griuvancios_erdves.jpg

Beatričė Rastenytė. „Griūvančios erdvės". –­ Vilnius: „Edukologija", 2012.

Rastenytės novelėms apibūdinti tinka moteriškojo rašymo – ecriture feminine – terminas. „Griūvančios erdvės" – tai trumpi, tačiau gana plačias fizinio, dvasinio ir intelektualinio gyvenimo erdves apimantys vaizdeliai, paveikslėliai, kurie paradoksaliai gali būti apibūdinti kaip itin gyvenimiški, tikroviški, ir tuo pat metu visai nerealistiniai. Tiek atskiri rinkinį sudarantys tekstai, tiek konkretaus teksto fragmentai jungiami laisvų asociacijų principu, tad pradėdamas skaityti niekada negali žinoti, kur pasakojimas nuves. Susitikimas su drauge, apsilankymas prekybos centre, literatūros seminaras, vaikystės prisiminimas, Biblijos citata Rastenytės novelėse funkcionuoja kaip lygiaverčiai, vienodai intriguojantys objektai, kuriuos bandoma suvokti, prisijaukinti, tačiau ne paaiškinti ar apibrėžti – galutinė išvada niekuomet nepateikiama. Sunku, o gal net neįmanoma pasakyti, kokia – ironiška ar naivi, emancipuota ar infantili, pesimistė ar hedonistė, religinga ar pašaipi – yra Rastenytės pasakotoja: „aš" savyje talpina begalę tapatybių, susikertančių ir išsiskiriančių požiūrio taškų, balsų ir kaukių. Žavi tai, kad registrai kinta nepastebimai, perėjimai subtilūs, todėl išvengiama demonstratyvaus žaidybiškumo, pozos, pigaus savo kultūrinio akiračio platumo demonstravimo. Labiausiai pavykusios novelės primena gyvus, kintančius, pagal savo unikalius vidinius dėsnius funkcionuojančius keistus organizmus, kurie skaitytojui sukelia lengvos nuostabos, netikėtumo efektą.

Be abejo, tokia strategija pasiteisina ne visuomet: dalis vaizdelių stokoja jungiamojo principo, todėl paprasčiausiai suby­ra, išsiskaido lyg atsitiktinai nugirstų plepalų gūsis. Tačiau net ir tokiu atveju negali nežavėti kalbos lengvumas, grakštumas, gebėjimas banaliausius kasdienybės elementus regėti šviežiai, tarsi pasaulis prieš stebinčiosios akis vis kurtųsi ir kurtųsi iš naujo:

„Vakar vėlai vakare, visai sutemus, ėjom į parduotuvę, buvo toks šiltas ir drėgnas rugsėjo oras, ką tik truputėlį paliję, man pradėjo skaudėti koją, o grįždamos valgėm vanilinius zefyrus. Šiandien aš vėl skaičiau Bachelardo straipsnį, šį kartą apie ugnį, paukščius ir lizdus... Lizdas asocijuojasi su prieglobsčiu, namais, pasauliu. Jis yra primityvi saugios būties samprata, taip pat ištikimybė. Pabaigoje kalbama apie kregždes...

Mintys tokios skaidrios ir permatomos, –
Kregždė įskrido į savo lizdelį.

Vėliau užsinorėjau valgyti – buvo tik duonos (o aš norėjau skrudintų bulvių), neradau nei sviesto, nei grietinės, bet mano žvilgsnis gelbėtojiškai užkliuvo už kečupo butelio.

Skaitydama kitą straipsnį, nusprendžiau, kad jis neįdomus ir nesuprantamas, tada pažiūrėjau pro langą ir žūtbūt įsigeidžiau nusileisti į lauką rinkti kaštonų... Pradėjo lyti. Ir aš numiriau" („Zefyrai", p. 40).

Nemiegantys.jpg

Aurimas Novikovas. „Nemiegantys". – Vilnius: „Edukologija", 2012.

Nemiga – raktinė Novikovo prozos pasaulėvaizdžio metafora: visi novelių personažai – „lemtingi", ramiai miegoti negalintys vyrai, skiriasi tik jų amžius ir nemigos priežastys, kurių iš esmės yra trys. Visų pirma tai vaikystės traumos, sukeltos nemylinčių, nedėmesingų tėvų. Bėda ta, kad neretai tėvų „žiaurumo" apraiškos atrodo visai neadekvačios subjekto patiriamų kančių intensyvumui, o kadangi kitų motyvų kančiai nėra, tiek pats pasakotojas, tiek jo maištas ir nerimas atrodo neįtikimas, dirbtinas. Pavyzdžiui, novelėje „Raganiškai" (p. 42–53, nors iš tiesų kūrinį rasite p. 44–54, t. y. turinyje pateikiami puslapiai neatitinka realybės) pasakotojas tėvus apibūdina kaip agresyvius, smurtauti ir tyčiotis linkusius religinius fanatikus, bet vyro prisimenama situacija, po kurios jis pabėga iš namų, atrodo gana kasdieniška: grįžęs iš darbo tėvas netyčia užmina ir sulaužo sūnaus konstruktorių, iškart atsiprašo, guodžia vaiką, tačiau sūnus nerimsta. Tuomet motina vietoje „na argi tu nenurimsi?" ištaria „na argi tu nenumirsi?" (p. 45). Ir nors ji puola atsiprašinėti, net apsiverkia, pasakotojas traumuojamas taip stipriai, kad motinos neaplanko net jai gulint mirties patale. Jis jaučiasi viską praradęs, „nors prarasti nebuvo ko" (p. 54). Net po dešimties metų grįžęs į vaikystės miestą suaugęs vyras tesugeba kontempliuoti vaikystės nuoskaudas („Einant kelkraščiu, atminty iškilo daugybė prisiminimų. Tėvas, barantis vaiką už tai, kad suplėšė kelnes; motina, tempianti už ausies, kai vaikas netyčia numetė medinę Kristaus statulėlę, p. 49). Be abejo, iš nevilties jį gelbsti moteris. Analogiška situacija atsiskleidžia ir kūrinyje „Pėdos ant drėgno akmens. Ray" (p. 17–22), ta pati schema atpažįstama ir tekste „Į dešinę nuo molo" (p. 23–28). Pastaruoju atveju ji pasiteisina tik dėl to, kad taip ir nepaaiškėja, kokios problemos kamavo žiemos dieną viešbutyje prie jūros apsistojusį niūrų vyrą.

Kita miegoti neleidžianti bėda, be abejo, yra santykiai su moterimis. Moterys Novikovo prozoje yra arba vyrus gelbstinčios beveidės madonos, arba naikinančios būtybės, kurių veiksmų ir jausmų transformacijų įprasta logika nepaaiškinsi. Neretai menkai motyvuoti būna ir pagrindinio personažo poelgiai. Novelėje „Bepročio užrašai. Šventvagiškai" (p. 117–124) brandos sulaukęs vyras niekaip negali užmiršti merginos, kurią mylėjo paauglystėje, tačiau kas, be bučinių bažnyčios rūsyje priešais Marijos statulą tarsi maldą šnabždant alternatyviojo roko grupės „Placebo" dainos žodžius, tuos santykius darė ypatingus – nežinia.

Didžiausia aptartų tekstų problema yra ta, kad Novikovui sunkiai sekasi kurti psichologinius portretus, atskleisti veikėjų vidujybę – veiksmų, klausomos muzikos referavimas, paviršinis poelgių, išvaizdos ir pokalbių pasaulis taip ir lieka paviršinis, nefunkcionuoja kaip nuoroda į vidinio pasaulio erdves. O tikslingos introspekcijos pastangos paprastai virsta didingų banalybių rinkiniu: „Dabar jam pradėjo atrodyti, kad prie kryčio bei jį palydinčio skausmo esti ir ateitis – juk horizonto linijos nekerta jokie kadais užgimę šešėliai. Ji šviesi. Kaip šviesūs ir plaukai šalia stovėjusios merginos, kaip šviesūs ir spinduliai saulės, kaip švintantis ir paties vyro gyvenimas" (p. 28); „Einu per audras ir sausras. Per tuštumą. Per kosmoso muziką. Per gimimą ir mirtį. Ne veltui" (p. 124).

Daug labiau pavykę tekstai, kuriuose atsiveria su keistu, nejaukiu pasauliu susiduriančio paauglio pasaulėvaizdis: „Žaliam debesy" (p. 37–43), „Bliuzo traukinys. Pranašiškai" (p. 103–116) savo liūdna, bet viltinga nuotaika kiek primena kultinio Jerome'o Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės" atmosferą. Įdomios yra ir gyvenimo paslaptingumo fenomenui tyrinėti skirtos novelės, kuriose paslaptis taip ir lieka neatskleista, bet sumaniai apžaista. Šiuose tekstuose („Be žvaigždžių. Tamsu", p. 78–88; „Pasyvi agresija", p. 89–102) mažiau svarstymų, psichologizavimo, daugiau veiksmo, atsiranda mistikos, siaubo elementų, organiškai derančių su Novikovo stiliumi, jo mėgstamais trumpais glaustais sakiniais, kurie, jei nesi Hemingway'us, iš tiesų geriau tinka nusakyti išoriniam veiksmui, o ne vidiniam vyksmui.

b_151_225_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-12_nr._3435_Rykts_virelis.jpg

Vaiva Markevičiūtė-Rykštė. „Paliktainiai". –­ Vilnius: „Edukologija", 2012.

Mėnulio, nemigos, trauminių, ribinių patirčių prisodrintas Markevičiūtės-Rykštės novelių pasaulis ir femme fatale bruožų turinčios raganiškos pagrindinės personažės įdomiai koreliuoja su Novikovo kūryba: skaitant ne kartą kilo mintis: kas būtų, jei šie personažai susitiktų – ar jie patiktų vienas kitam, ar rastų temų pokalbiui, ar tiesiog tylėtų ir žiūrėtų vienas kitam į akis, gal iš pirmo žvilgsnio įsimylėtų ir pamiršę visas traumas bei pretenzijas būti išskirtiniai, tragiški ir fatališki, antrą pažinties mėnesį susituoktų, susilauktų vaikų ir virstų eiliniais piliečiais? Niekada negali žinoti.

Kita vertus, Rykštės proza, lyginant su Novikovo, išsiskiria dėl kelių priežasčių. Visų pirma, autorė geriau jaučia kalbą, turi „lengvą ranką" – jos pasakojimai sklandūs, įtaigūs, personažų portretai gana nuoseklūs. Šiais aspektais, o taip pat polinkiu į mistiką, ribines, neretai – itin destruktyvias patirtis, raganiškais moterų portretais Rykštė artima XX a. 9–10 deš. Jurgos Ivanauskaitės kūrybai (novelių rinkinys „Pakalnučių metai", romanai „Pragaro sodai", „Ragana ir lietus"). Tačiau Ivanauskaitės prozoje moterys, nepaisant jų perversijų ir intelektualinių bei religinių ambicijų, buvo vyrus beatodairiškai garbinančios, jiems pataikaujančios ir savo tapatybę pagal jų poreikius konstruojančios ar keičiančios būtybės, o Rykštės personažės yra agresyvios, linkusios į savidestrukciją ne dėl vyrų, o todėl, kad jos tokios yra.

Šias lemtingas moteris ir merginas pirmyn veda ir galų gale sunaikina noras pamatyti tamsiąją savo ar kito pusę. Svetima sodyba, į kurią atsikrausto ir kurioje pasilikti nusprendžia Kamilė, nepaisydama grėsmės nuojautos ir persekiojančių vizijų („Paliktainiai", p. 29–38), veidrodyje atsispindinti kita („Keturiasdešimt trys", p. 39–45), Emilija, klaidžiojanti baugiomis apleisto daugiaaukščio erdvėmis („Keturiolika Emilijos kelio stočių", p. 54–65), katino maita, kurią keisto svaigulio apimta peiliu suraižo Gabija („Katinas", p. 66–70) – tipiškos Rykštės novelių situacijos. Įdomu tai, kad ne moteriškumas čia yra problema: dėmesio objektas yra žmogaus psichikos struktūra, keisti vidaus pasaulio žvėrys.

Kita vertus, neretai destruktyvių gaivalų pasirodymas taip ir lieka savitikslis: mistika, agresija, įvairūs jos pavidalai neatveria naujų perspektyvų, netampa nuoroda į ką nors daugiau, o nuolat kartojamos situacijos virsta paprasčiausiais ornamentais, neoneogotika. Pačios silpniausios yra paskutiniosios novelės, kuriose paaiškėja, kad „nedidelės juodos knygelės", pavadintos žodžiu, „kurį buvo sugalvoję, kurį vartojo tik juodu" (p. 116) atsiradimą lėmė (ir vėl – o varge!) nelaiminga meilė.

P. S. Mistinės vienišųjų erdvės pavadinamas „Paliktainiai" visų pirma asocijuojasi ne su vienatve ir pamišimu, o su dešrainiais, mėsainiais, sūrainiais ir kt. postmoderniojo pasaulio rykštėmis.