Andrius JAKUČIŪNAS. Rugpjūčio skaitymai

b_200_233_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_a.jakuinas._gn_nuotrauka.JPGRugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti" lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai", kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti" už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų" sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.
Naudodamasis proga, kad turiu mažiau priverstinio skaitymo, pavarčiau leidinius, kurie ligi šiol vis likdavo už mano akiračio ribų – „Naująją Romuvą", „Kultūros barus", „Naująjį Židinį-Aidus". Juk neįtraukiu jų į apžvalgas ne todėl, kad laikyčiau šiuos leidinius menkesniais ar t. t., anaiptol, – tik tiek, kad juose, išskyrus „Naująją Romuvą", grožinei literatūrai skiriama labai nedaug dėmesio, o „Naujajame Židinyje-Aiduose" jos netgi ir išvis nebūna. Tuo metu „Kultūros barai", atrodo, jaučia imperatyvą publikuoti autorius, kurių tekstus retai sutiksi kituose savaitraščiuose, – ir tai dažniausiai būna ne pirmo ryškumo žvaigždės. „Kultūros barų" šių metų literatūrinis meniu: sausį – Bernadetos Petrauskytės eilėraščiai (jau esu aptaręs), vasarį buvo vertimas – Fleus Jaeggy „Nemokamas būstas", kovą – Mykolo Karčiausko „Judėjos sąsiuviniai" (trieiliai/haiku), balandį – Lidijos Šimkutės eilėraščiai, gegužę – Juliaus Kelero tekstai plius Marcelijaus Martinaičio „Kaip katinai uodegomis gaudo peles" („(...) nutariau rašyti apie kates, juk jos nieko neparašys, niekam nieko nepapasakos, nepaskųs, neiškels bylos dėl apšmeižimo ar suvedžiojimo"), birželį išsiverčiama išvis be grožinės literatūros, liepos–rugpjūčio numeryje – vėl nieko. Taigi, kaip matome, literatūros mėgėjui šio žurnalo pirkti irgi nelabai verta, nebent tai būtų Juliaus Kelero, kuris turbūt sugebėtų publikuotis ir atsidūręs Mėnulyje, didelis gerbėjas.
Nuo bendresnių pastebėjimų apie kultūrinės spaudos gyvastį šį mėnesį esu linkęs susilaikyti, nes situacija iš esmės nesikeičia. Gerai, kad vis dar pasitaiko negirdėtų vardų, ir nebūtinai tai, ką tie autoriai rašo, yra bloga – galų gale (neužmirškime šito) debiutantai užima įkyrėjusių niekdarių vietą, ir spauda tampa šiek tiek higieniškesnė. Kita vertus, labai blogai yra tai, kas iš esmės nepriklauso nuo kūrybą publikuojančių autorių: blogai, kad publika, – net, pasakyčiau, rinktinė literatūros publika, – tą spaudą nelabai ir skaito; jie mielai seka (ir anksčiau sekdavo) visokias literatūros apžvalgas, kuriose yra tikimybė pamatyti savo pavardę minimą geruoju, bet kolegos ar kolegės rašinio yra neregėję daugybę metų – tai yra ir atsakymas, kodėl ta kultūrinė spauda „negerėja" – netampa gyvastinga, aktualia ir telkiančia. Kad ir koks puikus, darbui atsidavęs būtų redakcijos kolektyvas, jis negali veikti tuščiom apsukom – turi būti kas nors, kam to darbo reikia, kas jį vertina ir kas, jei reikia, – o dabar reikėtų nuolat, – jį traukia per dantį.

Darius Jurevičius. Iš ciklo „Pliažas OFF“ (Nida, 2013). Projektas sukurtas per fotoseminarą, konkursui „Fotografuojame Nidoje“.
Darius Jurevičius. Iš ciklo „Pliažas OFF“ (Nida, 2013). Projektas sukurtas per fotoseminarą, konkursui „Fotografuojame Nidoje“.

Pagalvojau, kad jeigu reikėtų įvertinti kultūrinius savaitraščius pažymiais, įstengčiau tai padaryti tik penkiabalėje sis­temoje. Dešimtbalėje per daug niuansų –­ vargu ar taip nuodugniai suvokiu viso proceso esmę, kad galėčiau klasifikuoti tonus ir pustonius. Vis dėlto galvoju (čia, žinoma, juokais), kad daug daugiau prob­lemų išspręstų autorių klasifikacija ir reitingavimas. Tarkim, ne kartą su kolegomis esame blevyzgoję apie tai, kaip palengvintų kultūros leidinių redaktorių būtį matas, drauge atstojantis ir apatinę ribą, kurios neįveikęs autorius prarastų narystę kūrybinėje sąjungoje, menininko statusą ir, žinoma, netektų galimybės publikuotis. Tarkim, pagrindiniu matu taptų koks nors literatūros vidutiniokas Pavardenis –­­ jis būtų 1 Pvd. Tai neturėtų būti labai stambus matas (antraip dauguma rašytojų liktų už borto) –­ sakykim, Sigitą Gedą būtų galima įvertinti kokiais 264 Pvd., Marcelijų Martinaitį – 197 ar pan. Pvd., bet štai Jonas Jakštas būtų vertas vos 0,5 Pvd., kokia nors Ineza Juzefa Janonė – 0,4 Pvd. Ir t. t., ir jau nebegalėtų bambėti, esą su juo/ja redakcija nesiskaito.
Beje, savaip tragiška būtų tai, kad pasitaikytų autorių, kurių vertės skaitine išraiška neįmanoma pateikti – jie būtų nieko neverti. Gal dėsninga, o gal ne, bet nemažai jų kaip saviraiškos aikštelę nūnai renkasi „Naująją Romuvą" – šis žurnalas moderniaisiais laikais (t. y. neturiu galvoj Keliuočio „Romuvos") visuomet buvo baisiai netolygus, negana to, teikė plotą ir rėmė (ne finansiškai) įvairiausio plauko marginalus. Niekada šio žurnalo rimtai nevertinau ir, tiesą sakant, juo nesidomėjau. Vis dėlto šįkart „Naująją Romuvą" nusprendžiau patyrinėti atidžiau, – gal per metus kitus viskas staiga apsivertė aukštyn kojom, ir nūdieną tai – solidus bei rimtas leidinys?
Deja! Apie situaciją nemažai pasako jau vien turinys (Nr. 2013-02) – čia ir žinomi bei gerbtini autoriai, tokie kaip poe­tas, savaitraščio „Nemunas" vyriausiasis redaktorius Vytautas Rudžianskas, ir vos vienam kitam girdėtas literatūros keistuolis Algimantas Lyva, publikuojantis šičia tris apsakymus – „Poetas", „Vedlys" ir „Tapytojas". Beje, skaitydamas šiuos klaikiai nestilingus, sprangius ir įžūliai nemokšiškai parašytus tekstus, knibždančius pažymimųjų parazitinių žodžių ir kalbos bei rašybos klaidų, bene supratau, kodėl kai kurie Algimanto Lyvos bičiuliai laiko jį genijumi – iš bet kaip pripurptų žodžių tarsi savaime susidėstanti mintis kartais suskamba taip svaigiai beprotiškai, kad užima kvapą. Dėl tų pačių priežasčių apie girtuoklį baroną Arvilą pasakojantis tekstas („Poetas") atrodo tarytum būtų iš tikrųjų privemtas – dievaži, labai keistas efektas, manau, juo tikrai būtų didžiavęsis pats Jeržis Pilchas.
Plačiau šio autoriaus neaptarinėsiu –­ kas norės paskaityt beprotybės persmelktų, klampių ir liguistų tekstų, tam Algimanto Lyvos kūryba – kaip tik. Taip pat svarbu žinoti, kad tai vienas iš retų lietuvių autorių, neužmirštančių, jog mes Visatoje ne vieni – ufonautai dažni svečiai jo kūryboje.
Ne ypač sužavėjo šiemet publikacijomis mus beužmėtantis (kaip kitaip pasakysi, pasibaigus Europos krepšinio čempionatui!) kauniškis Petras Venclovas, šįsyk skaitytojams siūląs novelę „Nuojauta". Siužetas: Nidoje atostogaujantis vyras pakviečia pasivaikščioti po kopas jauną merginą – kaip vėliau paaiškėja, ištekėjusią. Kalba herojams nesiriša (žinoma, kaltas rašytojas, sukūręs jiems labai dirbtinius, schematiškus dialogus – normalūs žmonės taip nešneka, fui), (dėl to?) jie pradeda kalbėti apie Visatą, Dievą ir t. t. Kitą dieną herojus netikėtai pakviečiamas prie stalo, prie kurio sėdi vakarykštė mergina, jos teta ir merginos vyras, kuris, kaip paaiškėja, buvo išvykęs darbo reikalais – jis dėkoja protagonistui už tai, kad šis neva „ištraukęs žmoną iš siautėjančios jūros"... Neįtikimas pasakojimas, gan prastas stilius (o juk autorius yra raštingas) ir nemaloni patetika garantuoja šiai novelei (prieš)paskutinę vietą tarp šiais metais Venclovo publikuotų kūrinių – blogesnė buvo gal tik „Baladė apie širdį", tačiau dėl be galo keistos išmonės ją skaityti buvo įdomiau.
Vytauto Girdzijausko didžiuoju novelių triptiku vadinamas kūrinys „Pauliaus Švyrino gambitas" sukėlė įtūžį – net ir gerai paieškojus būtų sunku rasti atgrasesnių ir bukesnių politizuotų kliedesių, be visa kone rišliai parašytų. Ką jau kalbėti apie įvaizdžius – Paulius Čvyrinas (o gal net ir pats Dušanskis Nachmanas) kalbasi su herojum ištraukęs galvą iš kilpos, viskas vyksta prieš PIRMOJO ATKURTOS LIETUVOS PREZIDENTO (anot autoriaus, „to tikrojo") portretą – atseit, tai Vytautas. Čia, kaip ir Algimanto Lyvos atveju, į popierių atrodo privemta, – tik privemta tyčia, karštai trokštant, kad kiti tai matytų ir uostytų, – ir dėl to dar daug blogiau. Manau, kad vien šis tekstas būtų diagnozė visam žurnalui ir vien dėl jo jis galėtų nebegauti nė cento paramos – nebent jį asmeniškai sumanytų paremti kitas „tikrasis prezidentas" Rolandas Paksas, kurio palaikytoju Girdzijauskas, sako, yra buvęs. Beje, atrodo, kad euroskeptiški (taip pat aptakiai antisemitiniai ir numanomai homofobiški) V. Girdzijausko tekstai „Naujojoje Romuvoje" publikuojami nuolat, ir tai verčia manyti, jog tokia yra ir redakcijos pozicija – juk literatūrinės ir kultūrinės vertės šiuose rypavimuose – nė krislo. Čia taip pat turiu galvoje ankstesniame šių metų „Naujosios Romuvos" numeryje publikuotus „Palangos dienoraščius" – tekstus, kuriuose gal ir galima atpažinti kai kurias XXI amžiaus pradžios realijas (tai tarsi ir reikšminga ilgalaikėje perspektyvoje), tačiau iš esmės koncentruojamasi ties antieuropine (ir antivalstybine) propaganda.
Dar šiame numeryje rasime „Nemuno" ir „Naujosios Romuvos" skaitymų Salovartė '2013 dalyvių po vieną eilėraštį –­ beje, yra visai neblogų, taip pat gan įdomų tekstą apie menkai žinomą, maždaug prieš šimtą metų gyvenusį rašytoją Petrą Rinkūną, kuriam dėkingi kaimiečiai surentę koplytstulpį (Kazimieras Pūras, „Pusiaukelėj atgulęs amžinybei"). Jau minėjau, kad yra dėmesio verta Vytauto Rudžiansko publikacija: „finalinėje scenoje užsidegs teatras – // ugnies liežuviais žingsniuosime – / nelyg vandens paviršiumi. /Ar tai kada nors pasibaigs?"
Ankstesniame „Naujosios Romuvos" numeryje (Nr. 2013-01) geros literatūros gal šiek tiek daugiau – jau vien dėl to, kad publikuojami du padorūs poetai – Rimvydas Stankevičius ir Dovilė Kuzminskaitė. Tiesa, Rimvydo publikacija („Silabotonika") keistoka – negaliu atsikratyt įspūdžio, kad poetas pernelyg užsižaidė šauklio, kurio akyse – vis dar 1990-ųjų Lietuva – vaidmeniu. Kita vertus, šiuolaikinio poeto tam tikra duoklė literatūros klasikui Maironiui (publikacija pradedama jo posmeliu, o eilėraščių pavadinimai vienaip ar kitaip atliepia klasiko kūrybą) yra įdomus reiškinys, juoba tai išties nuoširdu – Rimvydas tikrai gerbia, netgi, sakyčiau, garbina klasikus ir vyresniuosius kolegas. Patiko eilėraščiai „Iš vaikystės" bei „Ką many tu pasėjai, o broli", taip pat (ypač) „Neskaičiau Maironio" – trumpai tariant, visi tekstai, kur autorius sugeba išlikti žaidybiškas arba bent palieka erdvės pačiam skaitytojui pažvelgti į pasaulį žaidybiškai, – i. e. visa pirmoji publikacijos pusė, o rimtesnieji, – atvirkščiai, – kelia žiovulį (bet čia gal kaltas ankstyvas rytas, kurį rašau šias eilutes).
Savaitraščio „Literatūra ir menas" rugpjūtį tepasirodė vienas vienintelis numeris (Nr. 31), ir tas – prieš pat rugsėjį. Jame – Dainoros Kaniavienės, kuri prisistatydama teigia niekuomet nepamirštanti senolių išminties („vėžlys tvirtai eina žeme, bet ar verta dėl to pakirpti ereliui sparnus?"), du trumpi tekstai – „At(si)vėrimas" ir „Palangos gaisras". Pirmasis – be aiškaus naratyvo, jo pabaigoje aiškėja, kas sujaudino į seną sodą užklydusią pasakotoją – „Girdžiu tave, senele, girdžiu! Tu čia! Manyje. Per žolę, žemę, per šaltinį ir vyšnios žiedą." Antrasis tekstelytis, kaip sako ir pavadinimas, kalba apie Palangos gaisrą, kuriam autorė tarsi stengiasi suteikti egzistencinę dimensiją – gaisrą sukėlusi klebonijos šeimininkė (o jis kilęs, užsiliepsnojus kepamai žąsiai) vėliau visoms trisdešimt aštuonių trobų, kurias prarijo gaisras, šeimoms verda balandas... Tai nėra kažin kokio kalibro literatūra, bet pažintinę prasmę ji turi – įdomu, kurį gaisrą autorė turi galvoje. 1938-ųjų garsusis gaisras išties kilo klebonijoje, tik prarijo jis ne 38, o per 300 trobų – bent taip rašo „Palangos tiltas" (2012-11-27, „Palangos didieji gaisrai: nuo 1938-ųjų iki 2002-ųjų, kai sudegė Kurhauzas"). Klausimas lieka atviras.
Nuotaiką labai praskaidrina ir pralinksmina šmaikšti Artūro Valionio publikacija, kurios žaismingi tekstai gali puikiai „pakalbėti už save": „Sėjom rūtą, / sėjom mėtą, / sėjom lelijėlę. // Pjovėm grybą." –­ „d e r l i a u s d a i n a". Arba: „Į lapės dantis / sparnais įsikandęs, / laukymėj romiai / ilsisi balandis." – „Total Chillout".
Bene svarbiausias (jeigu kalbame apie grožinę literatūrą) pirmos savaitės „Šiaurės Atėnų" numerio (Nr. 29) tekstas –­ Audros Baranauskaitės „Jie atėjo pavakary arba Siužetas mažo biudžeto trumpo metražo siaubo filmui". Kūrinio pasaulis atskleidžiamas motinos ir dukros akimis: pirmasis blokas – mamos pasakojimas ir jos įvykių versija (išties labai primenanti psichologinį siaubo filmą ar, – gal net labiau, – psichologinį trilerį); pažintis su kaimynais ir ypač su jų vaikais, kurių vienas yra nebylys ir kurių, regis, bijo net patys tėvai, labai sukrečia mamą, – Lukas su Paulium jai pradeda rodytis kone mistiniai siaubūnai, ir ji (nesėkmingai) pradeda drausti dukteriai Urtei su jais žaisti; galiausiai mama, vieną dieną pamačiusi, kaip šuo nejudančia uodega pašokęs nuo Urtės lūpų nulaižo kraujo srovelę (kaip vėliau išaiškins pati Urtė – raudono pieštuko žymę), tą šunį nudobia, ir – o tą sužinome jau iš dukters pasakojimo – atsiduria ligoninėje. Dukra, skirtingai nei motina, kurią, sergančią, jai tenka lankyti, viską bando paaiškinti racionaliai (geras pavyzdys – ta pati pieštuko istorija), bet kai kaimynai palieka jai prižiūrėti savo keistuosius sūnus, paaiškėja, kad viskas nėra taip paprasta...
Tekstas švariai parašytas, neperkrautas, dialogai tikroviški. Kaip ir visada, Audros rašinius malonu skaityti – tiesa, jų būna nedažnai, ir dažniausiai tai būna ne žanrinė proza, o įspūdžiai / pamąstymai ir t. t. Eseistės patirtis justi ir šiame tekste (arba taip veikia mano sąmonės inercija – taip būna) – nuolat atrodo, kad aprašymas baigsis ne kokiu nors nauju siužeto posūkiu, o pasakotojos filosofiška įžvalga apie gyvenimo prasmę ir t. t. Kaip priekaištą nurodyti galima nebent tai, kad gal šiek tiek užsižaidžiama detalėmis, tokiame neilgame tekste jas darosi sunku aprėpti, todėl šiaip sklandus ir tvarkingas tekstas (psichologiškai) atrodo kiek painus ir suveltas – aišku, tam turi į takos ir truputį metafizinė pabaiga, kurioje simboliškai vėl šmėsteli nudobtasis šuo, smilksta mamos seniai nunerta skarelė – tariamas laužas, skleidžiąs degėsių kvapą...
Kiek netikėtai suintrigavo ir mielai persiskaitė Kristinos Tamulevičiūtės „Supintas pasakojimas" – (fiktyviai?) autobiografinis kūrinys, gal kiek ir padrikas (ir todėl pavadinimas „Supintas pasakojimas" skamba autoironiškai), bet nestokojąs paprasto nuoširdumo nei išmonės siejant, gretinant prisiminimus (čia tarytum susijungia skirtingi laikai, skirtingi potyriai –­ su kavalierium skęstančioje valtyje atsidūrusi senelė, prisiminimas apie studijų metais Liublianoje skambantį džiazą ir t. t.) – galima sakyt, jis yra tiksliai tai, ką tikisi rasti „Šiaurės Atėnų" skaitytojas, nenorintis pripažinti, jog nuo tų laikų, kai jį redagavo Parulskis ar Visockaitė, savaitraštis nemenkai pakito. Šiam tekstui tai yra kartu ir pagyrimas, ir priekaištas.

Darius Jurevičius. Iš ciklo „Pliažas OFF“ (Nida, 2013). Projektas sukurtas per fotoseminarą, konkursui „Fotografuojame Nidoje“.
Darius Jurevičius. Iš ciklo „Pliažas OFF“ (Nida, 2013). Projektas sukurtas per fotoseminarą, konkursui „Fotografuojame Nidoje“.

Šalia prozos dėsningai yra ir blogąsias savaitraščio tradicijas tęsiančios, taip galėtume pasakyti, prozytės – pirmiausia, Marijos Paškevičiūtės dvi miniatiūros; nelabai ką turiu apie jas pasakyti – erdvė, kurią autorė bando prisijaukinti, yra jau gerokai išvaikščiota ir iškvėpuota (todėl ir nebe „erdvė"). Antai, antrosios miniatiūros („Per amžius, amen") esmė – bažnyčioje ramybę surandančios moterėlės ir sunyksiančio (fiziškai, remiantis mokslo prognozėmis) pasaulio priešstata.
Dar vieno prozos teksto („Kelionė į save") autorė Greta Sirvidaitė atrodo nelygstamai daugiau patyrusi – todėl ir jos „šūviai pro šalį" atrodo gerokai baisesni. Tiesą sakant, tai net ne šaudymas, o kažkas panašaus į svaidymąsi spurgomis ar kokiais keksais, – nepasakysi, kad desertai būtų labai „riebūs", bet kad iki skausmo pažįstamo ankstyvos jaunystės skonio – tai faktas... Kaip kartais būna, nelabai aiškiai išreikštas pačios autorės santykis su tuo, kas sakoma. Tai aiškintina dvejopai: arba novelė iš tikrųjų ironiška, tik tai negana aiškiai išreikšta (geresnysis variantas), arba ji taip slogiai rimta, kad net pradeda atrodyti šiek tiek groteskiška. Kad ir kaip ten būtų, apie šį tekstą vertėtų pradėti kalbėti, tik jei jis būtų nuoširdžiau ir preciziškiau apgenėtas.
Keistai nuteikė dievota Augustino Dainio poezija. Sakau „dievota", nes ir ankstesnėse publikacijose ryški tema šioje tapo vienintele. „Saulės spinduliai krinta ant ežero vandens – / tai Didžiojo Pasaulio Tapytojo teptuko / potėpiai liejasi aukso dažais ant pasaulio" – eilėraštis „Vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja". Poetui visa esti tik Dievo valia ir tik tam, kad liudytų Dievą, taigi ilgos, sunkios ir labai proziškos eilutės – irgi, matyt, tam pačiam tikslui. (Čia gal būtų galima ir pasiginčyt, ar Dievui nebūtų mielesnės truputį grakštesnės eilės...) Jei išardytume eilučių struktūrą ir sujungtume jas į vientisą tekstą, ne kažin ką prarastume (o gal net ir ką laimėtume) – tik tada jau reikėtų tekstus vadinti nebe eilėraščiais, bet miniatiūromis, – tai būtų tokie (aptakūs) bežanriai kūrinukai, kokių „Šiaurės Atėnų" redaktorius nuolat įberia į tarpus tarp rimtesnių publikacijų. Beje, šie tekstai puikiai dera su -akp- mintijimais apie Koheleto (Ekleziasto) knygos eilutes („Žmogus neturi nieko geresnio, kaip tik būti laimingas...") bei pasakojimu apie bažnyčias saugančias gargolas su chimeromis (Vitalijus Michalovskis, „Viduramžių groteskas: gargolos ir chimeros"), na, o rafinuotesnis vartotojas prie viso to dar privalo sau pasiūlyti ir Emilio Milkevičiaus gegužės mėn. kultūrinės spaudos apžvalgą „Apžvalgininko stabtelėjimas" – tai kaip vyšnia ant torto.
Augustino Dainio poezija yra labai proziška, o Pauliaus Andriuškevičiaus kūrinys (Nr. 30) šiek tiek primena eilėraštį –­ bene dėl asociatyvinio konstravimo metodo, būdingesnio poezijai negu prozai. Teksto karkasą, kaip tokiu atveju ir dera, atstoja ne fabula, kurios nelabai ir yra, o pasikartojantys motyvai, įvaizdžiai; visus tuos motyvus tarytum sujungia, suvienija vandens stichija, prasmė skleidžiasi sekoje: vanduo–drėgmė–netektis (užmarštis). Autoriui nesvetima (lengva) ironija – tekstas tarytum išauga iš dainos žodžių para para paradise every time she closed her eyes, o užbaigiamas snaudžiančio gelbėtojo su raudonais šortais ir marškinėliais, ant kurių užrašas – „Vytautas", vaizdu... Kai kas gal būtų linkęs autoriui priekaištauti dėl gausaus svetimžodžių vartojimo (iš tiesų tekstas dėl to įgyja nebūtinai reikalingo manieringumo), – nors kodėl gi jų vengti, ypač jei autoriaus pasaulyje tai reiškia naujas galimybes? Tiesa, bandymas schematizuoti tekstą naudojant kompiuterijos terminus primenančias instrukcijas kaip pastraipų temą apibrėžiančias nuorodas – pavojingas; tai griauna teksto poetiką, nors, kita vertus, jei ne tai, egzistuotų pavojus, kad jis praras formą ir taps apskritai nebesuvokiamas. Taigi rezultatą galime vertinti kaip tam tikrą balansą tarp to, kas galėjo būtų padaryta, ir to, nuo ko tekstui būtų tik blogiau.
Kaip stipri opozicija šiam kūriniui, kurio esmė išplaukia iš vandens, drėgmės (mirties) motyvo, skamba Lauros Švedaitės tekstas „Miego sutrikimai". Ta opozicija pirmiausia pasireiškia kompoziciniu lygmeniu – jeigu Pauliaus Andriuškevičiaus bandymai schematizuoti tekstą naudojant instrukcijas atrodė įtartinai, tai šis kūrinys apskritai turi pras­mę tik dėl stiprios kompozicijos idėjos –­ visas tekstas, nusižiūrėjus schemą nuo vaikiško žaidimo „diena–naktis", sudarytas kaitaliojant „dienos" ir „nakties" epizodus ir priskiriant dienai judrumo, o nakčiai –­ sąstingio reikšmę (pastarasis principas nelabai aiškiai įgyvendintas). Oponuojama netgi renkantis motyvus, simbolines reikšmes: Andriuškevičius gilinosi į vandens stichiją, o štai Švedaitė skrajoja ore. Žodžiu „oras" pradedamas kiekvienas epizodas, viskam, kas su juo susiję, tenka didžiulis dėmesys. Seka: oras–tuštuma–(bepras­mybė). Išardžius šią kompozicinę schemą, neliktų, galima sakyt, nieko – banalybės ir tiek, nors negalima nuneigt, kad jos kur kas įdomesnės ir įvariapusiškesnės, nei sugeba išmąstyti kai kurie jauni autoriai. Beje, tekste yra atkarpų, kurių, kad ir kaip atidžiai tyrinėjau, man nepavyko susieti su likusiu tekstu ir sugauti minties –­ kyla įtarimų, kad tai tik keliems savo rato žmonėms (gali būt, tiems patiems, dėl kurių tas tekstas ir atsirado) skirti asmeniškumai.
Labai nuvylė mano mėgstamo dailininko Žygimanto Augustino tekstas „Gražu, kai žmonės nori būti tokie kaip šventieji" –­ stiliaus ir įžvalgų skurdumu jis nedaug kuo skiriasi nuo mokyklinio rašinėlio; tą dalykėlį šiek tiek reabilituoja nebent įtarimas, kad tai (tekstinis) eskizas naujam paveikslui, kuris (kaip tekstas) publikuotas visiškai atsitiktinai, taip sutapus aplinkybėms. Geriau jį praleisti ir iš karto versti 7 puslapį, kuriame Ramunės Brundzaitės poezijos publikacija. Ramūs, bet jau savimi pasitikintys (tas ypač svarbu) tekstai suteikė tikrą skaitymo malonumą, tuo labiau kad skaičiau juos jau paturėjęs rankose šios autorės pirmąją knygą (tiesa, dar nuodugniai neperskaitęs – laukiu knygos dovanų), su kuria ji keletą metų vargo „Pirmosios knygos" konkurse; tiesa, kaip tik dėl to nebesu tikras, apie ką čia iš tikrųjų kalbu – apie publikaciją, ar apie visą knygą, ar netgi šiaip apie prozerpiną (toks kitados buvo Ramunės slapyvardis svetainėje rasyk.lt). Bet tai gal ir nėra labai svarbu – svarbu, kad iš Ramunės, kurios visą brendimo, augimo istoriją teko stebėti iš nelabai toli, eilėraščių dingo nepasitikėjimas savim, kurį anksčiau neretai pavykdavo užčiuopti pulsuojantį tarp eilučių, ir jungčių, metaforų, palyginimų dirbtinumas, laikytinas lietuvių filologijos studijų blogąja pasekme, – šitos bėdos, beje, vis dar nemažai Ramunės publicistiniuose rašiniuose, eseistikoje, taigi tikėtina, jog to būta ir šiuose eilėraščiuose, kol jų neperkasė ir neišravėjo redaktoriaus ranka. Fantastiški eilėraščiai „Upė", „šitaip galvojau per ginsbergo pristatymą" – tiesa, gali būti, kad prie pastarojo teksto esu tiesiog pripratęs, nesyk jį girdėjau gyvai skaitomą, kai kurias atkarpas moku mintinai.
Šiame numeryje dar vertėtų perskaityti interviu su SLS kursų siela Mikhailu Iosseliu („Pagrindinis imperatyvas – rašyti gerai", bet, pasak anotacijos priešlapyje, „Mikhailas Iosselis: pirminė problema rašytojui – būti atrastam", kalbino Marijus Gailius), Ulfo Peterio Hallbergo rašinį „Kolekcininko testamentas". Savaitraščio galiniuose puslapiuose skaitytojo laukia Liudviko Giedraičio tekstas apie pasivaikščiojimą Vilniaus pakraščiais, o tolėliau, rubrikoje „Šiaurės Katinai" – pasivaikščiojimas (žinoma, humoristinis) Basanavičiaus gatve, stebint išties nežmoniškai keistus firmų pavadinimus....
Praleidę vieną savaitę, „Šiaurės Atėnai" (Nr. 31) kitą penktadienį pradeda Kęstučio Navako sapnais. Teisingai išgirdote –­ ne novelėm, ne esė, ne eilėraščiais, o būtent sapnais. Taigi galite neabejoti, kad bus smagu – Žaliakalnio palėpės gyventojas piešia juos sodriomis, sutirštintomis spalvomis, įtaigius ir, kaip ir dera sapnams, siurrealistiškus, tačiau ne beprotiškus – įdėmiau pažvelgus, gali netgi pasirodyti, jog jie, tie sapnai, – o dauguma jų susiję su anapusybe, mirtimi, – apskritai gana niūrūs, ir tam tikras žaismingumas, kuriuo Kęstutis apgaubia kiekvieną epizodą, yra tik formali maskuotė. Ši įžvalga viską apverčia aukštyn kojom, – tenka sutikti, kad Kęstutis tapo apokaliptiškas (matyt, toks etapas), na, o pasaulis (jam) – grynai ženkliškas (arba tiesiog – ženklas). Kur jis, būdamas toks, nuves laureatą – nebeaišku.
Visai netikėtai (tiesą sakant, absoliučiai netikėtai, – nedaug trūko, kad net nebūčiau skaitęs) likau patenkintas paprasta it du kart du Reginos Ragauskaitės esiūkšte „Rugpjūtis – senjorų mėnuo", kuriame autorė tiesiog pasidžiaugia Druskininkais –­ pirkdama Maximoje „Šiaurės Atėnus". Tai paprastas, šiltas rašinys, kuris gal nė nepretenduotų vadintis literatūros tekstu –­ o vis dėlto kažin koks neapčiuopiamas prasmės jausmas, klajojantis tarp eilučių, suteikia jam grakštumą ir išraišką, dėl ko jis (kiek netikėtai) tampa meniniu.
Rubrikoje „Pradedantieji" akį patraukė Karolio Žuko apsakymas „Mes visi senstame", kuriame aprašomas (pirmuoju asmeniu) jaunuolio pagrindinio veikėjo susitikimas autobuse su... savim pačiu senatvėje. (Aišku, iš karto kyla įtarimas, kad autorius bus prisiskaitęs Borgeso.) Tiesa, borchesiškas nuotykis aprašytas tradiciniu lietuvių agrarinio autoriaus stiliumi – tai glumina, na, o kai pabaigoje senolio (kuris iš tikrųjų yra jis pats) vaizdinys susiejamas su afrikietiškos „žolės" poveikiu, ištinka nusivylimas.... Tiesa, tai bet kokiu atveju yra geriau už Ugnės Ražinskaitės miniatiūrėles („Virdulys", „Susitikimai") kurias aptarinėti apskritai būtų tuščias darbas, nes tai kažkokie pabiri vaizdeliai, ir turbūt už toje pat rubrikoje publikuojamą Editos Puskunigytės „Porcelianą" – ganėtinai suveltą ir nelabai aiškų prozos tekstą, kuris patraukia visai ne siužetu, kurį supaisyti nelengva, bet keistais, siurrealiais išmąstymais: sakykim, veikėja Anė mano atsikosėjusi krauju, tačiau iš tikrųjų ji tiesiog išsitepė savo pirmųjų menstruacijų krauju, stipriai nusičiaudėdama griebusis sau už tarpkojo; arba, tarkim, mirtys sėdi ant antkapių ir skaito Proustą, ir todėl, kad šis nuobodus, neliečia vaikų.
Poezijos puslapį pusiau dalijasi Haroldas Baubinas ir Dalius Baltranas. Pas­tarojo kalbėjimas šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste tikrai nėra originalus ir naujas – taip arba panašiai kalbėjo ne vienas dabartinis jaunasis, kai dar mokėsi mokykloje; galima sakyt, šiose eilėse girdėti tekstų, kuriuos, sekdami Mackaus poezija, įvairiais laikais prirašė skirtingų generacijų jaunieji poetai, aidai – tiesa, ne patys įdomiausi aidai.
Aišku, negali sakyt, kad ten visai nebūtų nieko įdomaus ir originalaus; aš nepritarčiau autoriui, jei jis teigtų meistriškai žaidžiąs asociacijomis ir įstengiąs šokiruoti, tačiau turiu konstatuoti, kad kaip neoriginalus, tipinis atvejis jo poetinė imitacija gali būti įskaityta. Tiesa, labai erzina iki skausmo įsipykusi vaizdinija – marmuras, skulptūros, angelai... Tai poezija, neišvilkta iš negyvos, monumentalios, dirbtinai sušventintos erdvės, nevirtusi kūnu ir krauju, neišėjusi į Naujųjų Elmininkų (autorius nurodo eilėraščių parašymo vietą) gatvę išgerti su vyrais bambalio. (Ką veikti ir kaip kurti, o gal ir ką gerti kolūkinėje gyvenvietėje, autorius galėtų pasikonsultuoti su Donatu Petrošium – jis žino.) Liūdna.
Labai panašiais principais grįsta ir Haroldo Baubino poezija, tik čia asociacijų žaismas laisvesnis, primenantis paprastą gliučinimą, vaizdiniai taip pat natūralesni (bet ir, neneigsiu, solidesni, brandesni nei kolegos), labiau atitinkantys įprastą miesto aplinką, todėl kyla apgaulingas noras manyti, kad manierizmo juose mažiau. Tiesą sakant, nė velnio jo ne mažiau, – bet aš pagaliau nesu svarstyklės. Gali Haroldas rašyti apie ką tiktai nori ir kiek tiktai nori, vis dėlto reikėtų labiau įdarbinti galvą – tuomet tekstai, kuriuose ir dabar šiaip jau esama užtaiso, turėtų potenciją sprogti...
Paskutinį rugpjūčio „Šiaurės Atėnų" numerį (Nr. 32) pradeda jauna poetė, knygų apžvalgininkė Agnė Alijauskaitė –­ tekstu „Ritualai". Tik jį perskaitęs, norėjau rašyti, kad jis pratęsia vandens temą, taip simboliškai suartėdamas su anksčiau publikuotu Pauliaus Andriuškevičiaus kūriniu, bet vėliau, šiek tiek apslopus pirmam įspūdžiui, leidau sau manyti, kad teksto struktūra (jos iliuzija) formuojama pasitelkus taisyklingumą ar / ir simetriškas, taisyklingas struktūras išreiškiančius žodžius, – Alijauskaitė mini stačiakampius, linijas, sluoksnius, ornamentus, daug kas jai turi skaitinę išraišką; čia kaip geometrinę formą turime suprasti ir veidrodį, ir turbūt net patį vandenį.
Ritualas čia suvoktinas kaip išgyvenimo būdas, kryptis, kuriai pasiduodant, galima su(p)rasti kitus ir save. Tekstą apskritai dar būtų galima tobulinti ir tobulinti, bet niuansai, rodantys, kad autorė supranta, ką daro, verčia žiūrėti į jį gerokai atlaidžiau – skirtingai nei į Karolio Žuko „Juodą tulžį", kuri stipriai nusileidžia net paties Karolio neseniai publikuotam kitam apsakymui. Pasakotojuje gyvena kažkoks į krabą ar aštuonkojį panašus juodulys, kurį jis kartą pričiumpa ir iškrapšto, deja, turbūt ne visą, nes jam nepagerėja. Jis guodžiasi, kad jam darosi vis prasčiau, esą jis nebegalįs ne tik miegoti naktimis, bet ir išnaudoti laisvalaikio darbui – jaučia, kad žus. Atsargiai atskleidžia, kad šis pasakojimas – tarytum atsisveikinimo laiškas. Tačiau jis nesiruošiąs pasiduoti – eis į naktinę parduotuvę... Manau, kad iš šių kelių sakinių galima susidaryti gana aiškų vaizdą, kas tai per kūrinys ir kodėl nelabai verta jį skaityti, – visos tos fantasmagorijos yra naivios, o jeigu traktuosime tą juodulį-krabą kaip simbolį, išeis dar blogiau. Nežinau ką ir pasakyti, turint galvoj, kad ir stilius čia labai paprastas, tiesą sakant, per paprastas, kad jį būtų galima pavadinti tiesiog „neišraiškingu". Nesėkmė? Be abejo, taip.
Štai ir viskas. Kaip visad, pabaigoje –­ kelios eilutės teksto. Šįsyk – tai Dovilė Kuzminskaitė, netrukus pasirodysiančios (arba jau ką tik pasirodžiusios) PK autorė, kurios kelis tekstus galėjome skaityti „Naujojoje Romuvoje": „Tad dabar atsisveikinu. Viskas. Čia mano stotelė. / O toliau – per speigus kopėtėlės ir tiltu į vėją."

Komentarai  

 
+1 -4 #4 emili - IP: 141.101.80.227 2014-01-04 08:34
kas yra sio zmogucio, vardu andrius jakuciunas, "kritika"? tai nuodingas, niekinantis kurybinius artefaktus kliedesys, grindziamas zemiausiu gyvulisku instinktu - pavydu.... kai pats nieko panasiaus nemoka sukurti, parasyti, tada niekina kitus, kad paeisintu savo niekiskuma. nesuprantu, kam redakcija spausdina tokio pobudzio grafomaninius spjaudalus?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #3 ANGEL - IP: 141.101.80.227 2014-01-04 05:41
filologines kiaules purvadrabstines rasliavos, ryskiai isreiskiant savo nepilnavertisku mo komplekso sukeltas psichologines frutracijas. aisku, uz si slamsta jis gavo honorara;))
ZODZIU - FUI
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+8 -2 #2 jonas 2013-10-03 17:10
Peleckiui iki Lyvos - nė vieno žingsio. Na, gal vienas mažiukas, bet ne į priekį, o atgal
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+12 #1 kurmis 2013-10-03 11:20
Ramiai, Mindaugai, ramiai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai