Virginija Cibarauskė. Jaunųjų poezija

b_200_237_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_Cibarausk.jpgPagaliau atsirado rimtesnis konkurentas LRS leidyklos „Pirmosios knygos" serijai: nuo 2011 m. leidykla „Edukologija" sistemingai leidžia jaunų autorių kūrybą – jau pasirodė šešios (trys poezijos ir trys prozos) knygos. „Jaunųjų rašytojų prozos" seriją aptarsiu kitoje apžvalgoje, o ši skiriama poezijai. Du iš autorių – Ieva Astromskaitė ir Rokas Povilius –­ galimybę išleisti knygas gavo laimėję Lietuvos edukologijos universiteto „Pirmosios moksleivio knygos konkursą". Tai, kad autoriai jauni, dar tik ieškantys sau priimtinų kūrybos formų, pabrėžiama visus rinkinius pradedančiame „Leidėjo žodyje". Drįsčiau suabejoti ne tiek šio žodžio reikalingumu, kiek jo vieta rinkiniuose (ar ne geriau leisti tekstams, ar bent jau patiems autoriams, kalbėti už save, o leidėjo mintims skirti paskutinius puslapius?). Kiek trikdo ir teiginiai, esą pirmosios knygos tėra jaunųjų autorių bandymai, paieškos, kurios turėtų būti skaitomos ir vertinamos atlaidžiau: geras eilėraštis yra geras eilėraštis, ir visai nesvarbu, autoriui 19 ar 91, tai jo pirmoji ar paskutinioji knyga. Tad pasidžiaugusi, kad „Edukologijos" dėka Lietuvos poezijos padangėje pasirodė trys nauji vardai, rinkinius vertinsiu rimtai ir neatlaidžiai.

b_200_355_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_dulkem2.jpgIeva Astromskaitė. „Dulkėm ir žiedlapiais". – Vilnius: „Edukologija", 2011.

Astromskaitės eilėraščiai – geras daiktiškosios poezijos pavyzdys. Grakštus verlibras, daikto ir jausmo estetika, distancija ir santūrus atvirumas liudija, kad Donaldo Kajoko ir ypač Nijolės Miliauskaitės pamokos išmoktos. Iš pažiūros Astromskaitės pasaulėvaizdyje nesvarbi detalė – vaikystės kaladėlė, siuvinėta nosinė, lauko žolės – tampa konceptualiu vidinių būsenų simboliu. Ypatingas dėmesys skiriamas atminčiai: atmintis čia – tapatybės ašis, nykstant prisiminimams kartu nyksta, keičiasi ir senoji aš, todėl lyrinė subjektė bijo augti, keistis, ilgisi savęs ten ir tada. Tačiau jos ilgesys giedras ir skaidrus: „Į gražiai išlygintą, nėriniuotą, baltą / Nosinaitę / Įsukau gilę, užrišau mazgelį, / Uždengiau ranka: / ABRAKADABRA, o gilė niekur nedingo // Tik savęs neberandu" (p. 62).
Sugebama matyti, įsiklausyti, todėl pavyksta išvengti lyrikus dažnai kamuojančio egocentrizmo. Daiktas, gamtovaizdis, kitas Astromskaitės eilėraščiuose – autonomiška būtis, o ne pretekstas kalbėti apie save. Dėl šios priežasties geriausi poetės eilėraščiai įtaigūs, pulsuojantys tikrumu: „Miesto smailės / Nukreiptos į / Saulės rezginį / Per tingų gruodžio / Šaltumą sustingusį / Tviskančiais / Šukių karoliais / Ant žiemos kaklo // Suplasnoja / Balandžiai / Plunksnų geležtėm / skrosdami / Miego arteriją – – – // Lediniai ryto / varpai / Skamba / Danguj" (p. 29).
Paradoksalu, bet gerai išmoktos poetinių tėvų ir motinų pamokos yra ir didžiausias trūkumas: kai kas jau girdėta, skaityta, kartais apima jausmas, kad švelniai parazituojama (ypač dėl santykio su Miliauskaitės poezija). Norisi tikėtis, kad ateityje šių trūkumų bus išvengta.

b_200_345_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_povilius.jpgRokas Povilius. „Dvivietis kūnas". – Vilnius: „Edukologija", 2012.

Vos tik leidėjas duoda žodį Poviliui, autorius nuoširdžiai prisipažįsta, kad rašyti eiles jį įkvėpė pagrindinis serialo „Nuodėmingoji Kalifornija" personažas Henkas Mudis – „kietas" nihilistiškas rašytojas mergišius, kuris, pasak Poviliaus, turi analogijų ir su Charleso Bukowskio alter ego – Henriu Činaskiu (p. 7).
Mudžio įtaka stipriausia figūratyviniame lygmenyje: iš nuotraukos ketvirtajame viršelyje žvelgiantį Povilių galėtum palaikyti pačiu Mudžiu jaunystėje – po akiniais nuo saulės akis slepia simpatiškas rimta ir kiek ironiška mimika pasidabinęs blondinas à la Mudis šukuosena. Eilėraščių architektonikoje ryškesnė Buko įtaka. Kaip ir Bukas, Povilius deklaruoja, kad nei rašyti, nei gyventi nemoka ir tuo mėgaujasi („gera nemokėti / rašyti eilėraščių / tie kurie moka / knygų neleidžia / taiso brauko trina / kol savo nuotrynas / išsineša su savimi // kaip gera / nemokėti gyventi", p. 14). Verlibru parašytuose (rimuotų tekstų tėra keletas) eilėraščiuose Poviliaus lyrinis subjektas prisimena sutiktas moteris, svarsto meilės, sekso ir mirties paslaptis, ironiškai kontempliuoja gyvenimo prasmę ir beprasmybę, vartotojiškos visuomenės ydas ir poezijos rašymo tikslingumą.
Bėda tik, kad Poviliaus lyrinis subjektas primena ne skaudžiai atvirą hedonistą, bet kiek susireikšminusį, tariamą ironiją ir nesamas patirtis simuliuoti bandantį subjektą. Kiek juokingai skamba ir pasaulio, kuriame jau visai nebėra ko atrasti, re­fleksijos („įsitverti nepažįstamą pakeleivę / žinoti, kad ji atsakys tuo pačiu / ne iš geidulio – iš vienišumo / nurimti jos glėbyje keletui minučių / po to vėl blaškytis, lakstyti ratu / ieškoti kitos pasaulyje / kuriame nebėra ko atrasti", p. 67), ir pamokomu tonu išsakomi poeto kelio (ne)prasmingumo svarstymai („drovus išrinktasai / kiekvieną šį rytą / bėk lietvamzdžiais stauk / be jokios priežasties / garuoji nuo žemės / tavim nei nelyta / mirei dėl gimimo / gimei dėl mirties", p. 70).
Daug eilučių skiriama sutiktoms ir prarastoms, mylėtoms ir turėtoms moterims, tačiau apie moteris rašyti mokytasi bene iš Eduardo Mieželaičio ar kokio kito agrarinio lyriko kūrybos – net skaistalai ant moters skruostų lyriniam subjektui primena (gimtinės) molio grumstus (ir atvirkščiai): „tenoriu mirtinai nusigerti / tavimi / iki žemės graibymo / kur smėlio smiltys / šnabžda tave / molio grumstai / mena skaistalus" (p. 22).
Trumpai tariant, Poviliaus atvejis iš tų, kai rašyti norisi, tačiau nelabai yra ką pasakyti, o kalba, ta kalė, vis sufleruoja klišes ir banalybes, kurios autentiško kalbėjimo pastangą daro beveik neįmanomą. Bandymai maskuotis ironija, bravūriška poza šią problemą tik dar labiau išryškina. Kita vertus, pvz., eilėraštis „Violetinis" rodo, jog potencialo tikram nihilizmui ir bukovskiškam nuoširdumui yra, tereikia laiko jam subrandinti ir išgryninti: „Kol pusė lietuvių užsiėmę / gindami išžagintą mergaitę / aš nepadedu / atleisk man Lietuva (...) suprask / esu užsiėmęs / savigyna / nuo kasdienio žagintojo / pasaulio / kuris nori nutraukti / vos 19 metų trunkančią / mano vaikystę" (p. 63). Po šiomis eilėmis pasirašyčiau ir aš.

b_200_335_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_lukauskaite.jpgRosana Lukauskaitė. „Meilės nerasi konservų dėžutėje". – Vilnius: „Edukologija", 2012.

Knyga jau sulaukė pozityvių recenzijų, pavyzdžiui, Roma Petkevičiūtė teigia, kad Lukauskaitės poezija – tai „intelektualios intertekstų istorijos", „postmoderni kultūros refleksija"1, o Emilį Milkevičių svaigina poetės stilius – „jo sutapimas su interneto epochos kolektyvinės psichikos tolydumu ir euforija, taip pat jo konceptualus tikslumas"2. Dėl stiliaus sutapimo su „epochos dvasia" ginčytis negaliu: iš tiesų tokius tekstus parašyti galėjo tik TV, popkultūros ir interneto augintinis. Tačiau abejoju, ar Lukauskaitės poezijai apibūdinti visuomet tinka „konceptualumo", „refleksijos" ir „intelektualumo" sąvokos. Intertekstų gausa dar nėra intelektualumas, refleksija ar ironija. Daug dažniau – pats paprasčiausias koliažas, senas išsipūtusias konservų dėžutes primenantys tekstai, kuriuos „pradarius" suliula neaiškios spalvos ir konsistencijos masė.
Kas tai ir ką su tuo daryti – klausimai, į kuriuos privalo atsakyti ir skaitytojas, ir eilėraščių subjektas, ir pati autorė. Kartais apsisprendžiama, kad vienintelė įmanoma būtis – intertekstų, vaizdinių ir garsinių sąsajų produkavimas, kai viskas atliepia viską, o ironija virsta neįpareigojančiu žaidimu, leidžiančiu šiaip ne taip išbūti: „Jeigu tave kada nors / pagaus įkvėpimas ir / supančiojęs rankas / vers liežuviu piešti / ant dulkėto dulkino / ant dulkinančio / fui nejau tau taip labai / reikia to paveiksliuko? / nusipirk reprodukciją" (p. 58–59).
Tačiau džiaugsmo ir euforijos, skirtingai nei Saros Poisson kūryboje, su kuria Lukauskaitė lyginama, mažoka – laimei (ar nelaimei) jaunatviškas noras keisti pasaulį vis dar gajus. Todėl svarstomas ne tik reproduktoriaus, kaip interneto epochos kolektyvinės psichikos mediumo, bet ir prometėjiškas griovėjo ir naujų formų kūrėjo kelias, varijuojama avangardistinei „etikai" ir estetikai būdingais sprogmens, minų, granatos įvaizdžiais: „Ir tiksi krūtinėje sprogmenys... / Tas užminuotas ilgesio jausmas. / Kaip kvepia dinamito lazdelėmis – / naujo gyvenimo pranašėmis. // Ištiesk tu man savo pneumatinį kūjį, / nes detalės į visumą sujungiamos tik kalant" (p. 93).
Nepasitenkinimas beprasmybe skatina metafizinių klausimų „kas esu aš", „ką turiu daryti" ir „kas bus po To" bandymus: „Ką daryti, jei skausmas didesnis? / Toks didelis, kad net priregistruojamas / mano gyvenamojoje vietoje. / Jis sukuria iliuziją, kad vienu metu / klajoja ir sukasi ratu tame pačiame taške. / Nuo A iki Z pažįstamas. / Sapnuoju jį kaip albinosą aligatorių, / kuris manęs gailisi: / – Vargšas vaike, tu nežinai, / kad po mirties yra pasaulis kitas" (p. 103). Tad ką gi daryti – nedelsiant katapultuotis, nes „juk dangus – tramplynas į Dangų" (p. 94), leisti „skausmui nokti pačiam" (p. 73), ar toliau miegoti vilkint „Disnėjaus pasaulio / marškinėliais" (p. 57) – klausimai, į kuriuos, tikėtina, bus atsakyta naujose Lukauskaitės knygose. O kol kas norisi padėkoti už eilėraščius „Ofelija paskendo daiktuose" (p. 17), „Atsilupęs tulku nagų lakas" (p. 60–61), „Supernova" (p. 66), „Apelsinas" (p. 67), „Miss Terra" (p. 94), „Pirmasis dirižablis" (p. 108) – gana retai pavykta vienoje knygoje aptikti tiek įdomių tekstų.

1 Roma Petkevičiūtė. „Dvilypė, dvipusė, dviausė ir dvinosė poezija". – „Literatūra ir menas", 2013-06-07. Prieiga internetu: http://literaturairmenas.lt/2013-06-07-nr-3430/868-knygos/1359-roma-petkeviciute-dvilype-dvipuse-dviause-ir-dvinose-poe-zija
2 Emilis Milkevičius. „Labas, Lukauskaite". – „Šiaurės Atėnai", 2013-03-22. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/?p=24712

Komentarai  

 
#5 l neabejoja savo abejone 2013-07-16 20:27
Kiek pamenu, tai elgiausi itin korektiškai ir nieko niekur nepyliau. Todėl sakau, kad aš esu l ir atsakysiu už l, nes l negėda to ką parašė. l patartina skaityti kaip el, panašiai kaip el baradei ar el magnificat. Taigi, el atsakys už el. Taipogi l užduos klausimą.
Tamsta si, jei radai kur nors kažką, kas buvo nemažai kur publikuota, tai tikriausiai ne visai apie tą autorę kalbi. Mes kalbame apie skirtingas autores. Tamsta si, sakyk, ar mes galime suprasti vieni kitus, kalbėdami apie skirtingus autorius. Taigi, pirmiausia norėčiau žinoti apie kokią autorę kalbi, jei visgi apie tą pačią, tai ar galiu turėti vilties, kad si supras mane bent per pusę tiek gerai, kiek aš suprantu tamstą si, kaip tamstą si turintį žinių, kurių neturiu aš, būdamas tamsta l (el). Nes aš nieko nežinau apie šiuos du dalykus, apie kuriuos tamsta si teigi žinąs — 1. publikacijas (radau vieną. tikiu, kad gali būti ir daugiau). 2. kritiką (tiesą sakant netikiu, kad po kokio nors, tarkime kad ir po VK kritinių apžvalgų, jos išvis buvo kada nors pasirodę. Nebent tą kritiką parašytų pats tamsta l, ar gal jau ji buvo parašyta, tik l(nebeatsimena) . Bet apie tai jau kita kalba).
Kalbu apie save tam, kad prisistatyčiau. Kalbu apie save pabrėžtinai, suteikdamas tamstai si teisę, atsakyti į vienintelį mano klausimą.
Taigi, l(el) klausimas tamstai si — tamsta si, atsakyk

ar žinai kas yra konceptualumas.

Jei žinai, tikiuosi kad taip ir yra, tai kaip gali išsamiau, paaiškink man kaip jį supranta tamsta si. Ar juo galima vadinti bet ką, kas tik yra užurašyta.
Priminsiu tamstai si, kad konceptualumas buvo kaip tik tai, kuo suabejojo l(l) pirmajame savo komentare.
Man labai patiko tavasis užtikrintumas, matomas žodžiuose — „tikrai“, „teisingą“, korektišką „gerą“ ir kiti. Man taip pat patiko jūsų sveikinimai leidykloms. Tu si irgi man patikai.
Tik ir tiek, gerb, tamsta si. Lauksiu tavo laiško, parašyk jį.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 SI 2013-07-16 00:19
Astromskatė nemažai kur publikuota, gal todėl atrodo, kad jau kažkur skaityta. Beabejo, įtakos jaučiasi, bet ne taip rėžiančiai akį kaip pateikiama, mano nuomone, falšo joje tikrai nesijaučia. Keisti tokie "I" išankstiniai abejojimai, nevertėtų į tokią teisingą, korektišką, gerą Cibarauskės recenziją pilti degutą išankstinėmis abejonėmis autoriumi, kažkaip nerimta ypač žinant, jog visi trys daugiau ar mažiau jau pastebėti ir įvertinti, kritikuoti ar pagerbti. Šiaip, labai geras straipsnis. Sudomino sekti ne vien RS leidyklos poetines naujienas. Sveikinimai leidyklai atrandančiai naujus talentus. Sėkmės ir ištvermės poetams pavydo ir pykčio pilname pasaulyje. Svarbu, kad poetinis kelias nesustotų ties šiomis, pirmosiomis knygomis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #3 Jūratė V. 2013-07-13 09:14
"...Mieželaičio - agrarinio lyriko..." ???
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #2 Ovė 2013-07-12 21:38
Labai įdomios apžvalgėlės: gerai parinktos citatos, knygelių autoriai negarbinami, bet ir neniekinami, nežlugdomi, rašoma geranoriškai, viltingai. Malonu skaityti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #1 l 2013-07-11 10:59
norėčiau ašai išvysti minėtą konceptualumą pirmojoje, net gėda, bet iš anksto juo abejoju. o iš citatų matyti, kad gal tai ir nebus siuvinėjimo poezija, bet kad nuskaityta, tai jau tikrai.
jauniesiems norėtųs palinkėt ne rašto tėvų ar motinų pedomis sekt, o tik savęs ieškat.
šiaip įdomus straipsniokas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_2013-07-05_nr._3434_virselis.jpg

2013-07-05 nr. 3434

10 LITŲ (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai