Daugirdas R. MĖNULIO DEZERTYRAI. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2011.

b_200_209_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-12_nr._3435_menulio_d.jpgPoetą Romą Daugirdą skaitytojai seniai pažįsta kaip išmoningą poetinio žodžio ekvilibristą. Dažnas sutiks, kad kiekviena šio autoriaus knyga tampa nedideliu, literatūriniame gyvenime visuomet pastebimu akibrokštu. Rodos, R. Daugirdas nepratęs smulkintis: jo netikėtų įvaizdžių ir metaforų papliūpos negailestingai suvarpo poezijos standartus ir klišes. Taip demonstruojama tvirta ištikimybė kūrybos koncepcijai, kurią poe­tas kadaise apibrėžė eseistiniame tekste „Aklavietės palaima" (2007) („empirija yra tik dekoracija ar fonas ritualinei pozų kaitai"). Vienuoliktoji knyga „Mėnulio dezertyrai" keletu aspektų yra kitokia. Pirmiausia R. Daugirdas, nors ir stengiasi, vis dėlto šįkart nenustebina virš kalbinio tinklo ištiesdamas įmantrios žodinės akrobatikos lyną, kuriuo kviečia perei­ti. Nors ant paskutinio knygos viršelio esantys šviesaus atminimo Valdemaro Kukulo bylojimai išskiria R. Daugirdą iš kitų lietuvių poetinės prozos pradininkų, tačiau bent jau naują formą rinkinyje būtų sunkoka aptikti. Antra – poetas nebeapsiriboja poezijos žanru ir prie šio priplaka prozos bei eseistikos elementų. Na, o trečia – rinkinio eilėraščiai kaip tik kalba ir liudija nuogą, tamsią ir svaigalais persunktą empiriją.
Pirminis šios recenzijos pavadinimas buvo „Alkoholiniai himnai", vėliau atsirado „Odė degradacijai". Atrodė, kad jau būtų galima sakyti: „Puiku, štai lietuvių literatūra pribrendo savo Charles'ui Baudelaire'ui." Per rinkinio eilėraščių kraštus liejasi alkoholis, knygos personažai (beje, pasak poeto, jie yra tikri, kaip ir aprašomos situacijos) svirduliuoja neišsisklaidančiame svaigulio ūke, o bohemiškos situacijos groteskiškai mainosi į elementarias, pilkas virtuvines išgertuves bei gyvuliškas orgijas:

Išpuoselėtos valdininkų žmonos atvažiuodavo į mūsų bendrabutį popiet. (...) Puotą vainikuodavo seksas. Partnerius išsirinkdavo damos. Prieš penkias jos išplasnodavo pas mylimus vyrus, nešdamos jiems lauktuvių nėrinius spermos – tikriausiai nelabai kokybiškos. („Transformacija", p. 24)

Nežinia, ar tai pikantiškas fragmentas, kurį deramai sutiktų erotinės poezijos gerbėjai. Tačiau toks bodleriškas R. Daugirdas „Mėnulio dezertyruose" tėra R. Daugirdas, kuris galiausiai, tarytum kokios karštligiškos desperacijos pastūmėtas, nusprendė išrašyti fiktyvias, o gal vis dėlto tų tikrų personažų patirtis. Poezijos rinkinio eilėraščiai nepriartėja nei prie hedonisto Ch. Baudelaire'o, nei prie šiomis dienomis visose tarpuvartėse „bohemščikų" eskaluojamo genialaus (?) girtuoklio Charles'o Bukowskio kūrybos. Bet ir nereikia, gal iš tikrųjų netinka lyginti skirtingas literatūras vien todėl, kad jas jungia vienodos temos. Tad tebūnie pataisa: R. Daugirdas yra dar vienas lietuvių poetas, kurio eilėraščiuose rasite kiek daugiau alkoholinio siautulio negu esate įpratę patirti. O tuos skaitytojus, kurie jau dabar pradėjo raukytis, reikėtų negailestingai įspėti, jog šis rinkinys vis dėlto dedikuojamas „visiems, traumuotiems blaivumo" (p. 5).
Jau skaitant patį pirmąjį skyrių „Žaidimai paviršiuje" ima ryškėti įspūdis, kad „Mėnulio dezertyrai" – nevilties ir neišbrendamos rutinos persmelktas eilėraščių rinkinys („Bendražygiai žiūrėdavo į upę ir jiems atrodė, kad sala plaukia. Kaip rekviem ant kranto likusiems žaislams. Į juodą angą juodoj sienoj", p. 28). Kasdienybės ratas yra uždaras ir monotoniškai besisukantis, o „prasigėrę piligrimai" (p. 18) beviltiškai įkalinti šioje užstrigusioje kartotėje. Vieno teksto pavadinimas taikliai įvardija šiuos personažus – „prieblandos žmonės", kurie tegali egzistuoti tik „alumi pasiskiepiję nuo laimės" (p. 16). Kai lieki darniai ir paklusniai veikiančios visuomenės užribyje, nebelieka nieko kita, tik pasislėpti po šiuo daugiskaitiniu vardu. Abejingai konstatuojama: „Gyvenimas ištekėjo iš bokalo ir dabar plūduriavo kažkur prie bangolaužio, negrasindamas šiukšlėmis krantui" (p. 16). Pasitraukdamas į normalaus, patogaus gyvenimo nuošalę išloši ne tik pats – lengviau atsikvėpti leidi ir kitiems – šiukšlių niekas nepasiges, jų niekam nereikia. Poetas, kalbėdamas apie savo likimo bendražygius, neretai ir prabyla visų vardu, tuo pačiu ir prisiėmęs dalyvio vaidmenį, ir drauge išlikdamas stebėtoju:

Bet kartais, sustūmę suoliukus šalia vienas kito, šokinėjome per juos lyg per Bikfordo virvę. Nes neužteko jėgų nuo peizažo nuplėšti pleistro. Todėl, prilašinę kraujo į tas pačias stiklines, atidėjome savo gyvenimus. („Mamutų kapavietė", p. 9)

Iškalbūs atrodo poetinių tekstų pavadinimai, nors dažnai jie tėra užuominos, šykščiai atskleidžiančios barokiškai nutapytą eilėraščių turinį. Pavyzdžiui, kūriniai, pavadinti „Oazė (p. 7) arba „Nojaus laivas" (p. 11), ramybe arba išsigelbėjimu dvelkia tik išoriškai. Patys tekstai atskleidžia nuolat besitęsiančią tragediją: nepaliaujamą girtuokliavimą, jauno žmogaus mirtį. Išradingomis, sutirštintų spalvų metaforomis R. Daugirdas štrichuoja degraduojančių keistuolių ir viskam abejingų personažų, kuriuos patologiškai „traukia melancholijos, vulgaraus atvirumo ir laikinumo mišinys" („Traukinio baladė", p. 31), paveiks­lus. Išgėrinėjančių žmonių kompanijoje pasitaiko įvairaus plauko veikėjų: nevykėlis, kuris po pasimatymo lieka nieko nepešęs („Pasimatymas", p. 22), naujųjų laikų Prometėjas, besiblaškantis su įkaitusiu senovišku lygintuvu ir „sudeginęs tūkstančius degtukų" („Lygintuvo nešėjas", p. 29), savižudis, vaikščiojantis ant grindų patiestu siūlu „lyg stogo atbraila" („Riba", p. 64). Nors R. Daugirdas užmaskuoja realius asmenis storu poetinių priemonių sluoksniu, vis dėlto pro jį prasišviečia skaudžios, neretai nepakeliamos, ribinės žmogaus būsenos.
Itin dažnai knygoje iškyla moters įvaizdis, kuris „Mėnulio dezertyruose" taip pat dažnai sutinkamas, kaip ir kliokiančios „įvairaus kalibro alkoholinių gėrimų" (p. 7) upės. Kai kada atrodo, jog moterys yra lyg privalomi arba neišvengiami atributai per kiekvienas išgertuves („Su šita moterimi mylėjausi du kartus. Atsitiktinai. Tiesiog pasilikdavau „po kavos" („Pabėgimas 2", p. 112); „Užsirovė ant labai rimtos beprotukės, kuri neskyrė naktipuodžio nuo aukų dėžutės. Ir viena, ir kita jai buvo tik svajonių konservavimo indai" („Pabėgimas", p. 64). Eilėraštyje „Žodžių atradimas" (p. 19) jos netgi be jokių skrupulų klasifikuojamos „į stacionares ir neakivaizdines". Moterys šiame poezijos rinkinyje yra ir nepastovios, tačiau skaidrios laimės, ir praradimo, trapumo, laikinumo simbolis. Personažų gyvenimuose jos atlieka epizodinius, antraplanius vaidmenis, ateidamos ir išeidamos, kiekviena savaip į girtuoklių sąmones įrėžianti patirtis bei prisiminimus.
R. Daugirdo „verbaliniai ornamentai" (p. 42) skleidžiasi per tris „Mėnulio dezertyrų" skyrius. Jų pavadinimus – „Žaidimai paviršiuje", „Žaidimai po vandeniu" ir „Žaidimai po žeme" – galima interpretuoti kaip skirtingus pavojingo žaidimo su alkoholiu etapus. Iš pradžių žaidžiama vien iš smalsumo, nekaltai ir paviršutiniškai, vėliau neriama giliau, vis labiau įsitraukiama, kol galiausiai ištinka negailestingas finalas ir keliaujama „po žeme". Iš vieno „žaidimo" lygio į kitą personažai keliauja inertiškai, šiame judėjime „nėra vietos stabdžiams" („Inercija", p. 33). Gali atrodyti, kad tokia svaigi inercija niekuomet nesibaigs, kad kažin kur yra „atsarginis dangus" (p. 47), kuris išganingai priglaus. Tačiau kiekvieną žaidėją stebi abejingai mirksinčios „suvaikėjusio dievo akys" („Paaiškinimas", p. 54), kurių žvilgsnis sako tik viena: pasirinkus tokį egzistavimo kelią, teks nugyventi taip, lyg būtum „dievo spjūvis ant žemės" („Pavidalas", p. 59). Paskutinis rinkinio skyrius sklidinas mirties nuojautos, netektys vis dažniau negailestingai paliečia „prieblandos žmones" – „Nes telpi į nuotrauką šalia savo būsimo kapo" („Kvietimas", p. 103).
„Mėnulio dezertyrai" – brutalios ir sloginančios kasdienybės, desperacijos ir purvinų atspalvių knyga, čia „tau neprireiks blaivumo antsnukio" („Trenažas", p. 54). Atrodo, kad rinkinyje nėra jokio vilties spindulio, nors galbūt jo ir nereikia ieškoti. Kaip ir būdinga R. Daugirdui, tekstai pasižymi sunkių gabaritų metaforomis, netikėto žvilgsnio perspektyvomis, atsiranda ryškus siužetiškumas. Šios knygos skaitytojas turėtų būti pasirengęs minorinių nuotaikų kūrinius dozuoti saikingai. Juk kartais žaidimuose visai nebūtina dalyvauti, užtenka juos stebėti iš šalies.