virš buvusių ghetto gatvelių, virš Vitebsko, Vilniaus, Varšuvos
virš caro kareivių kepurių, virš vakar artėjančio karo
virš sapno, pagimdančio kūdikį, upe plaukiančio laikrodžio
groja senas žydas smuiku – ne ta ranka, ne taip paėmęs

beviltiškai smaugiasi įsimylėjėliai. Tarp asilų ir gaidžių
išvargę batuoti žmonės ieško tamsoj viens kito
kodėl nutilo smuikas? Kodėl negirdėti, kaip rauda
senas žydas ant stogo, kaip katinas arba medyje

nutilo Orfėjas. Mėnuo šešiais pirštais
šluostosi šaltą prakaitą nuo upių glitaus paviršiaus
ateina žaliu veidu geltona barzda pavargėlis, atkišęs atbulą ranką
o, kaip krinta iš patrontašo išmaldos šaltas sidabras

1966

Iš antologijos „Mirtis, rečitatyvas ir mėlynas drugelis: lietuvių poetai apie holokaustą" (sudarė S. Geda), leidykla „Vaga", 1999.

Mikko Waltari nuotrauka
Mikko Waltari nuotrauka