Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių": „Debiutas, broliai, tai kvazi uno fantazija." Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.
Egzotinės, liguistos, baugios, protu nepaaiškinamos, nesančios ne tik Europoje, bet nesančios iš viso Lietuvos įvaizdį kuria vien antraštės. Bet apie jas antrojoje, linksmojoje dalyje.

*
Ne sykį stebėjausi kai kurių rašančių lietuvių pomėgiu kritikuoti Lietuvą nuolatos apibendrintai niekinant – ne tik jos prezidentus, viešuosius asmenis, valstybines institucijas, užsienio ir vidaus politiką, bet ir papročius, tikėjimą, kalbos normas, klimatą, kurortus, sporto sirgalius, kulinarinį paveldą, madas, skonį, net ir lietuvių temperamentą. Pretekstu rasti tėvynainių ydą tampa net besąlygiški lietuvių laimėjimai, tokie kaip Rūtos Meilutytės pergalė Londono olimpiadoje. Vienas žurnalistas, užuot pasidžiaugęs sportininkės pergale, rado ta proga savo straipsniui temą – kad lietuviai nemoka tiesiog džiaugtis, taip nejučia tapdamas savo idėjos įkaitu. Net tais atvejais, kai Lietuvos ar lietuvių oponentai akivaizdžiai susimauna, kai kurie mūsų analitikai virtuoziškai sugeba rasti vis tiek Lietuvą sudirbantį aspektą. Štai Lech sirgalių plakato futbolo varžybose Poznanėje iškėlimas ir R. Valatkos 15min.lt pastebėjimas: „Ar Lietuvos žiniasklaida gebėtų panašiu atveju parodyti tokį pat lygį?" O vasališko mąstymo požiūriu – galime leistis niekinami, jei tai išeina mums į naudą – tą straipsnelį visiems siūlyčiau perskaityti visą ir būtinai išversti jį į lenkų kalbą: tai pravers ginamajai Lech sirgalių (ar provokatorių) kalbai teisme, kai jis įvyks.
Antraščių, kuriose kuo nors kaltinama visa Lietuva ar visa Lietuva vaizduojama kaip išskirtinai primityvi ir atsilikusi, spaudoje apstu: „Kodėl vienuolika meksikiečių padaro daugiau nei trisdešimt lietuvių"; „(...) Lietuvos moterys labai kompleksuotos"; „Taip, užsienietis tikrai geriau už vietinį"; „Vaikų mušimas kaip nacionalinis paveldas"; „Kuo daugiau emigrantų, tuo pilnesni užsienio kalėjimai"; „Pasaulis jau laiko vaiką žmogumi, Lietuva dar ne"; „Baltijos tigras ar pasiutligės kamuojamas katinas?"; „Nacionaliniai lietuvio bruožai –­ atsakomybės ir liberalizmo trūkumas"; „Lietuviams trūksta kosmopolitizmo ir nacionalizmo"; „Didžiausi Lietuvos katalikai, mušantys savo vaikus ir moteris?"; „Vis dar taukų ir bulvių šalis"; „Kodėl Lietuvai niekas nenupirko laimingo bilieto?"; (...) esame kažkokie skarabiejai, kočiojantys mėšlo kamuoliukus" ir pan. Tai, kad žurnalistai jaučiasi gilioje provincijoje, liudija iš pirmo žvilgsnio neutralios antraštės, tokios kaip ši: „Tokio prabangaus laivo Klaipėda dar nematė." Nekompleksuoto piliečio antraštė turėjo būti: „Į Klaipėdą atplaukė ypač prabangus laivas."
Prieš Lietuvą, sprendžiant iš antraščių, nusistačiusios net gamtos jėgos, nors gyvename Dievo užantyje, nepatirdami stichinių nelaimių, kurios, deja, jau ištinka kaimynines valstybes. Frazę, kad pavasaris mus nudžiugins dar negreit, kaip naujieną, galite rasti iš eilės keletą metų, kaip ir kitą – kad žiema kelininkus užklupo nepasirengusius. Na, pastaroji jau tapo anekdotu. Bjurstant orui, iš žiniasklaidos galima susidaryti vaizdą, kad du ar tris kartus per metus kylantis rūkas sukelia kruvinas avarijas, plikledžiu vaikšto luošiais tampantys miestelėnai, kurie traumatologiniuose skyriuose paliekami likimo valiai, o pirmosios šalnos pražudo didžiąją dalį derliaus. Štai kaip spaudoje aprašomas Šilutės potvynis: „(...) pirmieji vandens liežuviai trečiadienio vakarą pasiekė kelio Šilutė–Rusnė atkarpą septintajame kilometre." Kita žinutė apie rugpjūčio 8-osios karščius: „Kada gelbėjimasis nuo beprotiško karščio baigiasi pūsleline, moteriškomis ligomis ir net mirtimi."
Lietuvos įvaizdis žiniasklaidoje dažnai panašus į Europos bendrijos dugną, todėl lietuvių, pagyvenusių keletą metų svetur, apsisprendimas grįžti į tėvynę spaudoje ne kartą tapo dėmesio verta tema. lrytas.lt publikacija: „Kaip garsūs žmonės svetur iš naujo pamilo Lietuvą." Joje aptariamas E. Tombak, S. Uždavinio, B. Nicholson ir kitų garsių žmonių grįžimas į Lietuvą po keleto metų gyvenimo klestinčiose Vakarų šalyse, tarsi jų išvažiavimas ten būtų buvusi tremtis. Panašūs pasiryžėliai vadinami drąsuoliais, o apsisprendimas gyventi čia įvardijamas kaip aukojimasis. Lina Žigelytė (delfi.lt): „Emigracija: ar verta aukotis dėl galimybės išgyventi Lietuvoje." Sigita Purytė „Patogų gyvenimą Londone lietuvė iškeitė į mėgstamą darbą Lietuvoje" (lrytas.lt): „Nenorėjau būti samdoma, – kalbėjo drąsuolė" (kursyvas – G. R.). „Nekolchozinei" sąmonei nei išvažiavimas gyventi į kitą civilizuotą šalį, nei grįžimas atgal XXI a. neturėtų būti temos vertas įvykis.
Apie antraštėse užkoduotą vertinimą, kai jo neturi būti, galima parašyti mokomąją priemonę jauniems, dar manantiems, kad jie nešoks pagal darbdavio dūdelę, žurnalistams. Pateiksiu du pavyzdžius iš lrytas.lt apie šiurkščiai ir neelegantiškai formuojamą Dalios Grybauskaitės įvaizdį: „Karatistės vadovaujamoje šalyje moterys nesijaučia saugios"; „Persirengėlius D. Grybauskaitė vaišino ne savo keptais blynais." Na, formuodami itin neigiamą nuomonę apie prezidentę Lietuvos rytas ir lrytas.lt ne tik per Užgavėnes mus vaišina išskirtinai savo keptais blynais. Kai neapykanta užtemdo akis, prarandamas ne tik nuoseklumas, bet ir logika. Štai 2010 m. pavasarį po prezidento rinkimų R. Valatka klausė: „D. Grybauskaitė – paskutinis V. Landsbergio projektas?", o vėliau uoliai (jau 15min.lt) kasė raudonas „partorgės" šaknis. Būtų prasminga apsispręsti, kas ir kokiomis progomis pas mus tampa raganų medžiotojais... Artėjant prezidento rinkimams, manau, vardan tos Lietuvos susipainiojusių savo pažiūrose ir vertinimuose daugės, traukiant kortas žaidimui „nuo Polikarpo iki poligrafo".
Spaudoje ne kartą rašyta apie ypatingą lietuvių pavydą, ar dar blogiau – piktdžiugą, nesutinkamą kitose pasaulio tautose, kai kaimynas patiria nelaimę. XIX a. nelaimės simbolis būdavo padegtas tvartas, o XXI a. – didesnės nei 345,2 tūkst. litų santaupos „Snore". Tačiau artimojoje aplinkoje, ištikus nesėkmei, per savo gyvenimą nesutikau nė vieno tokio lietuvio. Manau, kad pyktis, pavydas, kerštingumas, savirealizacijos trūkumas dažniausiai supa tuos, kurie to nestokoja patys.
Štai Eglė Digrytė (delfi.lt) rašo: „Yra dvi Lietuvos – pagiežingų internautų ir jautrių geradarių." Atsiliepimus rašo pykčio pritvinkę skaitytojai, aptarinėdami straipsnius apie šaunuolius?.. Abejodama tokia ne pirmą kartą reiškiama nuostata esu paanalizavusi internautų atsiliepimus šalia kai kurių autorių straipsnių atidžiau. Padariau paprastą atradimą – daugiausia piktų, įžeidžiamų, nekultūringų atsiliepimų yra šalia tų straipsnių, kurių autoriai apverčia žmonėms rūpimą problemą pamušalu į viršų – provokavimo, dėmesio atkreipimo, o ne tiesos ieškojimo ar problemos sprendimo tikslais, kurių siekis – ne informuoti, bet žeisti, šokiruoti, niekinti bei žeminti. Ir atvirkščiai – šalia tų straipsnių, kuriuose be provokacijų, saldaus iliustratyvumo, propagandinių štrichų bei demagogijos aprašomi žmonių gyvenimai, džiaugsmai, ligos ar rūpesčiai, nemandagių ad hominem atsiliepimų rasite mažumą. Apibendrinanti mano išvada tokia – autorius yra savo internautų kalvis. Straipsnio a) intencija ir b) tonas lemia, ar internautai bus jautrūs geradariai, ar pagiežingi. Todėl prieš charakterizuojant daugumą lietuvių kaip psichinius ligonius, vertėtų žvilgterti į veidrodį. Stengiuosi remtis tekstais, tai vėl pateiksiu pavyzdžių.
Rašytojas Sigitas Parulskis lrytas.lt straipsnelyje „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą" rašo: „Geriau įsižiūrėjęs į kakojančio labradoro snukį, gali nesunkiai įsitikinti, jog jis labai primena Lietuvos valstybę." Internautas Ir dar: „Parulskio „kūrybą" patariu skaityti tiems, kam užkietėję viduriai." Kitas šiemet tolerancijos medaliu apdovanoto autoriaus straipsnis (ten pat) „Kodėl mes taip nepakenčiamai sukame į kairę?": „Pastaruoju metu TV dažnai rodo keistą reklamą – populiari aktorė Larisa K. įkalbinėja žiūrovus valgyti jogurtą. Aš, be abejo, nenusiteikęs prieš putlias moteris, bet, velniai griebtų, žiūrint šį klipą, kyla vienintelė asociacija: jeigu ėsi tą sumautą jogurtą, ir pats būsi toks. O juk aktorė atrodo kaip Šreko pripūsta varlė." Internautas 189: parulski „pats esi baisus kaip mano gyvenimas. Aš tave mačiau girtą ir apsimyžusį senamiestyje, gaila, kad fotiko neturėjau." Nida Vasiliauskaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraščio, kartu ir dainos, kuri daugeliui lietuvių buvo neanalizuotinas prisikėlimo simbolis, klaustrofobinėje analizėje „Neuždaryk manęs, Tėvyne" delfi.lt rašo: „(...) žodžiai „kaip giesmę gerklėje" priklauso ne Tėvynei, žmogui, ir šitas žmogus mąsto tikrai įdomiai: jis suicidiškai prašo mirties Tėvynėje, tačiau tuo pačiu šito „nemato" (...) ir mano, kad prašo gyvenimo (...)." Internautas Filosofas Nedauskis: „Mano batai buvo trys, Du nupy-dino Kazys, Vienas liko-zajabys." Na, Naujoji kairė ar besiveržiantys pro atviras duris kai kurie (apmokomi ir apmokami) homoseksualų aktyvistai ir jiems iš geraširdiško naivumo prijaučiantieji laisvamaniai neseniai pademonstravo, kad perkeltines prasmes supranta tiesmukai, kai nepasidrovėjo ateiti į privatų Vilniaus mero kiemą (A. Zuokui pasakius, kad jei konfliktas bus išspręstas, tai jis kviečiąs Baltic Pride dalyvius prie savo namo). Merui su aktyvistais reikėtų elgtis atsargiau. Nes ką žinai, kas būtų buvę, jei meras būtų pasakęs – „eitynių parado Gedimino prospekte nebus, duodu kepurę priš...". Marija Aušrinė Pavilionienė „Lenkų vyrukų dovanėlė Lietuvos moterims": „Lietuva neišnyks, tačiau jos tarptautinį įvaizdį menkina žmonių neraštingumas ir tamsumas, kritiško mąstymo stoka, visuomenės pažangos neigimas ir fanatizmas, kurie yra didžiausia grėsmė valstybei." Internautas: „Išimkit jos nuotrauką." Juozas Statkevičius „Žmogaus teises suprantame tik tiek, kiek jos naudingos mums": „Esame pikti, išgąsdinti, pavydūs ir savanaudiški iki begalybės. O priežastis – tamsumas." Krc: „Pastatyk Sibiro vidury, tai karaliumi pataptų."
Autorių, kurie komentaro sulaukia tik kaip asmeninio bjauraus keršto, straipsnio tema dažnai būna visa apimanti Lietuvos, žmonių mentaliteto kritika su iš anksto nuspėjama nuostata arba niekinantis kalbėjimo tonas, rašantįjį su paskutinio žodžio teise paliekantis už „purvinų realijų".
Bandydama suvokti entuziazmo menkinti Lietuvą ir lietuvius priežastis, pabandžiau netiksliai apsibrėžti nuolat ir kryptingai apie tai rašančiųjų portretą. Paprastai jie yra: 1. Išsilavinę, kartais net talentingi, neseni žmonės, tačiau vis dėlto kompleksuota posovietukų karta, kuriems (dažnai miesčioniškai suvokiama) gerovė tebegali tarpti tik kitur. Atsidurti kitapus geležinės uždangos buvo vienintelis jų tikslas. Tačiau nuskridę į Vakarus pirmu lėktuvu 1991-aisiais jie jau netapo tais lietuviais, kurios atstovai dabar migruoja po pasaulį, mokėdami mažiausiai dvi užsienio kalbas, nejausdami kaip kupros sovietmečio palikto rando. Lietuvos sienų peržengimas į Londono, Oslo, Kopenhagos universitetus, NATO ar ES institucijas Briuselyje, Strasbūre ar Liuksemburge, pietavimas Neapolio restorane, slidinėjimas Aust­rijos kurorte šiai kartai jau nebeatrodo savaiminė vertybė ir tėvynėje likusiems „provincialams" lyginamuoju edukaciniu principu aprašytinas įvykis. 2. Dažnai tai būna žmonės, ilgai gyvenę ar pusiau gyvenantys ne Lietuvoje ir pirmiausia dėl savikompensacinio mechanizmo (praradus-pasiaukojus-neatradus) ar visavertės intelektinės raiškos stygiaus svetur išsiliejantys čionykštėje spaudoje ir kaip temą sukritikuoti Lietuvą pasitelkiantys dažnai niekuo neįsidėmėtiną gyvenimo kitoje valstybėje patirtį it savaiminį laimėjimą, o tos valstybės tvarką ir įstatymus cituojantys kaip be išlygų sektinus. 3. „Kaimiečiai", kuriems kito niekinimu reikia patvirtinti savivertę. Šį žavingą tipą savo romane yra aprašęs Petras Cvirka. Šiuolaikiniai Frankai Krukai tebeneša į Lietuvą žodį „šiur", įsivaizduodami, kad tai – Oksfordo žodynas. Tokie žmonės paprastai neturi savikritikos. Savikritiką jie laiko lietuvišku mazochizmu, kritiką – pavydu, dažnai irgi lietuvišku, specifiniu (žodį ypatingas jie paprastai jau būna pamiršę). Šio tipo žmonės, rašydami apie Lietuvą, paprastai išvardija savo laimėjimus pasaulio ar bent Europos mastu (jei tokių yra) ir santykį su Lietuva suvokia kaip šviečiamąjį ar labdaringą. Pokalbiuose su jais po kelių sakinių gali išgirsti reikšmines frazes: „ko norėti, čia gi Marijos žemė"; „mums dar toli iki civilizuotos visuomenės"; „jei tai būtų pasakyta Japonijos parlamente..." ir pan. Tokius tipus labai tiksliai įvardijo A. Užkalnis: „Varguolis pasijunta vertingas, ką nors žinomo aptaškęs savo paniekos srutomis." (Tikriausiai manydami, kad ši charakteristika tinka ir pačiam A. Užkalniui, jo nebepageidauja kai kurie žinomi restoranai.) 4. Tai žmonės, instinktyviai visada bet kokiais laikais besišliejantys prie centro, kuris retai sutampa su maža, neįtakinga šalimi. Knygų centras jiems yra kur nors Niujorko knygyne, bet jie paprastai nebūna net pavartę knygų Šiuolaikinio meno centro ar Viešojoje žydų bibliotekose, nutolusiose nuo jų namų per kelis šimtus metrų. Medituoti, pajusti laiką jie gali Rytuose, bet ne Rytų Lietuvoj. Dirbdami valstybinėse institucijose jie savo postą suvokia kaip pirmąjį karjeros laiptelį išvykstant atstovauti (vos neparašiau atostogauti...) Lietuvai į „tikrosios" Europos miestus. Savivertę jie suvokia kaip buvimą šalia galios, žvaigždžių, pasaulinio masto reikšmės įvykių ir net lietuviškus šaltibarščius jie norėtų paversti į gaspačą. Nes šaltibarščiai jiems atrodo vėmalų spalvos, o gaspačas primena ne kraują, bet kvapnius Andalūzijos pomidorus. Tokie žmonės, norėdami jaustis saugiai ir komfortabiliai, neretai tampa kokios nors politiškai korektiškos galios ideologijos kempinėmis, o norėdami būti reikšmingi –­ jos vėliavomis. Lietuva jiems buvo, yra ir bus atsilikusi visada, amžinai. Tačiau šie žmonės paprastai mielai priima atsilikusios, homofobiškos, nemodernios, neeuropietiškos tėvynės apdovanojimus, pagarbos pareiškimus ir stipendijas.
Bet kokios galios aspektu Lietuva, žinoma, yra pelė. Modernių laikų istorija mūsų šaliai suteikė labai nedaug progų pabūti milžine. Tačiau ir tas progas kai kurie Lietuvos kritikai, pasilavinę Paryžiuje, pasidarbavę Briuselyje, o vėliau Maskvoje, įvardija kaip laiką, kai savi šaudė į savus.
Visi tokie asmenys, be abejo, yra Lietuvos patriotai, nes su Lietuva jie susiję nepertraukiamais ryšiais. Išnaudodami gyvenimo ir buvimo svetur patirtį jie psichologiškai, dažnai ir profesiniu požiūriu, dažniausiai realizuojasi ne kur kitur, o „beviltiškai atsilikusioje" Lietuvoje ir jautriai reaguoja į (ne)pripažinimą kaip tik joje. Panašiai prie kalėjimo vartų mindžikuoja kalinys, nesugebėdamas pasijusti laisvu. Atrodytų, logiškiau būtų atsiriboti nuo kultūros, literatūros, politikos, ekonomikos ir žmonių, apie kuriuos nuolat norisi atsiliepti su skepsiu, na, atsitolinti nuo to visko kaip nuo tamsybės. Tai leistų pasijusti pasaulio piliečiais, kaip kokiam S. T. Kondrotui, kuris fotografuoja merginas, deimantus ir slyvas Kalifornijoje, San Franciską pažįsta geriau nei vaikystės Seredžių ir, kaip sako tauta, vargo nemato.
Psichologiškai paaiškinti Lietuvos menkinimo aistrą galima įvairiai. Tačiau, matyt, Lietuvos išskirtinio atsilikimo analizė autorius tarsi kilsteli virš „runkelių lauko" automatiškai liudydama aukštesnę jų tapatybę. Skaudžiausia, kad tai vyksta naudojantis itin jautriomis temomis. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai, diskurse aiškiai besilaikantys pozicijos „aš", ir neatgailaujantys dėl per Antrąjį pasaulinį karą vykusio holokausto lietuviai – tarsi išskiria save iš kolektyvinės kaltės dalyvių jokia prasme negelbėję nė vieno žydo. Holokausto tema jiems tampa privalomu „pažangumo" dėmeniu kalboje, mažai ką bendra turinčiu su vykusia tradedija ar asmenine atgaila. O kolektyvinė kaltė nuo sąžinės ir bausmės yra taip toli, kaip diplomato portfelis nuo žydo kapo.
Vienas išminčius sake: „Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, mes tepasakome, kas esame." Pateiksiu dvi citatas, iliustruojančias lankstų požiūrį į Lietuvą, į Lietuvą tame pačiame amžiuje. „Ketolis" žurnalistas A. Užkalnis: „Prie Kremonos katedros yra aukščiausias viduramžių statinys Italijoje, beprotiškai aukšta varpinė, pradėta statyti XIII amžiuje, kai mūsų Vilniuje barzdoti lietuviai dar tik stumbrus medžiojo ir medinius dievukus garbino, kailiais apsigobę." Europarlamentaras V. Landsbergis: „Lietuva karalių turėjo tada, kai Amerikos, kaip valstybės, dar nebuvo."

*
Ir dabar pereisiu prie kitos pranešimo, kurio pavadinimas galėjo būti Skaitau, vadinas – gyvenu, bet nežinia kur, dalies. Pradėsiu nuo internauto, nežinau, kas jis yra, sutrumpintų pamąstymų apie Lietuvą, kurie parašyti su užkrečiamu sąmoju ir nepaprastu pastabumu klišėms. Tokį pamfletą, duodu kepurę priš..., sėkmingai parašyčiau apie visas šalis, kuriose ilgėliau gyvenau.
„(...) tik pas mus krepšininkai būna mažučiai, o tenisininkai – berankiai... nes čia per metus nuperkama 2000 beisbolo lazdų ir tik dvi beisbolo pirštinės... nes tik mes sugebame uždirbti 600 Lt/mėn. ir už butą sumokėti 800 Lt... nes lietuviai yra vienintelė tauta pasaulyje, dirbantys užsienyje, o atostogaujantys savo šalyje... nes važiuodami didžiausiu leistinu greičiu jūs stabdote eismą... nes pradinukų kuprinės sveria daugiau nei patys mokiniai. ...nes Lietuva yra antra šalis pagal korupciją tik dėl to, kad davė kyšį, kad nebūtų pirma. ...nes atos­togos Palangoje kainuoja brangiau nei Turkijoje. ...nes Lietuvos kelininkus žiema kasmet užklumpa netikėtai! (...) nes alus čia pigesnis už duoną. ...nes kaliniai Lietuvoje maitinami geriau nei mokiniai...nes tik Lietuvoje penkiolika metų iš eilės per Kalėdas rodomas tas pats filmas „Vienas namuose". ...nes tik Lietuvoje galima įsigyti telefoną už 1 litą, kalbėtis už 0 centų per minutę ir mėnesio gale gauti triženklę sąskaitą. ...nes jei kas šypsosi minioje, iškart žinote – tai užsienietis. ...nes Lietuvoje kainos prieinamos (prieini, pasižiūri ir nueini) ...nes statistinis Lietuvos vyras pensinio amžiaus sulaukia tik po savo mirties. ...nes mes turime didingą praeitį, gėdingą dabartį ir miglotą ateitį."
Ir pridedu nuo savęs: ir tik mūsų, poetų tautos, žurnalistų žiniasklaidos antraštės skirtos ne informuoti, bet gąsdinti, minti mįsles bei stulbinti, realų įvykį paverčiant lingvistiniu, o Lietuvą – košmaru.
Parinktas antraštes suskirsčiau grupėmis, specialiai nežymėdama straipsnių ir žinučių šaltinių.

Metaforos, laidojančios informaciją
Socialinės paramos gavėjus ketinama sijoti per rėtį; Žvėrys tuština vairuotojų kišenes; Pirmoji Konstitucija ir lemtinga kruša; Galandamas kirvis vėjo jėgainėms; Ant priekalo paguldytas Z. V. tikisi minkšto Seimo kūjo; Rusijos kuro vežėjai užkišo šešėlinės ekonomikos arterijas; Lietuva ir Italija sutarė, kaip trauks seną rakštį; Giltinė transporto verslą aplanko dažniausiai; Vilniaus centre veši pavojingi „užsieniečiai" (čia apie Sosnovskio barščius, jei kas nesuprato...).

Rimuotos antraštės
Rūkas kelyje – automobilis griovyje; Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių: Seimas mėgina persvarstyti vakarykštį sprendimą dėl KT išvados.

Žinomų pavadinimų tiražavimas
Nacionaliniai grybavimo ypatumai; Nacionaliniai šernažmogių grybavimo ypatumai; Nacionaliniai gyvenimo šventimo ypatumai; Nacionaliniai balsavimo ypatumai; Nacionaliniai elito ypatumai; Nacionaliniai plaučių ypatumai; Plačiai atmerktos STT akys; Drausti negalima leisti; Nepakeliama laimės lengvybė; Toji nepakeliama diktatorių „lengvybė"; Vairavimo mokyklų nykimo metas.
Ypatingą vietą mūsų, buvusių pagonių, jausenoje užima gamta, agrarinė kultūra. Personifikacija visada buvo viena mėgstamiausių lietuvių poetų figūrų. Personifikacija, kaip žinome dar iš mokyklos laikų, yra žmogui būdingų savybių priskyrimas gyvūnams, augalams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, metų laikams ir pan. Agrarinė, ne urbanistinė kultūra tebeatsispindi ir XXI a. žurnalistikoje: „...Pareigūnai į namus įsiveržė tik pirmiems gaidžiams pragydus"; „Lėta kaip apatinė girnapusė lietuviška Temidė. Kas kaltas?"; „STT toliau šienauja Vilniaus savivaldybėje."

Taigi, personifikacijos
Augalų sėklos klausosi dirvos; Gamta pradėjo žaibų sezoną; Baltijos jūra sugrąžino garsaus buriuotojo G. Mincės kūną (įrašę į google.com paieškos sistemą žodžius upė, Nemunas, jūra ir atidavė, ant kompiuterio stalo gausite bent keletą skenduolių); Šios savaitės dangus priklausys debesims; Ugniagesiai perspėja: netvirtas ledas grasina mirtimi; Mirties kirtis nuskynė gimnazistės šypseną.

Klišės
J. Valančiūnas jau matuojasi „Raptors" marškinėlius; Tomislavas Pekas vėl matuojasi „Žalgirio" marškinėlius (ir t. t.); Klaipėdoje – darbuotojų iš Olandijos desantas; Klaipėdos daugiabučių kiemuose –­­ kontrolierių desantas (ir t. t.); Miranda Kerr –­ dangiškų formų savininkė; Gundančių formų savininkė apvalumus pridengė vien seksualiais apatiniais (ir t. t.); L. Kleizai draugiją palaikanti gražuolė varsto pedagoginio universiteto duris; Verslininkė L. Šurkutė varsto teismų duris; N. Venckienės rėmėjai varsto teismų duris (ir t. t.); V. Gedvilas auginasi raumenis; Seimas rodo savo raumenis (ir t. t.).

Taip vaizdinga, kad nesuvokiama
Lietuvos lakštingalas suryja pietiečiai; Politikų nors vežimu vežk, o grybų reta; Šviesiaplaukis velnias pašiurpino ramią šalį; Auksinė karta viesulu nušlavė visą pasaulį; Kaune balandžių plunksnas kedeno mafijos pirštai; Ant bangos. Kontrastingos rankovės.

Apie nelaimes ir nusikaltimus –­ smagiai
Dvi nepilnametes žaginęs ir prievartavęs kaišiadorietis merginų nematys 8 metus; Medikai išreiškė paramą nelegaliais gimdymais įtariamai kolegei; Pensininkas vienąkart nuo ugnies nepabėgo; Dideliu greičiu skriejusio senolio kelionę į ligoninę sustabdė medis; Vyras taikliai metė mažametei į galvą elektrinį pjūklą; Surasta nužudytojo telšiškio galva – ji užkasta Plungės rajone; Teksase veteranų paradą ištaškė traukinys.

Na, o dabar, mieli klausytojai, pabaigoje 200 sekundžių žinių apie Lietuvą ir pasaulį trumpai

Lietuvos įvykiai
Ant stogo dirbę kaliniai kiša koją viceministrui; A. Butkevičius matuojasi premjero kėdę, V. Uspaskichas dairosi ministro portfelio; Užgautos prezidentės ambicijos išspjovė pagarbos pelenų debesėlį; Prieš puldamas į glėbį V. Uspaskichui, R. Paksas pasitarė su žmona.

Žinios iš regionų
Žemaičių Naumiestis: buvę maldos ir pasilinksminimo namai laukia žmonių aukų; Jurbarko gyventojai neatsigina kiaulių komplekso smarvės, savininkas jaučiasi tapęs atpirkimo ožiu; Tik kantrybė ir laikas duos grąžą iš mėsinės galvijininkystės.

Švietimas
Studentės išpuolis išryškino studijų ydas.

Medicina
Pedofilus išduoda smegenų skenavimas.

Nusikaltimai ir nelaimės
Pagal navigacijos parodymus vairavusi moteris paskandino savo sutuoktinį; Meksikoje nužudyta grožio karalienė automatu šaudė į kariškius; Vilniuje rasti du lavonai, Kaune – negyvas britas.

Užsienio naujienos
Putinas pažadėjo vadovauti šaliai iki logiškos pabaigos; Globalizmo dalgis pakliuvo ant akmens?: Baltijos šalims Briuselis pasiūlė trupinių; Atsisveikinimui su popiežiumi dislokuojami snaiperiai.

Stilius
Boluojantys krūtų speneliai – raudonojo kilimo pažibos; Įspūdingo biusto savininkė K. Augulytė savo kūno grožiu prilygo tobulybei; Nesišvaistykite romantinių santykių demonstravimu darbo vietoje.

Sporto naujienos
50 tūkstančių eurų dalybose dalyvaus ir du Lietuvos penkiakovininkai; Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatai: pyst – ir tu jau geidžiamiausias!; R. Javtokas: „Tikiu, kad Europos čempionate mūsų kiaušai netilps į šortus"; Plaukdamas Šveicarijos ežeru V. Urbonas deklamuos Maironio eiles.

Orai
Gatvių darbininkams atgaiva per kaitrą – tik vamzdžiuose.

Skelbimai. Parduoda
Laiko duris. Su staktomis (naudotos, pušinės, 300 Lt).

* Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara", vykusiame rugpjūčio 23–25 d. Biržuose

Kostas Strielkūnas. „Maxima“
Kostas Strielkūnas. „Maxima“

 

Komentarai  

 
+1 #26 baba 2014-11-18 15:44
Na, o gerbiama J tai tikrai zino daugiausia!! Juk is pirmu lupu..
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #25 baba 2014-11-18 15:40
Kai paraso G. Radvilaviciute, tai nei pridesi , nei atimsi.. Super!:) Bet, ziurekite, kiek nepatenkintu, tiksliau- jau gerokai paaukletu tos pacios ziniasklaidos. Ogi - pz, vargse musu pz!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #24 briedis Margaritai 2014-11-18 14:36
baisiai parūpo kokią ta jūsų žodžiais "aukštos moralės gydytoja" Radvilavičiūtė baisybę padarė?
Žinot- mano šeimos gydytoja kur buvus kur nebuvus vis siūlo homeopatinius vaistus. Gal, sakau, reiks jai pasiūlyti pačiai vartoti?
Bet dėl drovumo ir delikatumo negaliu to padaryti. Tai, sakau, gal pasiūlysiu jai sandorį- paimsiu tavo receptą, jeigu Radvilavičiūtės bent vieną tekstą perskaitysi ir man papasakosi..
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#23 briedis 2014-11-18 14:03
Plaukdamas Šveicarijos ežeru V. Urbonas deklamuos Maironio eiles.
DD.
O galima pažvelgti ir be pelnytos ironijos,tačiau su šilta pašaipa
Pvz. "kopdamas į Everesto kalną, alpinistas Vitkauskas kelis kartus mintinai prisiminė laimės žiburį", arba plaukikas Urbonas, perplaukęs keturių kantonų ežerą, kibs į Baltijos bangas išsisupęs plačiai.. Oi- galima tęsti ir tęsti.
Kažkaip čia labai juokingai Radvilavičiūtė parašė.. Bet puikiai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -2 #22 rimas 2013-09-20 19:32
O ką Jūs manot? Kiek gėjų žygiavo savo eitynėse? Neskaičiavau, bet iš akies mano mažame Suvalkijos miestelyje per šv. Onos atlaidus aplink bažnyčią eina keliskart daugiau. Ir apsieina su vienu policijos ekipažu, ramiai sau snaudžiančiu pavėsyje. O žiniasklaida apie tai nė mur-mur . Kiek tokių miestelių Lietuvoje ir kiek tokių atlaidų per metus? O kiek žiniasklaidos dėmesio?Nesu labai religingas, čia tik palyginimui. O apie tų eitynes : pusę metų prieš (leis ar ne). Paskui eitynės ( oi,kas ten buvo...). Dabar jau pora mėnesių( baus Gražulį ar ne) kasdien per visų kanalų visas žinias.Ir paskui vėl bus iš naujo(leis,ar ne ir tt,). O kai padorūs žmonės susirenka gražiai sau laiką praleist - niekas nieko nerašo,nerodo,n ekalba.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

Draugai

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai