Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Eglė Juocevičiūtė. Justo Žekonio socialiniai žaidimai

egle_juoceviciute_portretas.jpgRašydama tekstus šiai skilčiai, keliu sau uždavinį – „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje pristatomus kūrinius peržvelgti aptikus tam tikrą meninę problemą, kuri sprendžiama nuo graikų, Renesanso ar XX a. pradžios, ir įausti tos meninės problemos giją į pristatomo menininko kūrybos aptarimą, o konkretų „Vartuose" eksponuojamą darbą pateikti kaip tos problemos sprendimo apogėjų arba kūrybinį nuklydimą.
Prieš metus Fotografijos ir medijos meno bakalaurą baigusio Justo Žekonio (g. 1989) darbai – tai žvilgsnio tyrimas. Kaip meno kūrinys kontroliuoja ir apgaudinėja mūsų žvilgsnį – viena tų giluminių meninių problemų, kurią galima pradėti gvildenti nuo graikų laikų, bet šiuo, Justo, atveju galime apsiriboti fotografiniu žvilgsniu ar fotografija kaip žvilgsniu. Taip priartėjame prie XX a. pradžios, kai antrajame dešimtmetyje futuristai, dadaistai, kubistai, o vėliau siurrealistai mėgavosi galimybe manipuliuoti fotografiniu vaizdu ir mūsų suvokimu. Greta dadaistų ir siurrealistų dirbęs Man Ray'us yra ryškiausias pavyzdys. Per septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius fotografai buvo mažiau psichoanalitiški, o daugiau dokumentalūs ir socialūs, fotografiją naudojo kaip nuoširdų žvilgsnį į tai, kas dažniausiai į oficialų fotoobjektyvą nepatenka (Diane Arbus ir jos marginalai ar Sally Mann ir jos suaugę vaikai). Kita vertus, septintajame dešimtmetyje meno lauką ilgam pakeitę konceptualistai taip pat naudojo fotografiją, tačiau įvaizdindami tam tikrą idėją fotografiją pasirinkdavo labai apgalvotai, kai netikdavo kitos priemonės, tad jų fotografija dažnai būdavo savireflektyvi. Tai įrodo Johno Hilliardo „Camera Recording it's Own Condition" („Fotoaparatas, fiksuojantis savo paties būseną", 1971) ar Johno Baldessario „Wrong series" („Neteisingų serija", 1966–1968). Šiuo metu konceptuali fotografija turi tvirtas pozicijas ir toliau savireflektyviai (kas, kaip ir kodėl fotografuoja – valdo mūsų žvilgsnį) tyrinėja fotografinį vaizdą kaip reiškinį.
Justas savo ruožtu tyrinėja fotografinio žvilgsnio galimybių ribas. „Įžiūros" (2010) – keturių fotografijų serija, skirta užfiksuoti prislėgtam žvilgsniui, nukreiptam į tai, kas neturi jokios reikšmės, bet iki skausmo atpažįstama. „Pabaiga, kuri yra gyva" (2009) –­ fotografinis teiginys: ant pailgo vertikalaus fotopopieriaus lakšto, užtempto ant porėmio lyg drobė, atspausta fotojuostos išklotinė kaip techninės galimo žvilgsnio ribos. Tos ribos kelia pasirinkimo klausimą: gauni tiek kadrų, kokiems tikslams juos panaudosi? Ir Justo bakalauro darbas „Erdvė ir vaizdas" (2012) skirtas vaizdui įkūnyti, tiksliau – paversti objektu. Visą sieną uždengianti tamsiai pilka elastinga medžiaga, kurios forma kinta priklausomai nuo žiūrovo norų –­ patempimų už kampuose ir centre pritvirtintų virvelių. Siena –­ stabilus architektūrinis elementas – paverčiama fotokadru (tamsiu, dar neišryškintu), kuriuo galima manipuliuoti (patempti, sutraukti, išpūsti), tuo pat metu fotokadras iš trapios, beveik abstrakčios materijos tampa įspūdingu ir apčiuopiamu objektu.
Tai, ką Justas pristatys peržiūrų kambaryje, jis pats vadina šalutiniu projektu savo gana nuoseklioje kūryboje. Vis dėlto jam ir čia nepavyko išvengti esminių problemų, susijusių su žvilgsniu, be to, čia atsirado ir performatyvumo (ką nors atliekant priešais įsivaizduojamą ar esamą žvilgsnį) elementas. „Žaidimas|Vaidyba|Realybė" (2011) – penkių objektų ir penkių fotografijų instaliacija, skirta aptarti mūsų visų žaidžiamiems socialiniams žaidimams. Instaliacijos struktūra –­ fraktalas – sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai panašūs arba identiški visumai ar kitiems fragmentams. Ant grindų išklijavęs fraktalinę struktūrą, Justas leidžia sau neteigti nieko baigtinio, tik nagrinėja didesnės visumos dalį. Penki objektai ir penkios fotografijos atstovauja penkiems vyksmams: lošimui šachmatais ant lentos, per vidurį padalytos veidrodžiu; telefono ragelio kėlimui, kai šalia nėra telefono aparato; palto nusivilkimui ir pasikabinimui ant kabyklos; bendravimui per baltą lapą ir dviejų skirtingų objektų šešėlių suvienodinimui, reguliuojant apšvietimą. Justui buvo įdomu, kiek žaidimų, kombinacijų ir manipuliacijų mes įgyvendiname tiesiog bendraudami vieni su kitais. Žaisdami su kitais, iš tiesų žaidžiame su savimi –­ baltos šachmatų figūrėlės atsispindi veidrodyje ir žaidžia prieš save, tuo pačiu –­ numato kiekvieną priešininko ėjimą. Nusivelkame paltą – nusiimame vieną savo paviršių, bet nuogi neliekame. Tikimės, kad paskambins, nors nėra kaip prisiskambint, tad lieka kalbėtis su savimi. Fotografijose prie objektų atsiranda juos veikiantis kūnas – lyg instrukcija, kaip naudoti objektus. Tokiu būdu jie atsikrato estetinės paskirties (tiesiog gražūs daiktai pasižiūrėjimui) ir tampa performatyvių vyksmų priemonėmis jas naudojant (žaidžiant, nusivelkant, laukiant ar kalbantis). Kartu nebaigtinė vyksmų serija leidžia mums patiems, jau išėjus iš galerijos, stebėti, kiek žaidimų žaidžiame bendraudami ir kaip galima tai taikliai įkūnyti.
Justo Žekonio instaliaciją „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti liepos 11–17 dienomis.

Justo Žekonio instaliacijos „Žaidimas|Vaidyba|Realybė" fragmentas – 4 viršelyje.

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-05_nr._3434_2013-07-05_nr._3434_virselis.jpg

2013-07-05 nr. 3434

10 LITŲ (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai