Monika Kapuścińska. Groteskas – dėl akių ir iš tiesų

kultura_pl.png

Lenkijos kino kronikos kaip „idealaus idėjos pamato" dokumentas

Kronikos, žinomos nuo Galo Anonimo laikų, buvo kuriamos ir komunistinėje Lenkijoje. Tačiau jose galima įžvelgti akivaizdų kronikininko subjektyvumą. O juk objektyvumas yra pagrindinis kronikos bruožas. Objektyvus tikrovės vaizdavimas – jeigu ir nepasiekia efekto – bent jau privalo būti jos tikslas. Žiūrint Lenkijos kino kronikas, tuos jau istorinius Lenkijos Liaudies Respublikos realijų įrašus, neįmanoma nepastebėti situacijų, žmonių ir vietų groteskiškumo. O juk, nesąmoningai suvoki, šitaip mums buvo piešiamas pats objektyviausias, iš savo naivios propagandinės perspektyvos – tikrasis tų laikų paveikslas.

„Minutės vertė“
„Minutės vertė“

Šiuo aspektu Lenkijos kino kronikas verta panagrinėti. Kičas ir propaganda. Vien tik politizavimas ir pigi aktorių vaidyba. Šalis, kurioje gali būti tik gerai ar dar geriau, Didžiojo Žygio ir Pokšto šalis (Kundera). Juk XX a. trečiajame dešimtmetyje Lenkija buvo virdulių su švilpuku gamybos „šalis Nr. 1". Garsi vieta, kaip ir virduliai. Situacijos rimtumas verčia komentatorių vien tik delikačiai šypsotis. Ar laiko distancija didėja, ar mažėja absurdo jausmas? Kiek man žinoma, anuomet šios temos niekas negvildeno, taigi šiuo atveju atsakymą tenka atidėti. Akivaizdu, tuometės Lenkijos kronikose per daug aukštinama Lenkija ir „lenkiškumas" – kiek tik įmanoma; tikslas aiškus – rodyti tik gerąsias puses. Nesvarbu, kad parduotuvėse negalėjai nieko nusipirkti, kad paklausūs produktai (dažnai ir patys paprasčiausi produktai), jeigu ir buvo, tai tik iš po prekystalio. Kaip aiškino anuometis Partijos ir Liaudies vadas Władysławas Gomułka: „Jeigu turėtume skardos, gamintume konservus, kuriais užverstume visą Europą, bet neturime mėsos." Atminkime, kad svarbiausia buvo pirma vieta ir tai, kas „spartina mūsų žygį į socializmą".
Vienoje kronikoje susipažįstame su tada išgarsėjusiu ir pavyzdžiu imtu laikyti kiaulininku Kretowicziumi ir su jo tada išgarsėjusia ir pavyzdžiu imta laikyti paršavede – mama, kuri „akivaizdžiai jaudinasi dėl savo palikuonių temperamento". „Paršeliai kaip svajonė!" – išdidžiai praneša Balsas (lektoriaus vaidmenyje Andrzejus Lapickis). Galų gale mūsų kiaulininkas rūpinasi jais, kaip tik gali – sudaro valgiaraštį, šeria, prižiūri. Vėlesnėse kronikose pasakojama ir apie naują kiaulių auginimo palapinėse sistemą. Labai rimtai žiūrovai informuojami, kad „paršeliai ant sniego jaučiasi taip gerai, kaip baltos meškos". Tokio argumento paneigti neįmanoma.

„Operatorius jus sekė“
„Operatorius jus sekė“

Kitoje kronikoje pristatoma pirmaujanti suvirintoja Jadwiga Kowalska, savo darbo kokybe galinti pralenkti bet kurį vyrą. Moterys sėkmingai dirba statybose, o kad būtų išryškintas jų vaidmuo, darbštumas ir ištikimybė idėjai, buvo sumanyta feljetone jas palyginti su liežuvautojomis, kurios dirba nenoriai – joms per pietų pertrauką labiau patinka plepėti, o kai kurios pertraukos prasitęsia iki amžinybės. Taip pat tai pavaizduota „Minutės vertėje", skambant iškilmingai muzikai: „Tekstilės pramonėje dirba 270 tūkstančių žmonių. Jeigu visi jie pradėtų darbą tik viena minute vėliau, tekstilės pramonė tą dieną prarastų 270 tūkstančių minučių. Arba 4500 valandų. Kiekvienos audimo staklės per valandą pagamina 3 metrus medžiagos, taigi prarastos 4500 valandų reiškia, kad dienos produkcija sumažėja 13 000 metrų. (...) Per metus netenkame 4 milijonų metrų medžiagos. Ja būtų galima aprengti milijoną žmonių [dabar vaizdas iš audimo fabriko persikelia į paprastą piešinį, vaizduojantį milijoną vyrų]. Ar šis milijonas žmonių turi vaikščioti be marškinių? [kad žiūrovai lengviau suprastų pateiktą argumentą, piešinyje vyrų marškiniai išnyksta]." Taip, taip. Įtaiga tiesiog tobula savo paprastumu ir suprantamumu. Turi atminti, kad privalai nešvaistyti brangaus laiko pasivaikščiojimams ir pokalbiams, nebaigti darbo 5, 10, 15 ir juo labiau 20 minučių iki pasigirs skambutis, taip pat nevėluoti. Koks logiškas paaiškinimas. Kaip vaikui: metus sudaro 365 dienos, dieną – 24 valandos, valandą – 60 minučių. Ir viskas aišku. Turime paruoštą instrukciją, ką turime daryti, kad padėtume Lenkijai. Ji pateikiama su šiokia tokia ironija – bet labai įsodrinta, nes mūsų Balsas nepaprastai gerai žino, kad ne visi yra atsidavę darbui, o šie žodžiai turi pažadinti sąžinę ir sukelti stiprų norą pasitaisyti.

„Sportinė gamybos brigada“
„Sportinė gamybos brigada“

Taip pat ir traktorininkams, kurie savo srityje pelno šlovę liaudžiai: „Jie žino, kad jų darbas – tai gyvas darbininkų ir valstiečių sąjungos pavyzdys." Ant vieno plūgo pritvirtintas transparantas parodo, kad tai žinoma: „Šešerių metų planas – tai taika, gerovė, socializmas!" Todėl ir dirbame! Lenkijai!
O per pertrauką? Liaudies Lenkija sugebės padėti savo piliečiui bet kurią gyvenimo akimirką. Štai pilietė Englisz – sporto moteris. Ji žino, kad reikia fiziškai tobulėti. „Po poros valandų saldainių vyniojimo į blizgučius kiekvienam pravers pora minučių mankštos – manau, kad tai geriausias iš įmanomų pertraukos išnaudojimo būdų." Kaip socialistiniame vaikų darželyje: tarp užsiėmimų auklėtoja sustato darželinukus į eilę, o jie jos žodžių ritmu deklamuoja susilenkdami ir išsitiesdami (tarsi pėdai): „Mums, vai-kams, la-bai svar-bu mankš-tą pa-da-ryt kar-tu, kelk ran-kas, iš-tiesk pir-myn, tūp-kis, len-kis, šok aukš-tyn!" Po tokių pratimų pilietei Englisz visada malonu grįžti prie darbo.
Kalnakasiams atiduotas specialiai jiems statytas baseinas, kad jie po darbo galėtų paplaukioti, pailsėti, atsipalaiduoti. Juk nėra nieko geresnio nei porą kartų perplaukti baseiną po visos darbo dienos po žeme. Retkarčiais kalnakasys (taip pat ir bet kuris kitas darbininkų klasės, valstiečių ir darbo inteligentijos atstovas) poilsio gali vykti į Cechocineką („Į Cechocineką... tenai, kur sanatorija..."). Tenai „pirmą kartą Lenkijos valstiečiai naudojasi visa šiuolaikinio pasaulio gerove". Tokiomis sąlygomis, kurios šiais laikais tikriausiai būtų laikomos neatitinkančiomis higienos normų, lenkų valstiečiai, užsimovę gumines kepuraites, groteskinės muzikos ritmu bando atsipalaiduoti mechanoterapijos salėje.
Bet grįžkime prie mankštos: ji taip pat buvo „būdas" kovoti su veltėdžiais ir puošeivomis. Ištikimi piliečiai besimankštindami išstumia tokius asmenis iš kiemų, parkų ir kitų vietų, kur šie galėtų atsisėsti ant suoliuko: „Susidorosime su veltėdžiais ir puošeivomis. Paversime juos viso dirbančio jaunimo pajuokos objektais", – sako jaunuoliai iš sporto klubo. Enciklopedijoje rašoma, kad „veltėdis" – tai „asmuo, vengiantis nuolatinio darbo arba efektyvaus darbo savo darbo vietoje. Taip dar vadinamas tas, kuris yra tingus ir nevykdo savo pareigų." Lenkijos Liaudies Respublikos laikais tai buvo ypač niekinamas žodis – jam buvo verčiama kaltė dėl ūkio bėdų. „Puošeiva, pižonas, chuliganas – pavadinimai skirtingi, bet reiškinys tas pats", – sufleruoja kronika. Ir ironizuoja –­ „kortos, degtinė, nešvankūs juokai ir chuliganiškas elgesys – tai vadinama gyvenimu"; „ar egzistuoja kas nors gražesnio už kaklaraiščius su nuogom girls à la Hollywood?"; „blyno formos kepurės liudija švelnią ir jautrią grožiui sielą". Panašiai buvo vertinami ir amerikiečiai („nuogos mergšės ant dabitiškų kaklaraiščių ir margų trumpikių", – būtent to buvo saugomasi). O puošeivos yra pavojingi asmenys, kurie važiuoja laikydamiesi už tramvajaus turėklų, neperka bilietų, šturmu ima autobusus: „Laužyti, niokoti, stumdyti moteris su vaikais, išpjauti skyles sėdynėse, išplėšti duris – štai kur tikra kultūra." Be to, reikia būti labai atsargiems. Jau žinome, kaip tokį tipą pažinti gatvėje. Bet kaip su juo elgtis? „Nepakanka menkinti puošeivų, juos reikia apgobti visuotine panieka ir vyti lauk!" O tada visi kartu galėsime eiti petys į petį, su daina lūpose naujų standartų link. Tada taip pat išsipildys idiliška propagandinio plakato vizija –­­ Čia ilsisi puošeiva.
Lenkai nelabai jaudinasi dėl nedidelių nuostolių, kurie būtinai atsiranda vykdant bet kokį planą. Atskleisdamas mums „Didžiosios piniginės sistemos reformos" paslaptis, Balsas, kalbėdamas apie naujus zlotus (to meto sceninei kalbai būdinga tartimi), pastebi: „Žinoma, keičiant pinigus, dalis darbo žmonių patyrė nuostolių, užtat nauji zlotai, sudarantys tvirtą mūsų ūkio pagrindą, užtikrina mažažemiams ir vidutiniams valstiečiams garantuotą ir nuolatinę naudą. Tai gerai supranta Stanisława Arak, tai supranta dirbantys valstiečiai." Pasakotojas fantastiškai geba temą priartinti prie adresato. Jeigu Stanisława Arak tai supranta, tai kodėl aš turėčiau nesuprasti? Faktai kalba patys už save – nieko pridurti, nieko atimti. Taip pat labai būdingi Lenkijos kino kronikai „spontaniški" dirbančių valstiečių pasisakymai. Apie pinigų sistemos reformą laisvai, beveik neužsikirsdamas kalba pilietis Kosiorowskis: „Labai mus džiugina, kad Lenkijos zlotas turi stiprų pagrindą, tokį, kokio iki šiol niekada neturėjo, ir dabar susilygino su stipriausia pasaulio valiuta, su taikos valiuta [!] – rubliu. Lenkijos valdžios ir visos darbo klasės dėka – ėėėė [neišvengiama susimąstymo akimirka, trumpas žvilgsnis kažkur už kameros – ir ramybė grįžta] – turime sąlygas, sukurtas stiprios valiutos, tad pagal šešerių metų planą neabejotinai bus sukurta darbo klasės gerovė", – iš tiesų čia verta pasitelkti (nors tikrai nepavyks taip įtikinamai) ironiją, kuria naudojosi Lenkijos kino kronikų Balsas: kokia erudicija ir kalbos spalvingumas, žodžiai iš burnos liejasi kaip daina. Niekada nepatikėsiu, kad pilietis Kosiorowskis taip pats iš savęs, be niekieno pagalbos. Žiūrint kroniką, į akis krinta žmonių, esančių pirmame plane, šypsena ir autentiškas pasiryžimas kurti istoriją, bet kuo toliau siekia žvilgsnis, tuo šypsenos blankesnės, kažkas kažkur su kažkuo kalbasi, žvelgia iš padilbų arba iš viso nekreipia dėmesio į tai, kad kažkas nepamirštamo vyksta būtent čia, šalia jų. Kaip rašo Milanas Kundera: „Kai tik kas nors mato mūsų veiksmus, norom nenorom prisitaikome prie stebinčio, ir tai, ką darome, jau nėra teisybė."* Kundera taip pat yra kitaip – vaizdingiau – parašęs apie panašią situaciją: „Tikrajame komunistiniame pasaulyje dar įmanoma gyventi. Tačiau įsikūnijusio komunistinio idealo pasaulyje, tame besišypsančių idiotų aptvare (...) [Sabina] pasimirtų iš siaubo."

„Kova su koloradais“
„Kova su koloradais“

Turbūt visi, kas kada nors ieškojo kokios nors Lenkijos kino kronikos, užtiko siužetą apie koloradus. Tai vienas iš žinomiausių ir mėgstamiausių filmukų, sukurtų tais laikais, kai buvo tikima socializmu. Balsas apibūdina kolorado vabalus kaip ypatingą „desantinę amerikiečių pagalbos ūkiui rūšį", tvirtina, kad jie yra „ėdrūs priešai iš Kolorado". Rodomos laikraščių iškarpos, kuriose kviečiama į kovą ir rašoma apie iš lėktuvų barstomus vabalus. Skambant dramatiškos orkestrinės muzikos garsams sužinome, kad „visoje pajūrio zonoje tvyro parengtis, o vėjo gūsiai padeda kenkėjų invazijai iš jūros pusės". Vis dėlto lenkai taip lengvai nepasiduos: Amerikai – ne! Į kovą su kolorado vabalais žygiuoja organizuotas pagyvenusių moterų būrys, jaunimas ir vaikai, visi apsiginklavę stiklainiais, į kuriuos renkami vabalai, kad vėliau būtų sunaikinti. Aišku, kad per pertraukas tarp pamokų ar vietoj pačių pamokų rengiami tokie žygiai buvo nepaprastai populiarūs. Vabalai buvo renkami rankomis, kiekvienas atskirai, pereinant bekraščius bulvių laukus ir paplūdimius. Tai buvo vadinama „skrupulinga laukų liustracija" – žinoma, skrupulingumas ir sąmoningumas buvo labiausiai pageidaujami šį darbą dirbančiųjų bruožai. Neatsisakė padėti ir oro pajėgos, gausiai purkšdamos laukus (bei žmones, esančius tuose laukuose) visokiausiomis substancijomis, turėjusiomis naikinti koloradus. Laimė, Žemės ūkio ministerija tuoj pat ėmėsi likviduoti valstybinės svarbos pavojingų kenkėjų židinius. Kolorado vabalai buvo „karo kurstytojų provokacija, kuri neišdegė". Žiūrint šią kroniką, susidaro nepaneigiamas įspūdis, kad didelė dalis „mirtinų miltelių" nusileidžia į jūrą ir ant žmonių, o ne ant vabalų, kurie juk buvo tikslas, bet... Galų gale „totalaus kičo imperijoje atsakymai pateikiami iš anksto ir užkertamas kelias bet kokiems klausimams. Taip aiškėja, kad tikrasis totalaus kičo priešininkas yra klausiantis žmogus".
Lenkijos kino kronikų propaganda daugiausiai naudojosi žmonių bandos jausmu, kuris jiems buvo būtinas – visur dalyvauti, kartu kurti ir pritapti visuomenėje. Iki šiol išnaudojami giliai mumyse įsišakniję instinktai, kad veiksmingai ir efektyviai būtų veikiama mūsų sąmonė. Vis dėlto su viena – labai svarbia – išimtimi. Šiandienis adresatas gali lengvai ir nevaržomai naudotis daugybe informacijos šaltinių. Kaip rašė Kundera: „Kai kičas atpažįstamas kaip melas, jis atsiduria nekičo kontekste. O tenai praranda diktatorišką jėgą (...). Nė vienas iš mūsų nėra antžmogis, sugebantis išvengti kičo. Kad ir kaip jį niekintume, kičas yra žmogaus likimo dalis."
Kundera teisus. Labai lengva viską sumenkinti ir išjuokti. Taip pat galima elgtis ir su komunistinės Lenkijos laikais, ypač tuo atveju, kai anuomet negyvenai. „Pokšte" Kundera rašė apie socializmo jėgą, pagrįstą saugumo jausmu, kurį ši santvarka garantavo žmonėms: sako, gyvenimas tada turėjo gyvenimo skonį. O šitaip, būdami kartu, jie turėjo galių kurti gana neįprastus dalykus: kaip kad ir gimtadienio dovanos Stalinui, išsiųstos traukiniu iš Varšuvos. Nematėte, tai pamatysite Lenkijos kino kronikose.

„Opcje", 2009, Nr. 1 (74)

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

* Čia ir toliau ištraukos iš: Kundera M. Nepakeliama būties lengvybė. Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Amžius, 1993.

„Didžioji piniginės sistemos reforma“
„Didžioji piniginės sistemos reforma“

 

Komentarai  

 
#1 j. 2013-07-22 10:19
Graudi tiesa, bet aš nuo jos jau pavargau... Be to, kaip sakė Joanes Paulus Antrasis, ne viskas socializme buvo blogai ir ne viskas kapitalizme yra gerai... Lenkai nors išsisuko nuo bendrapilietybė s su rusais ir išvengė jų kirilicos...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai