Jūratė Visockaitė. Scenos atsidaro

„Mano tėvas – Agamemnonas". Vilniaus mažasis teatras

Mažasis teatras tyliai iššovė iš didelės patrankos. Po „Agamemnono" premjeros (rugsėjo 13 d.) prasidėjusį teatrinių dramų sezoną galima būtų ir uždaryti – viskas jau pasakyta. Talentingas dekadentinis atvykusio iš Maskvos režisieriaus pastatymas būsimą tuščiažodžiavimo sezoną be kalbų uždaro, bet drauge ir inicijuoja, apvaisina, atidaro. Puikus teatro startas.

„Mano tėvas – Agamemnonas“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Mano tėvas – Agamemnonas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Tas atvykėlis ir, matyt, Rimo Tumino čionai atsiųstasis Konstantinas Bogomolovas viename interviu rusų spaudoje pasakoja: turėjau tapti literatūros mokslininku, jaunystėje per dieną perskaitydavau po 600 puslapių, ėmiau bijoti žmonių ir pabėgau į teatrą, teatre domina teoriniai-praktiniai eksperimentai. Režisieriaus tėvas – garsus rusų kino kritikas, daugybės knygų autorius („Gimdytojai, ryjantys savo vaikus, –­ tokia mano Ifigenijos istorija").
Bogomolovas teatre tarsi kuria savo ryškiai autorinį filmą Euripido pjesių temomis – ašis yra „Ifigenija Aulidėje" ir kiti dramaturgo siužetai apie Trojos karą (nors pats karas visai ištrintas, scenogra­fiškai „nuleistas per balkoną"). Filmo iliuziją nuo pačios pradžios (suėję aktoriai įžangoje ištyli baisiai ilgai, bijau apsiskaičiuoti, gal 10 minučių) ima kurti sausai sukapoti titrai juodame ekrane ir tylus projektoriaus burzgimas. Patenki lyg į nebyliojo kino teatro salę – prisimeni, kad ir savo krėslo jau teko ieškoti tamsoje, kaip prieštvaninio kino laikais.
Provokatorius režisierius ima tave už gerklės be skrupulų. Aktoriai vis dėlto prasižioja ir – o, siaube! – ir šiaip sunkiasvorę graikišką antiką „varo" nykiais balsais –­ kaip tai turbūt ir dabar daro artistai repeticijose „perbėgdami" tekstą (o Arūnui Sakalauskui teks nebūta užduotis –­ Agamemnono monologą pakartoti triskart iš eilės). Bylojama švariais euripidiško vertimo žodžiais ir ritmika ir atmintinai iškaltomis personažų intencijomis, tiesa, kaip paspirtuką nuo savęs vis dėlto kartais įbrukant dvilekį „sako... sako...". Svarbiausias režisūrinis priesakas aktoriams – jokios vaidybos ir kančių, jokių ornamentų ir stanislavskių (tik Elžbietos Latėnaitės Ifigenijai leista silpnai paspalvinti heroję). Be to, didysis graikas, vieno veiksmo spektaklio laikui sulėtintai bėgant, nuolat metodiškai infekuojamas įvairiausiomis naujais laikais transformuotų, išsigimusių tekstų bakterijomis. Bet atsilaiko. Išstovi kaip mūras, kaip nesikeičianti žmogaus prigimtis.
Iš pradžių šitoks „Agamemnono" tekstas atšoka nuo tavęs, nesąmoningo, pas­kui, kai padarai pastangą, kristalizuojasi ir suskamba.
Suskamba apie dabartinio europiečio apmirusią vidinę būseną, antikos siužetų ir krikščioniškos modernios civilizacijos siužetų demonstratyvius žiaurumus ir beprotybes, kurie yra nebematomi, toleruojami, o kultūroje įmantriai apvelkami.
(P. S. Yra paskelbtas būtent šio spektaklio recenzijų konkursas studentams – įdomiausias darbų ištraukas spausdinsime).

„Ernanis". Nacionalinis operos ir baleto teatras

Dar ir ketvirtoji G. Verdi opera „Ernanis" (rugsėjo 14 d.) atkeliavo į mūsų Operą jubiliejiniais kompozitoriaus metais. Nutarta pasiremti „keliaujančiais" kūrėjais – europinė rinka plati, furomis vežiojama ne tik mėsa, batai, tulpės, šimtai menininkų (įskaitant mūsiškius) nuolat kursuoja pirmyn–atgal, atveždami ir parduodami kažką nauja ar sena... „Ernanio" statytojai iš Prancūzijos ir Italijos taip pat mėgina juokauti – jie teigia, kad šiandien operoje, kurios veiksmas sukasi aplink moterį ir tris ją beprotiškai įsimylėjusius vyrus, be humoro neapsieisi. Tačiau, mano galva, tas „išsuktas" iš vietos tyras bel canto žanras, neapsisprendimas –­ verkti ar juoktis, išlikti muziejine opera ar paklusti operinio popsinimo madoms –­ pakiša koją ir pats pastatymas (režisierius J. C. Berutti) netampa gražiais rėmais gražiam dainavimui.

„Ernanis“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Ernanis“. Martyno Aleksos nuotrauka

Nors gal tiesiog keliauninkams iki premjeros pritrūko kelių savaičių darbo, kaip reziumavo vienas šalia sėdėjęs įdėmus jaunas žiūrovas.
Painiam libretui išpainioti buvo sugalvotas, rodos, genialus sprendimas: tragedijos herojė Elvyra, kuriai nuolat meilinasi (ir ją terorizuoja, kaip pasakytų feministės) trys skirtingo statuso vyrai – būsimas karalius Don Karlas, senas didikas Silva, jaunas plėšikas Ernanis – nužengia į sceną ir gausius konfliktus iš vieno D. Velazquezo portreto rėmų. Pirmas veiksmas prasideda Museo del Prado, kuriame šiandien dūsaudami vaikšto įsimylėję operos personažai. Taigi, Elvyra su įstabia istorine suknia galų gale išlipa iš savo narvelio – auksinių renesansinio paveikslo rėmų ir patenka į glėbį, deja, visai neromantiškų, neimpozantiškų vyrų. Net jos brangiausias Ernanis apsireiškia tiesiai iš kažkokios mišrios baikerių ir treninginių minios (vyrų choro artistai I veiksme dainuoja ir juda pavydėtinai užsidegę), o finale šis visuomenės atstumtasis savo nelaimingoms trumpoms vestuvėms su Elvyra aprengiamas apsmukusiu kaimiečio kostiumu ir verčiamas šokti juokingą valsą (prieš tai turėjo nerangiai pasirėmęs ant kušetės bučiuotis, slėptis po kvailom skraistėm, raitytis portreto papėdėje). Kūrėjams atrodo, kad muziejaus salėms suvaidinti neužteks apsauginių, budėtojos, valytojos su dulkių siurbliu, atributiškojo Rafailo Karpio ir t. t., ir jie atsuka mums išvirkščią paveikslų pusę, muziejaus sandėlius, ir kiša į juos nebe paveikslus, o drabužius (?), kuriais choristai turi spėti persirengti ir finale pražygiuoti aitrių ispaniškų spalvų fone.
Režisūrinė, scenografinė, kostiuminė eklektika tą brangią muziką, su kuria buvo žadama „pagarbiai elgtis", gramzdina, paverčia ją tiesiog atskirais puikiais koncertiniais numeriais, geriau ar blogiau girdimais nekokios akustikos salėje. Visai užmirštama be meilės dar viena svarbi „Ernanio" tema – garbės išsaugojimas. Todėl Ernanis per vestuves nusižudo keistai, nei iš šio, nei iš to, pernelyg apkaišius istoriją, neatsirenkant, kas joje svarbiausia.
Užtat dabar turime puikią galimybę sugretinti visai skirtingo lygio dviejų Verdi spektaklių – „Otelo" ir „Ernanio" – režisūrinius darbus – ir pavydėti kitiems Eimunto Nekrošiaus precizikos, santūrumo, intelekto būsimuose jo pastatymuose ne namie, o kažkur Italijoje.

„Paukštyno bendrabutis". Klaipėdos jaunimo teatras

Valentino Masalskio, emigravusio su savo teatriniu kursu į Klaipėdą, naujojo „Paukštyno" premjera įvyko gegužės mėnesį, vėliau spektaklis keliavo per Lietuvą, dabar (rugsėjo 15 d.) parodytas NDT mažojoje salėje. Reto talento artistas tapo teatriniu guru (pamėgink, išvežk šiandien artistus iš sostinės!); klausydamasis jo juo tiki net tada, kai netiki; aktorius išsirovė iš profesinės vergovės scenoje ir dabar atlieka savo asmeninį vaidmenį Lietuvos teatriniame gyvenime – ir daro tai nuosekliai. Aplodismentai!

„Paukštyno bendrabutis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Paukštyno bendrabutis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tačiau laikui bėgant šitokį nuoseklų režisierių jo surinkta vienalytė aktorių heterų trupė ima riboti. Ne tik dėl to, kad jis turi rinktis tam tikrą dramaturgiją –­ kiekvieną medžiagą režisierius sugeba „perlaužti" kitaip (nugludinti pastatymai „Kalnas", „Grybų karas"; tiesa, KJT yra ir daugiau nematytų, neišvežamų spektaklių). „Paukš­tyno bendrabutis" pademonstruoja, taip, labai organišką, ansamblišką, ritmišką 11 aktorių merginų vaidybą, bet – bent jau mano akims ir ausims – spektaklio pulsavimo kardiograma, išsyk pakilusi į tam tikrą aukštį, nutįsta apmirštančia mechaniška linija, virsta viena aukštos „si" intonacija, ir jos imi nebegirdėti-nebematyti kaip derėtų. Gyvybiškai trūksta pauzių, akcentų, individualybių (tegul ir klystančių, kliūnančių) –­ gilesnio, o ne avansceninio teatro.
Žinoma, galima teigti, kad šiuo atveju dėl visko kalta (už viską pirmiausia girtina) lietuvių naujoji dramaturgija – Mindaugo Nastaravičiaus pjesė. Ačiū dievui, kad teatrui ima rašyti raštingi žmonės, kad jie mėgina atsižadėti išsiugdytos gražbylystės ir derinasi prie scenos, kuri juk skirta kitų ir kitokiai gražbylystei (plg. nevienodas rašytojų M. Ivaškevičiaus ir H. Kunčiaus pastangas). Nastaravičiaus vienaveiksmė pjesė apie mėsos cecho merginų kasdienybę – turtinga, dokumentiškai pakankamai „su cechu" suderinta, rizikuojanti „paimti" net tragikomedijos aukštį, bet kol kas su įkarščiu, per dideliu įsibėgėjimu pati tą kartelę ir „numušanti". Netikėtas šustro tardytojo atsiradimas ceche užčiaupia visoms mergoms burnas ir palieka jas ir mus su ilga nosimi, nes finalas neparašytas. Drama be finalo, be stuburo, be savaime „išplaukiančios" (o ne autorių deklaruojamos) idėjos yra jau ne drama, o publicistika.
Tačiau drąsi paraiška paduota – teks Nastaravičiui kurti ir tolesnius „veiksmus", ieškant savyje teatro, o ne savęs teatre, senamadiškai šnekant.

 

Radiniai

Loading

Literatūra ir menas © 2014

Skaičiukai