Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Mūsų klasės katastrofa

Nežinia, ką iš tiesų patiria Kauno geto merginos per surengtą orgiją – jos parodomos tik Vincento žvilgsniu kaip apsvaigusios, pasidavusios paleistuvės: „Dvi sumaniusios pasportuoti kekšės. Merginos judėjo vangokai, lyg būtų apsvaigusios nuo vaistų, alkoholio ar narkotikų" (p. 197). Geidulingai šokdama naciui, dulkinama priešais nukirstą rabino galvą Judita, Vincento suvokimu, irgi nesipriešina, net patiria malonumą (p. 213). Kur tuomet riba tarp budelio ir aukos patirties? Ar romano vaizdai, kuriuose holokausto aukų kūnai vėl paverčiami stebimais, seksualiais, drastiškais objektais, dar kartą nekartoja tos prievartos, kuri jau buvo prieš juos įvykdyta, to paties vojerizmo? Ar tas monologiškas reginys, kurį matė stebėtojas, gali paskatinti skaitytojo sąmoningumą? O gal ir naują mėgavimąsi?
Atrodo, tartum šiai situacijai pritaikytas Theodoro Adorno, įtemptai apmąsčiusio meno būklę po Aušvico, perspėjimas: „Kai nuogas fizinis skausmas tų, kurie buvo daužomi šautuvų buožėmis, perteikiamas vadinamuoju meniniu būdu, randasi galimybė, kad ir kokia ji būtų menka, iš tokio vaizdo išgauti malonumą. Moralė, draudžianti menui užmiršti, per akimirką nuslysta į savo priešingybės bedugnę." (M. Kvietkauskas. „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?" LM, 2013 02 22)

Mikko Waltari nuotraukos
Mikko Waltari nuotraukos

Viena iš T. Słobodzianeko ir Y. Ross spektaklio „Mūsų klasė" (NDT, rugsėjo 20 d.) pirmo veiksmo scenų staiga tiesmukai susišaukė su aprašytais herojaus fotografo „kadrais" iš paskutinio S. Paruls­kio romano „Tamsa ir partneriai", ir nuo to momento bent jau man šis teatras susmego, prasidėjo kankinantis socialinės psichoterapijos seansas. Mano galva, toks lengvai brutalus ir kutenantis, „šnekamasis" šiurpas negali pakeisti giluminio šiurpo, nerimo, kuris ne taip jau dažnai, bet, laimei, dar sukuriamas scenoje ir kuriam reikia itin atseikėtų meninių priemonių, distancijos.
Lenkų kritikas ir dramaturgas parašė sodrią epinę pjesę – keturiolika pamokų savo tėvynainiams, kuriems po karo maloniau buvo prisiminti save kaip aukas, o ne kaip budelius. Baltas erelis, Piłsudskis, sovietai, „Solidarumas", Lenkija, Amerika, Izraelis – visur ir visada ir visi (įskaitant pačius žydus, įskaitant Bažnyčią) išduoda, keršija, žudo. Totali demistifikacija, išskaidyta daugybei balsų, pertraukiamų monologų, užkulisinių balsų. Šios istorinės pamokos vis dėlto techniškai labiau skirtos įdėmiems aktorių skaitymams (kituose teatruose taip ir atsitiko) nei įvaizdinimams, kurie gali virsti demonstracijomis, retorika, postdraminiu teatru. Kaip sako Adornas, „vadinamuoju meniniu būdu".
Y. Ross prieš spektaklį sakė: neturime teisės vaidinti tragedijos; emocijos turi atsirasti tik akimirksnį; neleidžiu aktoriui per dažnai lįsti į personažą; spektaklis turi būti šviesus, durys atidarytos; tai ir ne spektaklis – gal draugystė su žiūrovais... Režisierė nori išsikalbėti, siekia kilnaus tikslo – kad mes visi, užspaustų sielų ir burnų lietuviai, išsikalbėtume. Tikra tiesa, bet kaip tai padaryti, kai esi nuolat pertraukiamas, apsaugotas ir apsisaugojęs nuo įsigyvenimo „į vaidmenį", kai veiksmo srautas neša ir užneša, kai balta ir juoda niekaip neatskiriama. Ant kino teatro medinių atlenkiamų kėdžių suklusę pasėdi visi spektaklio personažai ir jiems prieš akis lyg ekrane pralekia visas jų gyvenimas. Tą gyvenimą labiausiai papuošia ir įprasmina gyva pučiamųjų instrumentų muzika – patys veikėjai, bufonadiškai judantys ar fotografiškai negyvai sustingę kėdėse, apie save neturi teisės sakyti nieko, išskyrus jiems parašytus žodžius. Tų žodžių labai daug, pusės jų iš antro veiksmo antros pusės iš viso nereikėjo paleisti į eterį, į kažkokią perkimštą virtualią erdvę, kuria pamažu virsta teatras. Nors jo iliuziją iki paskutinės akimirkos mėgina išsaugoti scenografo M. Jacovskio sukurtos griūvančios šventyklos lubos ir katastrofistinė A. Jasenkos muzika.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442__WAL6053.jpg
Paveikus režisūrinis atradimas – ratilais į pasąmonę nuvilnijantys personažų balsai, atsitiktinai pasakyto žodžio aidas. Nors jo garsas užstoja dabar sakomą žodį (kuris yra bevertis). Tokia pat išranki, neteisinga, kaip tas aidas, yra ir žmonių rašoma istorija – ji kažką pasigauna, sustiprina, iškreipia.
Sidabriniai nužudytų žydų šaukštai, išberti avanscenoje kilogramais, žiba kaip koncertiniai, kaip ir tos koncertinės kankinimų scenos verčiantis kūlio per lankus ar prievartaujant ant sporto salės čiužinio.
Į sceną išvedama „sunkioji artilerija" –­­ profesionalių muzikantų grupė ir tuoj pat nežinia kam atskiedžiama kitoje scenos pusėje krutančiu didžėjumi. Sąžiningas pjesės nukopijavimas, keliaplanės mizanscenos, visi tie mikrofonai, balionai, čeburaškos, jaunesnės aktorių kartos išdykavimai vis plečiasi ir tempia žemyn spektaklio apie moralinę žmonių Katastrofą svarstykles. „Mūsų klasė" neišsilaiko (rodos, nė nesiekia balansuoti) ant pasirinktos temos briaunos, finale į priekį išeinantys nauji „skaitovai" – vyresnieji aktoriai – mėgina traukti užmestus tink­lus, bet jų tiek daug, jie taip susipainioję. Senukams bendraklasiams belieka susėsti keliese ant suo­lelio ir trumpai, kaip žydišką anekdotą, „sufokusuoti" prabėgusį gyvenimą.
Senukas, kurio vaidmenyje akimirksnį blyksteli G. Girdvainis, žinoma, tuoj pat nukelia į G. Kanovičiaus–R. Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie". Kaip rašė E. Jansonas, labai teatrinį spektaklį, ne išo­rinio (kopijuojamo) pasaulio, o vidinio (kuriamo) gyvenimo paveikslą.
Kabaretas „Mūsų klasė" groja darniai, entuziastingai, tačiau jo dainos (atsiprašymai?) neina Dievui į ausį.

Komentarai  

 
+2 #1 Nerka 2013-10-03 20:04
nieko nesupratau: kuom pjesė siejasi su parulskio romanu, ar tas kalbėjimas apie holokaustą "meniniu būdu" yra gerai, ar blogai, išviso, apie ką ir kaip. Ne rezenzija, o juodraštis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai