklausė manęs Ieva po vaidinimo, kuris greičiau priminė pasakojimą.
– Net neįsivaizduoju.
– O gražiai išsiskyrėt?
– Tokių dalykų nebūna.
– Išties, – sutiko su manim Romas, – nemanau, kad tai įmanoma. Tačiau iš kur šitos liūdnos minos ant jūsų veidų, m? Mes, scenoj gimę ir scenoj žūsiantys, šito neišgyvensim. Pas mus viskas pernelyg tikra, tačiau kartu pernelyg sumeluota.
– Kol pasensim, užsinorėsim šeimos ir vaikų.
– Ne ne ne, – nenurimau, – žinau, kad taip bus, bet nenoriu kol kas galvoti. Ten bus tikrovė, ten bus gražu ir panašiai, bet ne dabar. Dabartinė tikrovė gyvesnė. Spektaklis gyvesnis, dievaži, aš einu į darbą ir namo, bet vaidinimas su jumis man gyvesnis už bet ką, ką ten pamatau.
– Vladai, – šiltai nusišypsojo Ieva.
– Aš rimtai. Tokiais momentais pasijaučiu senas. Du kartus gyvenime buvau gyvas. Prie arbatos it židinio sėdėdamas su Gelsva ir tamsiais vakarais su jumis. O tame tarpe – kažkokia praraja. Lyg girtas būčiau. Nesąmoningai kažką veikiau, kažko ieškojau, o gal tik sapnavau.
– O galbūt kaip tik, – pagalvojo Romas, – mes esam tavo sapnas. Tas, į kurį tik po ilgos pertraukos grįžt sugebėjai. Gal tą ilgą prarają miegojai nesapnuodamas.
– Jei taip, tuomet viskas ir dėsis taip, kaip tavo komplimente Ievai.
Trumpam nutilom, nes padavėja mus užtiko ir netiesiogiai paprašė išeiti. Aplink po vieną užgeso šviesos, užsidarinėjo durys ir viena po kitos įsižiebė žvaigždės, kurias pamačiau išėjęs laukan. Susisupę į paltus mes laukėm taksi ir pasakojom dar šį bei tą. Užrakinę kavinės duris išėjo mus aptarnavę vyras ir moteris, nusisuko ir nuėjo siaura gatve. Tarp aukštų namų, po siurrealistiškai aukštais žibintais, du juodi siluetai naktinėj gelsvumoj.
– Jūs! Mums! Padovanojot! Nuostabų vakarą! – išrėkiau prikimusiu balsu, kai jie buvo taip toli, kad kitaip nebūtų girdėję.
Tačiau jie tik atsisuko, nusišypsojo plačiai ir nuėjo neištarę nė žodžio. Suvokiau, jog palaikė mane girtu. Ir išties... Vakaro geltonis buvo perdėm sodrus, keisti garsai ūžė mano ausyse, o ir miesto gyventojai, kurių iškištas ir nustebusias galvas – koks alkoholikas rėkauja vidury nakties – dar spėjau pamatyti, mane keistai spaudė. Man pasidarė gėda ir šalta. Ėmiau prakaituoti.
O kuomet pabandžiau atsisukti į Ievą ir Romą, pastebėjau, kad tiedu jau ėjo nedidelio taksi link. Niekaip nesugebėjau suprasti, kodėl automobilis toks mažas, mat vairuotojas vienas sėdėjo priekyje, o gale tebuvo dvi sėdynės.
– Palaukit! – sušukau savo draugams.
Tačiau Ieva tik atsisuko į mane ir šaltu balsu tarė:
– Vladai, tau reikia išsiblaivyti.
Susiraukęs raukšlėtas taksistas kramtė gumą persikreipusiu veidu. Kaskart jo žandikaulis, rodės, it minkoma tešla keičia savo formą, lūpos vis šlykščiau persimaino, tik akys, nė nekrustelėdamos, smerkė mane už mano girtumą.
Juk nebuvau toks girtas!
– Palaukit! – sušukau jiems vėl, – Gelsvos iš tikrųjų nėra.
Niekaip nesupratau, kodėl iki tol jiems melavau. Kodėl buvau toks nenuoširdus.
– Aš nuoširdžiai sakau, jokios Gelsvos nėra. Aš viską sukūriau. Man tiesiog patikot jūs, atrodėt įdomūs iš pat pirmo žvilgsnio. Žinojau, kad nekalbėsit su manimi, jei neturėsiu kažko ypatingo, - aiškinau, kol Romas laikė praviras mašinos duris, o Ieva stovėjo nuleidus rankas, - aš nebevaidinu dabar! Aš tiesą kalbu, čia tikrasis aš. Aš gėdijaus savęs, maniau, kad tik su tokiu manimi leisit laiką. Kaip visa tai apgailėtina.
Svyruojantis vaikinukas stovėjo vidury gatvės ir pats nesuprato, ką šneka. Ką prisimena, o ką tik meluoja. Nei jaunas nei senas.
– Bet, Vladai, - ramiai prašneko Romas, – tu pats sukurtas esi.

Angelos di Paolo nuotrauka
Angelos di Paolo nuotrauka

Jis iš tikrųjų stovėjo atsirėmęs į medinę spintą, o ne į automobilio dureles. Ieva stovėjo šalia, tačiau jie nebuvo su paltais ir šalikais. Net batų neapsiavę jiedu kažko lyg ir laukė žiūrėdami į savo atspindį veidrodyje.
Tai buvo jų butas. Koridorius. Dešinėje durys vedė į virtuvę, kur ant plataus stalo gulėjo lentelė, ant kurios džiūvo duona, du puodeliai su arbatos likučiais. Pilkos plytelės buvo pasidengusios rudomis dėmėmis. O už sienos buvo bendras jų kambarys. Dvi lovos, kadangi jie juk ne pora, Ievos molbertas, Romo pakabintas kryžius ant sienos. Dvi spintos, ant žemės išmėtytos pakabos, aptrupėję ir subraižyti identiški rašomieji stalai. Ant palangės padėta, tačiau už praverstos knygos paslėpta peleninė, kurioj tylėjo vienos cigaretės filtras. Juoda ir balta medinės kaukės, didumo sulig žmogaus krūtine, pakabintos ant sienos. Šypsena iki ausų. Gailus liūdnas verksmas.
Ant žemės mėtėsi ir užrašai, ant kurių buvo kuriamos šio žaidimo taisyklės.
– Matai? – paklausė Romas, kai viskas baigėsi.
– Bet juk viskas galėjo būt ir kitaip.
– Tu tikrai tuo tiki?
Ieva giliai atsiduso, nenuleidus akių nuo judviejų atspindžio veidrody.
– Manai mes amžinai tokie liksim?
– Negalvok apie tai kaip apie prakeiksmą.
– Negalvoju, tiesiog...
– Tiesiog norėtųs susirast dar ką nors. Iš tikrųjų. Blemba, tie žodžiai jau prasmę praradę, aš turiu galvoj iš tikrųjų.
Ieva nusijuokė sučiauptom lūpom. Tai, kad Romas pabaigė jos sakinį, tik dar labiau patvirtino jos mintis.
– Eime? – paklausė Romas.
Ji palinksėjo galva ir jie išėjo. Į barą dviese. Kaip ir nuo pat pirmos dienos susipažinus, kai lauke stambiais lašais lijo ruduo.

Instead

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_2013-07-05_nr._3434_virselis.jpg

2013-07-05 nr. 3434

10 LITŲ (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai