Vytautas Dumčius. Tarptautiniam haiku konkursui pasibaigus

Simboliška, kad už lango siaučiant baltai topolių pūkų pūgai, primenančiai puraus sniego kamuoliukus, susirinkusi Tarptautinio internetinio haiku konkurso komisija rinko ne tik žiemos sezono nugalėtoją, bet ir geriausią viso konkurso haiku. Japonijos ambasados Lietuvoje organizuotame metų trukmės anoniminiame haiku konkurse, suskirstytame į keturias dalis pagal metų laikus, dalyvavo 259 poetai iš viso pasaulio. Dalyvių amžius bei profesijos rodo, kad šį žanrą kurti imasi vis daugiau įvairių polinkių žmonių. Džiugu, kai nugalėtojų būryje šalia patyrusių poetų, laimėjusių ne vieną konkursą, stoja ir pradinės klasės mokinys, kuriam galbūt tai pirmoji didelė pergalė ir didelė paskata ateičiai. Čia ir yra didžiausias haiku žavesys, nes šis žanras nepripažįsta jokių autoritetų.

Aukštadvaris (2010). Rimvydo Strielkūno fotografija
Aukštadvaris (2010). Rimvydo Strielkūno fotografija

Konkurse galėjo dalyvauti visi, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar religinių įsitikinimų. Nugalėtojai buvo renkami trijose grupėse – geriausias lietuviškas, japoniškas ir angliškas trieilis. Lietuviški ir japoniški tekstai privalėjo turėti laisvą vertimą į anglų kalbą, kad tarptautinės vertinimo komisijos nariai iš Lietuvos ir Japonijos galėtų kuo objektyviau vertinti tekstus. Iš viso buvo gauta 805 tekstai (150 lietuvių k., 51 japonų k., 604 anglų k.). Tai tikrai džiuginantis ir vilčių ateičiai teikiantis skaičius. Vertinimo komisijai tekstai buvo pateikti užkoduoti, todėl nei poetų amžius, nei šalis, nei turimi nuopelnai vertinimui įtakos neturėjo. Tekstų įvairovė, tematikos platumas, haiku žanro taisyklių ir principų suvokimas rodo, kad konkurse dalyvavo ir labai patyrę, ir tik pradedantys kūrėjai.
Lietuviškus trieilius galima būtų sąlygiškai suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją, klasikinę, kurioje suvoktas ir atskleistas pagrindinis haiku principas – akimirkos žavesys, per kurį atveriamas vidinis pasaulio grožis ir jo esmė. Kur platus laukas skaitytojo interpretacijai per vaizdus, mintis, patirtis ir išgyvenimus:

kaip peržiemojai
klausiu lauždamas duoną
gulbė nebylė

Dainius Dirgėla, Pavasario turo laimėtojas

Dainiaus Dirgėlos sukurtas trieilis laimėjo ir žiemos turą:

metų pabaiga
kapinėse šnekamės
apie ateitį

Iš pirmo žvilgsnio – tai labai paprastas eilėraštis, tačiau tuo ir „užkabinantis". Taikliai pasirinkta veiksmo vieta, kelianti liūdnus prisiminimus. Ir čia pat, dabar, viskas nušvinta optimistine šviesa –­ kalbėjimas apie ateitį, naujus planus ir sumanymus. Tai tarsi išėjimas iš nostalgijos, iš liūdesio, iš tam tikros tamsos ir netikrumo zonos. Šiame trieilyje į neskaidomą gniūžtę susipina paprastumas, nostalgija praeičiai ir optimistinė ateities vizija – tai, kas vertinama klasikiniuose haiku.
Vasaros turo nugalėtoju tapo Nijolės Kerušauskienės trieilis:

sunokę kviečiai
beveik neliko ochros
takui per pievą

Tekstas tapybiškas – tarsi žiūrėtum į sodriomis spalvomis alsuojantį ekspresionistinį paveikslą.
Antrąją grupę pavadinčiau sentimentaliąja, kur tekstų pagrindu tampa trumpas prisiminimas, tarsi gražaus niekučio fotografija, kuri reikšminga tik pačiam rašančiajam, bet kurioje nepakankamai išplėtojama minties giluma, filosofinė potekstė ar prasminių asociacijų ryšiai. Tai nėra blogai, nes ir klasikiniuose haiku tekstuose tokių trieilių yra labai daug. Jie tiesiog parodo poeto ieškojimus:

Paukščiai, išskridot
Palikot gimtuosius namus
Bet ar sugrįšit?

Džiugu, kad visi tekstai, išskyrus vieną kitą, konkursui pateikti neatsitiktiniai, o išjausti ir motyvuoti. Vyrauja klasikinės temos –­ gamta (pradedant plačiu, kai kada abstraktoku peizažu, baigiant viena smulkia, iš pirmo žvilgsnio nepastebima peizažo detale), meilė, žmogaus vidinis pasaulis. Vis dėlto pagrindinis lietuviško haiku trūkumas – per didelis temų skaičius pačiame trieilyje.
Mažiausią grupę – tik 51 tekstas – sudaro japonų kalba sukurti haiku. Juos kūrė ne tik japonai, bet ir kitų tautų poetai. Truputį gaila, kad šioje grupėje nepavyko išrinkti rudens sezono trieilio. Komisija nutarė, kad nebuvo pakankamai aukšto lygio poetinio teksto. Pavasario sezone nugalėjęs haiku gana tiksliai atskleidžia lietuvių tautos dvasią.

Senieji Trakų
kariai vis dar žvalgos...
Pavasario mėnuo
Hiroyuki Kobayashi

Vasaros sezono geriausiu trieiliu buvo išrinktas, kaip vėliau paaiškėjo, trečios klasės moksleivio Moe Hamma eilėraštis:

Audros debesys.
Prie cukraus vatos glaudžiu
valgymo lazdeles

Puiki analogija tarp cukraus vatos kamuolio ir grėsmingų audros debesų, kur valgymo lazdelės primena žaibo blyksnį. Žmogus ir gamta per buitinio įrankio simbolį susijungia „čia" ir „dabar". Vaikiška, paprasta, drąsu.
Poetė Haruko Tamura iš Hirošimos parašė geriausią pavasarinį haiku. Jis pilnas pavasarinės energijos, vilties, tikėjimo, atvirai deklaruoja gyvenimo džiaugsmą ir tęstinumą:

Nustojo snigti...
Saulės spinduliai glosto
tėvo nugarą

Apibendrinant japoniškus haiku galima išskirti pagrindinį bruožą – paprastumą. Imamos labai paprastos gyvenimiškos situacijos, neįmantrūs siužetai, kuriuose bandoma įžvelgti begalinio ir plataus pasaulio atspindžius. Daugeliui tai pavyksta.
Gausiausiai atstovaujama grupė – anglų kalba parašyti haiku. 604 tekstai atkeliavo iš viso pasaulio – Kanados, JAV, Pietų Amerikos, Europos šalių ir Australijos. Išskirtinis šių tekstų bruožas yra tai, kad nugalėję autoriai yra įvairių prestižinių tarptautinių konkursų laureatai ar prizininkai, daug metų rašantys haiku. Pavasarišku veržlumu ir vitališkumu išsiskiria Serbijos poeto Zoran Doderovic trieilis:

Šiurkštėja žolė...
Vėjas arklių kaimenėj
Kelią atranda

Vasaros sezono haiku tekste apie užgimstančią meilę labai subtiliai kalba poetė iš JAV Kath Abela Wilson. Vasaros karščiui kontrastuoja pilnas lotosų tvenkinys, kuriame susiliečia basos dviejų jaunuolių pėdos. Vienas į kitą banguojantys ratilai įprasmina pirmuosius meilės impulsus, kuriuos sustiprina kaitros motyvas. Subtiliai santūrus meilės romanas trijose eilutėse:

Vasaros kaitra
Mūsų pėdos lotosuos
Ratilai į ratilus

Gana filosofiškas ir nostalgiškas yra rudens sezono nugalėtojo iš Kanados Harvey Jenkins trieilis:

rudenis lietus
garnys stebeilijasi
virš dabarties

Gebėjimas pažvelgti toliau už dabartį ir giliau nei esama padėtis yra visų mūsų stiprybė ir mūsų buities varomoji jėga.
Žiemos nostalgija, susikaupimu, melancholiška ramybe alsuoja italų poeto Francesco de Sabata trieilis, žiemos sezono nugalėtojas:

Tušti buteliai
Jokių žinių iš jūros
Žiemos saulėlydis

Trieilyje meistriškai atskleista subjekto dvasios ramybė, susitaikymas su gamtos dėsniais, ir tai subtiliai perteikta per minimalias buities detales. Tušti buteliai gali voliotis pakrantėje arba stovėti ant stalo.
Vadovaudamasi konkurso nuostatais, komisija turėjo išrinkti geriausią iš geriausiųjų trieilių. Po labai ilgų ir įtemptų diskusijų tik vieno balso persvara geriausiu šio konkurso trieiliu išrinktas And­riaus Lunecko rudens sezoną laimėjęs haiku:

rudens vakaras
už aplyto lango
šešėlių teatras

Puikus mūsų gyvenimo esmės perfrazavimas. Pirmoji haiku tema – „rudens vakaras", kelia liūdną, melancholišką nuotaiką, kada ilgais ir tamsiais vakarais mus vis dažniau aplanko prisiminimai apie praėjusią vasarą, sutiktus seniai nematytus draugus ar kažkada Anapilin išėjusius žmones. Antrojoje temoje lango simbolis mus supančią aplinką tarsi padalija į dvi dalis – tai, kas yra anapus, „ten", ir tai, kas šiapus, šalia mūsų, „čia". Anapusiniai dalykai mums nepavaldūs (rudens vakaras, lietus, tamsa, vėjas) ir veikia nepriklausomai nuo mūsų norų, pastangų ar galių. Nuo jų mus skiria ir saugo tik plonytis trapus stiklo lakštas. O už jo – neramus, energingas, kunkuliuojantis, dažnai mums visai nesuprantamas gyvenimas, primenantis šešėlių teatrą. Tuo pat metu aplytas langas yra ir veidrodis, atspindintis viską, kas vyksta šiapus, „čia". Kas mes, esantys šioje lango pusėje rudens vakarą? Ar tik žiūrovai, ar ir aktoriai – šešėlių teatro personažai? Šešėlių teatro įvaizdis trieilyje yra daugiaprasmis, apimantis abi eilėraščio temas ir suteikiantis peno skaitytojo vaizduotei. And­rius Luneckas šiame trieilyje panaudojo vieną nuostabiausių haiku žanro technikų – temų persidengimą, kada emocinę pauzę galima taikyti po pirmos arba po antros eilutės. Pirmąjį atvejį jau aptarėme, o antruoju („rudens vakaras/ už aplyto lango// šešėlių teatras") labiau išplėtojamas rudens vakaro peizažas už lango, kuris tampa neaktualiu fonu „čia" vykstantiems procesams. O „čia" ir „dabar" – tikriausiai jaukiame šiltame kambaryje – žmonės žaidžia šešėlių teatrą. Toks planų persidengimas ir nulėmė, kad šis tekstas būtų paskelbtas geriausiu.
Konkursas baigėsi. Sveikiname visus jame dalyvavusius ir nugalėtojus. Įvertinusi gerąsias konkurso patirtis Japonijos ambasada Lietuvoje skelbia naują tarptautinį haiku konkursą tema „Paukščiai". Konkursas vyks nuo 2013 m. rugsėjo 01 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. tik lietuvių arba japonų kalbomis. Vienas autorius gali pateikti iki trijų haiku. Tikimės, kad sulauksime daug įvairių ir vertingų eilėraščių.

Vytautas Dumčius,
Vertinimo komisijos pirmininkas

b_250_323_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-07-26_nr._3437_2013-07-26_nr._3437_virselis.jpg

2013-07-26 nr. 3437

Naujos knygos
Literatūra


Upytė (2011). Rimvydo Strielkūno fotografijaPrieš 79 metus
De profundis / retro


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai