Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gintarė Adomaitytė. Kurią dieną baigia smuikuoti svirplys?

Apie šimtametį rašytoją Vytautą Tamulaitį

V. Tamulaitis su savo vabalų kolekcija. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo
V. Tamulaitis su savo vabalų kolekcija. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Nustebau, gal net išsigandau, kai sužinojau: esu kviečiama Rašytojų klube kalbėti apie šimtametį Vytautą Tamulaitį. Apsikroviau jo knygomis. Kurią skaitysiu? Ką sakysiu?
Ir tada, tuo metu...
Kai blaškiausi kurdama kalbą – žingsniavau pirmyn atgal, pirmyn atgal – vaikydama tarakonus Žirmūnų bute, man paskambino...
Ar patikėsite, kad man paskambino Skruzdėlytė Greitutė – Vytauto Tamulaičio personažė?
O skambino man Neringa Mikalauskienė. Skruzdėlytė Greitutė – jos slapyvardis. Tik vienas iš daugybės slapyvardžių...
– Tamulaitis? – perklausė ji. – Tai – gamtos filosofija.
Ir nurimau.
Ir pasičiupau tą vakarą tik vieną vienintelę iš kelių Vytauto Tamulaičio knygų. Anaiptol ne „Skruzdėlytę Greitutę". Pasirinkau „Svirplio muzikanto keliones".
Ta knyga pirmą kartą išleista Kanadoje 1960 metais. Galėjo tapti mano vaikystės knyga – jei tik kas nors ją man iš tos tolimos Kanados būtų atsiuntęs.

Siuntinių iš Amerikos mano gyvenime nebūta. Jokių. Niekada. Draugės gaudavo –­ puošnių suknių, džinsų, marškinėlių, plokštelių. Arba kruopų, kavos...
Retsykiais iš rankų į rankas klydinėdavo viena kita knyga. Pamenu Šilbajorį, kelis žurnalus.
Bet kad kada nors – kam nors – būtų rūpėję atsiųsti į Lietuvą vaikišką knygą?

„Svirplio muzikanto keliones" šią žiemą skaičiau dvigubai. Dalydama save į dvi dalis.
Suaugusi Gintarė Adomaitytė jau dvyliktajame knygos puslapyje pasibraukė sakinį: Tai tėviškės naktų sidabrinis rūkas, pilnas saldaus vaikystės dienų skambesio.
Vaikystėje GA nė nemanytų, kad tas sakinys – daugybė tokio pobūdžio Tamulaičio sakinių – yra bent kiek svarbūs. Kartu su Svirpliu lėkčiau ant Veliuonos kalnų, laukčiau, kol pasivaidens kunigaikštis. Vaiduokliais tikėčiau.
Tikėčiau siaubais – tais vabališkais, kirmėliškais Tamulaičio siaubais – tais žemiškos didybės ir mažybės žiauriais susitikimais...
Jau ne kartą rašiau, o kiek kartų pasakojau apie savo vaikystės nerimo naktis: prisiskaičiusi Hauffo pasakų, kiekviename šviesotamsos žaisme įžvelgdavau anapusinius pasaulius. Gyvenau netoli nuo Kauko laiptų, ilgokai maniau, kad tai Hauffo laiptai, tiesą sakant, juos ir dabar taip tebevadinu.
Tamulaičio siaubai ne menkiau įtaigūs nei Hauffo.
Ką manote apie nuotaką ir septynis jos jaunikus? Ta vabalė jaunikius čia pat ir suvalgo – toks jau tas gamtos pasaulis, tokia jo filosofija.
Tamulaičio knygose vabalų ir vabalėlių sutinkame daugybę, net tuos, kurie mėgo kaifuoti (o rudeniop dingo) mano Žirmūnuose. Ir ką aš jiems, tiems tarakonams...
Apie tarakoniadą Lietuvos vaikų literatūroje kas nors galėtų sukurti gal net bakalauro darbą. Birutė Jonuškaitė, Herkus Kunčius, Urtė Uliūnė – oho, kokie jų tarakonai... Tartum būtų jie skaitę Vytautą Tamulaitį, kūrusį ne tik pievų, bet ir namų nameliokų gyventojų filosofiją, tartum pėdintų jo pievomis.
Vytauto Tamulaičio rašymuose teka Nemunas – lėti ir ramūs nelyg nemunai yra jo tekstai. Tereikia atsiversti ploną, mėgėjiškai 1995 metais išleistą knygelytę – tai pasaka „Balsas anapus upės". Nakties šešėliai jau buvo uždengę senojo keltininko trobelę, stovėjusią upės pakrantėje. Rudens tyloje ąžuolas už lango numetė paskutinius lapus ir nulenkė išdidžią galvą. Be vėjo pykčio ir šauksmo, tik išgirdęs artėjančio likimo žingsnius.
Suaugusi GA, beskaitydama Vytautą Tamulaitį, junta, kaip tarp eilučių šypteli rašytojas, bet kaip jaustųsi dar nesuaugusi, dar vaikas, GA?
„Svirplio muzikanto kelionėse" – ar vaikas būdama, ar jau suaugusi – randu ir savo tėviškę. Kaip man, antrokei ar trečiokei – tuomet patiktų – ir dabar patinka –­ skaityti apie Kauną: gimtąsias Žaliakalnio gatveles. Ir apie Operos teatrą, į kurį ant studento apsiausto palanko atkeliauja svirplys, ir apie ąžuolą teatro paunksnėje (ar teatrą ąžuolo šešėlyje), apie Kiprą Petrauską, dainavusį lietuviškai, ir užsienio primadoną, traukusią itališkai...
Natūra ir kultūra, gamta ir žmonių kuriamas menas, kuo tikriausias tų reiškinių pasimatymas – štai kas mane „veža" Svirp­lio gyvenime ir Tamulaičio kūryboje.

Skaitydama Vytautą Tamulaitį (viską, ką tik radau Lietuvos bibliotekose), šalimais turėjau ir kitą knygą. Praminiau ją Liūdesio knyga. Tikrasis pavadinimas „Lietuvos egzodo rašytojai. Autobiografijos".
Jos trumpos, tos autobiografijos. Slaptos. Nepasakyčiau, kad nuoširdžios – tikrai ne atlapos. Tik puslapėlis kitas apie save.
Jei skaitėte tą knygą atidžiai, negalėjote nepastebėti: apie darbus arba tarnybas, kurias privalėjo eiti egzodo literatai, sužinome nedaug. Beveik nieko. Pasak Vytauto Tamulaičio gyvenimo žinovo Albino Vaičiūno, Kanadoje rašytojas kasė duobes stulpams, ir kasė jis per gerai, per greitai. Net viršininkai stabdė – nereikia persistengti.
„Mano noras buvo visad rašyti jaunimui", – prisipažįsta toje liūdesio knygoje nuo Kriūkų, iš Sutkiškių kaimo kilęs Vytautas Tamulaitis.
Jaunimui, o labiau vaikams, jis tik ir rašė. Albinas Vaičiūnas ir kiti Tamulaičio gerbėjai mano, kad rašytojas, gyvendamas Kanadoje, pelnė pasaulinį pripažinimą. Gal ir taip. Apsakymas „Petriuko vėliava" publikuotas tarptautiniame almanache, „Skruzdėlytė Greitutė" sėkmingai išleista angliškai.
„Mane visą gyvenimą, jau pradedant pirmąja knyga „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai (1935), lydėjo rašytojiška sėkmė, tarsi palaima", – rašo Vytautas Tamulaitis.

Vytauto Tamulaičio minėjimas Rašytojų klube šių metų žiemą vyko jaukiai –­ tartum palaimos atgarsis. Salėje regėjau nuolatinius klubo lankytojus. Bet ne tik... Daugybė sūduvių... Susitiko gentis.
O manyje verda ir kužda begalė klausimų...
Ne, niekada nesuvoksiu likimo tų žmonių, kurie rašo vien tik vaikams. Esu per silpna, kad suvokčiau.
Įprastą atsakymą žinome visi: neva jie rašo vaikams, nes negeba suaugusiesiems. Ne menkiau tiražuojama ir kita nesąmonė: vaikams rašo tyriausi, nuostabiausi, tobuliausi žmonės.
Kažin, ką apie tai mano svirpliai – o juk ir jie turi savo nuomonę.

„Svirplio muzikanto keliones" esmine Vytauto Tamulaičio pasirinkau ne tik todėl, kad ji – su manimi prasilenkusi, bet mano vaikystei skirta knyga.
Kiekvieną vasarą laukiu svirpliavimo –­ man tai svarbiau nei Kalėdos ar Naujieji metai. Pernai svirpliai koncertą pradėjo liepos penkioliktą dieną. Ankstokai. Šiemet dar ankstėliau... Girdžiu juos abiejuose savo namuose – ir Vilniuje, Žirmūnuose, ir Ignalinoje, Paplovinio pakrantėje.
Kad ir kaip būtų, ir šiemet, anksčiau ar vėliau, visoje Lietuvoje, jie griežė ir šimtamečiui Vytautui Tamulaičiui – taip man atrodė.
Apie Torontą, kuriame rašytojas palaidotas, negaliu parašyti nė vieno žodžio. Nei apie svirplius, nei apie žmones.
Man Amerika (ne tik JAV), o visas žemynas tebėra radijo bangos, kuriose kant­riai sukiodamas prastą imtuvą, skęsdavo tėvas, skaudžiai ieškodamas savųjų amerikų ir jų balsų.

„Petriuko vėliava" – toks žymiausias Vytauto Tamulaičio kūrinys, patekęs į svarbų tarptautinį almanachą.
O aš, skaitydama Tamulaitį (ne tik svirp­lį, kur kas daugiau), klydinėdama jo neaprėpiamomis pievomis, niekaip o niekaip negaliu atsiplėšti nuo pernykštės vasaros.
Svirpliai dar negriežė, ne. Buvo tik liepos pradžia. Mes, keturi provincijos inteligentai, jaukiame sodelyje palei Ignalinos geležinkelį, kalbėjomės apie pievas. Du tvirtino, kad jų nebėra, nebeliko, o jei ir žydi jos, tos pievos, tai nebe taip, kaip vaikystėje. Numenko... Kiti du bandė prieštarauti.
Lošėme pievų pokerį.
Kaip gaila, kad tuomet neprisiminiau tobulo Kanados platybių duobių kasėjo –­ panemunių kalvų ir pievų dainiaus –­ Vytauto Tamulaičio.

O šių metų vasarą?
Nepailsdama sekiau, kaip bus minimas Vytautas Tamulaitis savo tėviškėje. Tiesą sakant, interneto pievose reikėjo gerokai panaršyti, kad atrasčiau Vytautui Tamulaičiui skirtą konkursą, kuriame Šakių rajonas kvietė dalyvauti Suvalkijos regiono rašytojus.
Pamenu ankstesnius konkursus: kviesdavo visą Lietuvą. Ką čia slėpti, kartą bandžiau ir aš. Senokai. Tai buvo mano pirmasis konkursas, pirmasis apdovanojimas, o didžiausia dovana laikau tai, kad džiaugiausi tą pavasario dieną Nemunu nuo aukšto jo kranto – nuo Tamulaičių suolelio.
Jei jau skelbiame Tamulaitį pasaulinio garso rašytoju, tai kodėl nepakvietėme dalyvauti – ir kuo garsiau! – ne tik mūsų valstybėje gyvenančių, bet ir išeivijos lietuvių?
Ir kas yra jis – tas Suvalkijos regionas? Nejau tik jame gimę, augę ir visam gyvenimui likę žmonės? O jei išvyko į Vilnių –­ kaip Selemonas Paltanavičius? O jei apsistojo kitame Nemuno krante – kaip iš Žemaitijos kilusi Violeta Šoblinskaitė ar veliuoniškis Gasparas Aleksa? Ar tikčiau aš, jei mano tėvo šaknys Prienų rajone –­ lyg ir dzūkiškame, lyg ir suvalkietiškame?
Reiškiu kuo giliausią pagarbą visiems konkurso dalyviams ir ypač jo laimėtojams, tik nežinau, kur ir kada galėsiu paskaityti bent kiek jų kūrybos – kad ir fragmentą. Ar rasčiau tuose kūriniuose tamulaitizmo bent lašą?
Interneto pievose apžvelgiau ir medžio drožinius – Vytauto Tamulaičio kūrybai skirtą parką. Nuotraukose atrodo patraukliai, smagiai.
O iš tiesų?
Gal kada ir nuvyksiu, gal parašysiu, gal...

Dairausi po nurudusias pievas, klausausi paskutiniųjų svirplių. Šiąnakt dar giežia, kitąnakt – kažin.
Ar spėsime dar šiemet priminti vaikams Vytautą Tamulaitį (1913 01 17 – 1993 09 22), jo stirtą knygų, išleistų laisvoje Lietuvoje?
Primirštam rašytojui vis dar šimtas.
Vėliau kelti vėlę gali būti vėlu.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai