Teodoras Četrauskas. Mekenija 9

Iš pokalbių redakcijoje: „Tu myli tai, ko nėra"


Dariaus Jurevičiaus fotografija iš ciklo „Kaip žmogui kalas sparnai“
Dariaus Jurevičiaus fotografija iš ciklo „Kaip žmogui kalas sparnai“

Mekenija – anksčiau nuo jūros iki jūros, dabar išdidi Sambūvio šalis, saugoma šalių draugių lėktuvų, tik dar be bendro pinigo. Tačiau jos mekas pririštas prie bendrojo, ir tai beveik tas pats, kaip jį turėti. Iš pradžių mekeniai jo labai geidė, o dabar vienas kitas net sako, kad beveik ir nenori, nes kai įsitaisys, viskas tik pabrangs per visokius apvalinimus, išeis monkės biznis. Jie, girdi, verčiau palauksią ir pažiūrėsią, kaip toliau klostysis Sambūvio reikalai, nes skubėdami ir glūpai šokinėdami, kaip tas poeto žirgas, gali tik apsijuokti. Verčiau jie tokių šnekų nevarinėtų, nes neseniai buvo dideliausi entuziastai, norėjo pirma kaimynų įstoti į garbingą bendro pinigo turėtojų klubą, o kai nepasisekė, pakeitė plokštelę, kaip ta pasakėčios lapė, nepasiekusi vynuogių.
Kad neatskleistų dar kokio nors nelabai simpatiško mekenių bruožo, šių eilučių autorius, pats grynakraujis mekenis ir šalies patriotas, taip pat keičia plokštelę ir siūlo pakalbėti bendresniais jam mielų mekenių gyvenimo aspektais, šnektelėti apie jų nuotaikas dabar, t. y. dvidešimt trečiaisiais ėjimo per dykumą metais, mat tiek laiko prabėgo, kai jie paspruko iš po visais atžvilgiais nemalonaus okupantų sparno ir žygiuoja į Pažadėtąją Gerovę, kurios ribų vis dar nematyti, nors iš pradžių manė, kad jos visai čia pat. Ir gali būti, kad jie savo žygyje užtruks net ilgiau negu jų pirmtakai bibliniai bėgliai, nes, žinia, keturiasdešimt anų žygio metų yra ne laikas, kurio reikėjo pereiti dykumą, o andainykštis žmogaus amžius. Ir tai reiškia, kad dykuma pereinama tada, kai tarp bėglių nebelieka nelaisvėje gimusios publikos, pilnos visokio vergiško šlamšto. Mekenius tai glumina, nes nūnai gyvenama ilgiau. Ir keturiasdešimtmečiai dar toli gražu nėra artimiausi kandidatai į anapilį. Jiems iki pensijos dar toli, o ir jos sulaukęs tūlas nė nemano dėti šaukšto, tiesti kinkų, versti ragožių ir baudžiasi dar smagiai pagyventi, pasilinksminti, pasidūgzti. Todėl minėto šlamšto dar pilni ir prieš žygį jo trukme nepasidomėję mekeniai jau dabar niurna.
– Klausykit, – sako, – mes, pasirodo, turėsime pakratyti kojas bežygiuodami, nes esame per prasti geram gyvenimui.
Lyg tai nebūtų buvę aišku jau prieš tūkstančius metų.
Atsiranda ir tokių, kurie drįsta pareikšti, kad jei būtų žinoję, kas jų laukia, tai būtų ramiai kiūtoję nelaisvėje, nes ten buvo visai neblogai įsitaisę. Va kaip šventvagiškai vograuja ir, jei yra dar bent kiek guvesni, atsiskiria nuo kitų, kad likusį jiems Visagalio skirtą laiką praleistų taip, kad nereiktų niekur žygiuoti. Ir jeigu koks nors patriotiškai nusiteikęs žmogus pabando tokį sugėdinti, tai jis tik nusijuokia ir taip įžūliai atrėžia:
– Užsikimšk, gerai, baik mane agituoti ir netrukdyk naudotis judėjimo laisve, garantuojama Sambūvio konstitucijos. Aš dvidešimt metų jau atkūprinau ir, jeigu reikės, sutinku, kiek man bus likę, protingai padalijęs, nueiti kituose gyvenimuose.
Tokias tad šnekas varinėja nerausdamas, ir nėra kam jo sudrausti, pastatyti į vietą. Juolab kad mekenių Mozė, išvedęs juos iš nelaisvės, jau nebestovi savo tautos priekyje, yra pasitraukęs į tam tikrą ironišką nuošalę ir tik tarpais neapsikentęs paima į rankas satyros rimbą. Tačiau jo žodis jau nėra toks svarus kaip anksčiau ir jo šalininkai dabar bambėdami gūrina ariergarde. O avangarde dabar marširuoja tie, kurių žygio pradžioje tenai nesitikėjo matyti. Buvo manyta, kad Mozė su savo kompanija nuves smagiai dainuojančius mekenius į tikslą ir tars:
– Atėjome!
Tačiau žygis užsitęsė, mekeniai ėmė nesutarti dėl krypties, ir Mozė, kaip sakyta, įsižeidęs pasitraukė. Paskui vieniems atrodė, kad reikia eiti į dešinę, kitiems –­ į kairę, tretiems į priekį, ketvirtiems net atgal. Ir buvusi vieninga kolona suskilo į įvairias grupes, ginančias savo žygio kryptį ir programą. Ir tai buvo laikoma pažangiu ir demokratišku dalyku, o Mozės vedlystė –­ pasenusi ir vienvaldiška.
Nūnai pagal dabartinę Mekenijos konstituciją kas keleri metai vyksta rinkimai ir mekeniai į valdžią paprastai išrenka priešingus ankstesnei krypčiai žmones, kurie pusę savo kadencijos laiko ryžtingai veda visus atgal, paskui kita tiek ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ir tai kartojasi jau kelintą kartą. Todėl nenuostabu, kad kursuojama vis tuo pačiu maršrutu ir kad tūlas tai pastebėjęs palieka rikiuotę ir ima burbėti, užuot dainavęs ir džiaugęsis laisve.
Juolab kad ir aukštieji žygio krypčių vadai, užuot rodę gražų pavyzdį, spėjo įsipainioti į visokias nelabas istorijas. Pavyzdžiui, Apolinaras, į kairę ėjimo šalininkas, pats pirmas pakeitęs ambicingąjį Mozę. Jis, rodės, turėjo visus šansus nuvesti mekenius ten, kur reikia, nes buvo stotingas, dailus pažiūrėti vyras ir, svarbiausia, išpažinęs nelaisvės nuodėmes, atsižegnojęs jų ir organizacijos, kuriai priklausydamas nusidėjo. Taigi mekeniai paskui jį gan uoliai sekė, juolab kad tūlas ir pats andai buvo nešventas, bet atsitiko nelaimė – vedlys pamilo. Iš esmės meilė nėra nelaimė, netgi manoma, kad tai greičiau laimė ir ne tiktai pačiam mylinčiam, bet ir visai jo aplinkai, tiktai nelygu, kokiu pavidalu ji pasireiškia. Kitas pamilęs tik juokiasi, rodo giedrą veidą ir daro gerus darbus visiems, ir tokiu, aišku, lieka tik džiaugtis. Apolinaras, tos būsenos ištiktas, taip pat rodė smagų veidą, tik darbą padarė ne tokį, kuris visus įkvėptų, o tokį, kuris kiek pristabdė ėjimo greitį. Mat jis trenkė savo mylimajai Aliodijai, toks buvo jo mylimosios vardas, tokią iš iždo paimtą dovaną, kad mekeniai tik pritūpė ir daugiau nebeišsitiesė. Taip juos nustebino ir pribloškė Apolinaro poelgis. Jie, tiesa, nepašalino jo iš žygio vedlių, nes buvo pernelyg priblokšti, bet toliau ėjo tik pritūpę ir tai smarkiai atsiliepė žygio greičiui, o kai Apolinaras netikėtai numirė, jį palaidojo labai iškilmingai ir pastatė įspūdingą paminklą, kuris, tiesa, nepatiko velionio vaikams, neįžvelgusiems tėvo bruožuose būto švelnumo, bet skulptorius sakė, kad jie tokie ir turi būti, nes jis įamžinęs žygio ir meilės Aliodijai meto Apolinarą, o ne to meto, kai jis vedžiojo tuos savo vaikus į muziejus, teatrus ir visaip lepino. Tačiau įamžintieji Apolinaro bruožai mums neturėtų per daug rūpėti, pagaliau vaikai juos gali susimetę pataisyti į tinkamą pusę. Kas kita Apolinaro parodytas pavyzdys, ta dovana Aliodijai, atrišusi rankas kitiems bendrakrypčiams, kurie paskui jau net ir nieko neįsimylėję nesibodėjo ko nors nusigvelbti iš iždo, praturtinti savo uošvius, sūnus ar kitus giminaičius, iš Sambūvio paramos pinigų steigti visokias fantastines įmones, kad ir tą garsiąją kilniųjų žuvų mailiaus veisimo senuose kaliošuose. Ir turbūt nė nereikia sakyti, kad Apolinaro pavyzdžiu užsikrėtė ir kitų krypčių galvos, sprandai ir net uodegos, juolab kad Apolinaro kryptiečiai skelbėsi esą vadinamojo bendrojo gerovėn žengimo kelio šalininkai, kelio, kuris nepripažįsta jokių išimčių net pamilus, o kitos kryptys arba dauguma jų leido kurtis gerovę individualiai, vadovaujantis šūkiu „ko nedraudžia įstatymas, tas galima" arba, kaip dauguma suprato – „nepagautas ne vagis", juolab kad prokurorai aukštesnio rango asmenų beveik negaudė. Ir juokingiausia, kad tą šūkį beveik pažodžiui per vieną pasibuvimą buvo suformulavęs pats Apolinaras.
Todėl paskui judėjimas į vieną ar kitą pusę vyko vangiai, pritūpus, ir, ko gero, būtų buvę net visai nustota judėti. Tačiau tuomet Mekenijos politinėje padangėje sužibo Vikentijaus Varvarovičiaus žvaigždė. Vikentijus Varvarovičius buvo ne mekenių tautos žmogus, o prisidėjęs prie jų savo noru. Jis pasiūlė planą, kaip greičiau baigti žygį, ir viską numatė dienomis, savaitėmis, mėnesiais ir taip toliau. Mekeniams buvo įgrisę trypčioti vietoje, jie balsavo už greitąją Vikentijaus kryptį ir padarė jį žygio reikalų ministru, aišku, tikėdamiesi, kad viskas vyks kaip numatyta. Tik bėda, kad Vikentijus panoro išvesti mekenius į Gerovę ne kaip paprastas žmogus, o kaip mokslo vyras. Manė, kad tai suteiks solidumo ne tiktai jam, bet ir pačiai Mekenijai. Mat oponentai jam vis prikaišiojo, kad yra menko išsilavinimo ir negalįs geriau orientuotis už juos. Tada Vikentijus jiems parodė prestižinio savo šalies universiteto diplomą, liudijantį, kad jis yra kaip tik toks specialistas, kokio Mekenijai reikia. Tačiau pasirodė, kad tame diplome parašyta, jog jis išduotas ne Varvarovičiui, o kažkokiam Varlamovičiui, ir Vikentijus išvyko į savo tėvynę tos klaidos aiškintis. Ir ilgai ten užtruko.
– Mūsų šalyje neįprasta žmogų vadinti Varvarovičiumi, net jeigu motina vaiką augino viena ir nežino jo biologinio tėvo vardo. Tada vaikas pavadinamas Ivanovičiumi arba kaip nors kitaip, kad ir Barakovičiumi, bet tik ne Varvarovičiumi, Olgovičiumi, Nataševičiumi ar Svetlanovičiumi, – kalbėjo universiteto darbuotojai, išgirdę Vikentijaus pretenzijas.
– Bet mano pavardė tokia, – piktinosi Vikentijus, – ir aš prašau parašyti ją teisingai, ištaisyti klaidą.
– Mielai tai padarytume, nes jūsų pavardė iš tiesų tokia, mes tai matome iš paso. Tačiau bėda ta, kad mūsų studentų sąrašuose jos nėra, juose nėra ir Varlamovičiaus, studijavusio diplome nurodytais metais, pavardės.
– Gal tada aš tą jūsų universitetą baigiau neakivaizdiniu arba, kaip dabar sakoma, nuotoliniu būdu.
Pasirodė, kad tokio studento neakivaizdininko arba nuotolininko taip pat nebūta.
– Kaipgi tad aš jį baigiau ir kas man tą diplomą išdavė? – paklausė Vikentijus, nuoširdžiai nustebęs.
– Gali būti, kad šį dokumentą jums išdavė Vasia Vasevičius, – pasakė bylas atnešęs darbuotojas, – lyg ir jo braižas.
– Kas tas Vasia Vesevičius? – tada paklausė Vikentijus.
– Vasia Vasevičius yra žmogus, aprūpinantis diplomais tuos, kurie pageidauja juos gauti be studijų. Paprastai jis nedaro klaidų, bet jūsų pavardė jį, matyt, taip pat bus sutrikdžiusi, ir jis įrašė tokią, kokia jam atrodė teisinga.
Vasia Vasevičius iš tikrųjų vertėsi tokia praktika ir už labai prieinamas sumas įvairių universitetų diplomus pardavinėjo geležinkelio stotyje, lyg ir kaip suvenyrus. Vikentijaus šalies sostinėje apsilankęs žmogus galėjo jam patikusį nusipirkti ir paskui namie juokais girtis greitai baigtais mokslais. Kiti juos panaudodavo kaip tikrus ir, jeigu neužkliūdavo, dirbdavo inžinieriais, mokytojais ir net gydytojais. Vikentijus savąjį atsisiųsdino per sekretorę paštu, pasakęs, kad jam reikia prestižinio universiteto rimto dokumento, ir netrukus tokį gavo. Tam reikalui jis buvo paskyręs solidžią sumą ir neabejojo, kad įsigytas dokumentas atitinka savo kainą ir kad paaiškėjus klaidai bus kaipmat pakeistas. Tačiau Vikentijaus sekretorė tą darbą buvo pavedusi savo broliui, kuris internete surado dešimtkart pigesnį variantą ir skirtumą pasisavino. Ir kai priblokštas ir nusprendęs viską iki galo patikrinti Vikentijus susirado geležinkelio stotyje žvitrų vyruką Vasią Vasevičių, tas iškart atpažino savo produkciją, prisiėmė kaltę ir sutiko už dyką ištaisyti klaidą. Čia pat tokiu pat rašalu užbraukė raides „lam", įrašė „var" ir dar pridėjo išnašą „Ištaisymu tikėti".
– Tikrai maniau, kad gavau neteisingus duomenis, – sumurmėjo Vasia Vasevičius, žmogus išmanantis savo darbą ir pirmąkart taip apsijuokęs.
Tada Vikentijus jam papasakojo, kad tokią pavardę nešioja per motinos malonę, ana, girdi, užpykusi ant savo plevėsos vyro ir tyčia jį taip užrašiusi. Paskui jis nuėjo pirkti kelionei atgal į Mekeniją provizijos ir butelio.
Čia reikia pridurti, kad Vikentijus savo šalies sostinėje užtruko daug ilgiau negu gali pasirodyti iš pasakojimo. Mat jo vizitu buvo susidomėjusios Mekenijai nedraugiškos Vikentijaus tėvynės tarnybos, kurios Vikentijui visaip trukdė tvarkytis reikalus, kad jis taip greit neišvestų mekenių iš dykumos, kaip buvo žadėjęs, ir kol jis susitiko su visais universiteto valdininkais ir sužinojo apie Vasią Vasevičių, praėjo beveik metai. Iš šono žiūrint, tai gali atrodyti neįtikėtina, bet Vikentijaus šalies tvarką išmanantiems žmonėms toks terminas atrodo netgi gan greitas. O kai Vikentijus nusipirko provizijos ir butelį kelionei, nedraugiškosios tarnybos jį suėmė ir paklausė, ar jis iš tiesų žinąs tą kelią. Ir Vikentijus atsakė girdėjęs, jog į kokią pusę beeitum, po kiek laiko atsidurtum toje pačioje vietoje, nes žemė apvali, o dykuma negali būti tokia didelė, kad tam, jog iš jos išeitum, reikėtų apeiti visą žemę, reikia tik laikytis vienos krypties ir išeisi, nes gali būti, kad dabar jų esama netoli dykumos krašto.
Tada tarnybų žmonės rūsčiai paklausė:
– O kaip su tais tavo numatytais terminais – dienomis, savaitėmis, mėnesiais ir taip toliau?
Tada Vikentijus šyptelėjo ir atsakė:
– Jeigu išeisime, manęs už vieną kitą sugaištą mėnesį niekas nebars, nes jau ir taip metų metus klaidžiojame, o jeigu nepavyks, išmes iš krypties ministrų, ir aš pereisiu į opoziciją.
Po to tarnybų žmonės taip pat šyptelėjo, palinkėjo Vikentijui sėkmės, paleido iš arešto ir net atsiprašė už sutrukdymą.
– Atleisk, brolau, kad tave tiek sugaišinome, – pasakė ir kaip kompensaciją įdėjo į kelionę dar vieną butelį.
Ir Vikentijus patenkintas, nusiteikęs iškart stoti į žygeivių priekį, išvyko į Mekeniją, bet tenai per tą laiką atsitiko visokių jam nepalankių dalykų. Visų pirma į jo vietą žygio reikalų ministru buvo paskirtas kitas žmogus, o antra – Mekenijos prokurorai buvo iškapstę, kad Vikentijus ir jo bendrakrypčiai buvo baisingai sumaišę viešas ir privačias kišenes. Vikentijus tai vadino politiniu susidorojimu, girdi, tie, kurie mekenių niekur nenuvedė, sukurpė bylą iš pavydo ir nacionaliniu pagrindu. Tačiau mekeniai nestojo jo ginti, nors pastaruoju metu nepatenkinti stoviniavimu mėgsta pabruzdėti. Dėl vienos mergaitės reikalų maištavo gerą pusmetį ir nusileido tiktai šiurkščiai beveik visos Mekenijos policijos jėgai. O dėl Vikentijaus tyli, ko gero, todėl, kad netiki, jog Vikentijus būtų galėjęs juos taip greitai išvesti. Jei būtų galėjęs, mano, nebūtų gaišęs dėl to savo diplomo. Kuriam galui jam jo reikėjo, jeigu žinojo kelią, paskui būtų įrodęs, kad yra mokytas, viskam savas laikas. Kur tai matyta, metus gaišti dėl kelių raidžių ir versti laukti visą tautą!
Mekenių veidus niaukė ne tiktai šios jų vadų istorijos, bet ir tai, kad jie jau nematė, kas juos galėtų išvesti iš tos dykros, jau suprato, kad kas keleri metai bausdami vienos krypties šalininkus ir atiduodami vadeles kitiems jie nieko nepeša. Nuverstieji net nespėja sunaudoti prisiauginto tauko ir, žiūrėk, jau vėl suka botagą virš jų galvų. O besisiūlančios į vedlius naujos šutvės arba iškart atrodo beviltiškos, arba lyg ir teikia vilčių, bet paskui tarpusavyje susirieja dėl to, ko dar neturi, išsikoneveikia ir parodo savo nekompetentingąjį veidą.
Todėl mekeniai tyliai šalinasi iš kolonos, jų gretos tirpsta ir tai ypač jaudina pasiliekantį senimą, kuris dreba dėl savo pensijų. Padėtis tapo tokia rimta, kad net jų Mozė buvo ryžęsis vėl stoti tautos priekin, vėl rasti žodžių jai įkvėpti, tik bendrakrypčiai kažkodėl neleido, tarsi patys būtų netikėję, kad išeiti iš dykumos įmanoma, arba manę, kad vyrukas, ko gero, visus dar labiau paklaidins.
Ir tada, kai atrodė, kad prieš akis tik bedugnė, kad dar žingsnis, ir visa tauta nugarmės į bedugnę, pasidarys charakiri, nusistagaruos, išsigelbėjimas nukrito tarsi iš dangaus. Visagalio planuose, matyt, nebuvo tokio baisaus mekenių galo. Ir jis, puikiai juos pažinodamas, kyštelėjo orią išeitį: savais kanalais suveikė, kad Sambūvio valdžia apdovanotų Mekenių pirmąją damą vienu labai svarbiu ordinu, ne mažiau svarbiu kaip olimpinis aukso medalis, artistų „Oskaras" ar rašytojų Nobelis. Mekenių prezidentei jį davė už tai, kad sumaniai tvarko savo šalį, puikiai laviruoja tarp skirtingos pakraipos kaimynių ir kad pagrįstai neleidžia mekeniams išlaidauti, kad neišdyktų. Mekeniams atrodė, kad viskas kaip tik atvirkščiai, o išdykimas per išlaidavimą jiems tikrai negresia, nebent vienąkart pagaliau sudurtų galus ir nuo to truputį kvaištelėtų, bet kad yra dideli savo šalies patriotai, nepradėjo susiėmę už pilvų iš to apdovanojimo kvatotis, priėmė jį kaip prideramą ir dabar šypsodamiesi į ūsą taip kalba:
– Tai dabar kaip ir nebėra kur eiti...
Paskui jų dainininkas neiškrito po pirmo turo iš konkurso, kurį mekeniai laiko svarbiu, ir pagaliau po ilgos žiemos atėjo pavasaris, pražydo kaštonai, mekenių damos apsivilko trumpas smagių spalvų suk­neles, prie kurių tinka tik šypsenos, tada pradėjo šypsotis visi ir ėmė atrodyti, kad reikalai ne tokie jau prasti, beveik tokie, kaip parašyta tame jų pirmosios damos nuopelnų aprašyme, ir gali būti, kad jeigu Visagalis juos kritiškais momentais ir toliau globos, jie vis dėlto neišsivaikščios ir pagaliau pasieks tas trokštamas ribas arba tarsis pasiekę, kas jų atveju yra beveik tas pats.

Komentarai  

 
+1 #1 Raimis 2013-07-19 09:27
Gal aš ir klystu,bet pati rašymo stilistika yra gryna Kurto Voneguto kopija.Rekomend uoju paskaityti- ,,Galapagai" ir kitas. Teodoras, žinoma, rašytojas kūrybingas, kartais pasitaiko tokių neblogų epitetų, bet su Mekenija nepavyko- atrodo,kad viską daug kartų skaitei...Čia mano,aišku,subj ektyvi nuomonė,nesu menotyrininkas, paprastas Mekenijos gyventojas:)Api e menotyrininkus labai gerai šiame numeryje parašė Liutauras Degėsys- tikra tiesa.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai