Marijus Gailius. O kaip JUMS sekasi žudyti dukrytes ir sūnyčius?

Mažojo teatro scena per premjerą tapo dar mažesnė, veik minimalistinė. Stalas, sofa ir kėdė, kėdė, kėdė, kėdė. Televizorius. Lentyna, kurioje – šaškių žaidimas ir dvi muzikinės dėžutės su šokančiomis figūromis – nešiojamieji karilionai. Nukryžiuotasis. Dar durys ir balkonas.
Ir keturi aktoriai, taip pat sudaiktėję, sumedėję, tarytum susilieję su margu pasteliniu scenografijos tapetu. Juos protarpiais į gyvųjų pasaulį prikelia tik pamiršti antikiniai tekstai, bet net šitas jų kalbėjimas čia pat juos ir laidoja.

„Mano tėvas – Agamemnonas“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Mano tėvas – Agamemnonas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Scenoje pirmoji pasirodo motina (Klitemnestra). Patraukia į balkoną ir suakmenėja. Netrukus ateina sūnus (Orestas), prisėda prie stalo ir suakmenėja. Dar po minutės – o gal dviejų, trijų, nes laikas jau nuo pat spektaklio pradžios darosi klampus ir tąsus – pro duris labai ryžtingai įžengia tėvas (Agamemnonas).
Kirčiuoti atseit reikia balsę „e", bet turbūt galima ir „o".
Įžengia tėvas, klesteli prie televizoriaus ir suakmenėja.
Gyvai prabyla tik ekranas palubėje ir kreipiasi į žiūrovus dviem kalbomis – lietuvių ir rusų:
Agamemnono žmona kvėpuoja grynu oru.
Sūnus – ruošia pamokas.
Tėtis miršta.
Paskutinysis sakinys lieka blyksėti keletą minučių, o scenoje nieko nevyksta –­ taip prasideda Vilniaus mažojo teatro premjera „Mano tėvas – Agamemnonas", kurią pristato rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas. Tėtis miršta, liudija aparatas, gyvesnis už šitą personažą, susmegusį akis į kitą aparatą – televizorių. Ir iš tikro, juk ne naujiena – visi šie platieji ir mažieji ekranai, samsungai ir filipsai, išmaniosios plokštelės ir monitoriai siurbia mūsų gyvastį, pagalvoju, o šalimais įsitaisęs žiūrovas pasileidžia juoktis, kol juokas pereina į isterinį, jis tramdo save, tramdo – juk scenoje mirtina tyla, nevalia išsišokti, apsijuokti, bet užkrečiamoji vibracija pagauna kelis stebėtojus šalimais, įskaitant mane patį, kad jaučiu jau pats kylant savy nenumaldomą linksmumą, kurį čia pat, sukaupęs sąmonės pastangas, imu malšinti, malšinti.
Lietuviškos scenos gerbėjai, ko gero, pirmą kartą susidūrė su postdraminiu teatru. Tai toks teatras, kai istorijos plėtotė su savo vidine logika daugiau nebeturi lemiamos reikšmės, kai kompozicija nebėra veiksmą organizuojantis pamatas, o tampa dirbtinai primestu „falsifikatu". Kaip tuomet vertinti tokį teatrą? Ogi taip, kaip pats supranti. Anot Bogomolovo, žiūrėti tokį spektaklį – tai yra mąstyti. Ne išgyventas katarsis tokiame teatre veikia, o intelektas. Pagrindinį vaidmenį sukūrusio aktoriaus Arūno Sakalausko žodžiais, į spektaklį atėjusius žiūrovus gali ištikti keturios reakcijos (jis turbūt įsivaizdavo galimų potyrių skalę nuo pykčio iki juoko, nuo susimąstymo iki susižavėjimo).
Spektaklyje, kuriame nematome tradicinės vaidybos, įprastinės meninės raiškos, svarbiausiu matmeniu tampa du tekstai –­ ekrane lakoniškais ir meistriškai surašytais titrais komentuojamas veiksmas ir veikėjų kaip žirniai į sieną beriami Euripido tragedijų dialogai, aiškinantys herojų motyvaciją. Kartkartėm šiedu lygmenys persikloja: štai motinai nerimaujant dėl suplanuotos tėvo išdavystės paaukoti dukrą (Ifigeniją) ir sausesniu už žinių diktoriaus balsu deklamuojant atitinkamą epizodą iš Euripido, vyras tiesiog pasišalina iš scenos, o ekrane paaiškinama: „Agamemnono žmona užpiso Agamemnoną savo prisiminimais." Per visą spektaklį atliekama tik viena emocija – tai Elžbietos Latėnaitės bilstelėjimas į stalą krumpliais ties jos tariamu žodžiu „vergija". Beje, nors šiame spektaklyje aktoriai turi palikti už durų akademijoje išugdytus įprastus profesinius gabumus, Latėnaitės temperamentas vis tiek prasprūsta ir kunkuliuoja, sausame jos kalbėjime antikinėmis eilėmis vis viena virpa dramatiška gaida.
Agamemnonui virtus Odisėju, Ifigenijai – Poliksene, o Klitemnestrai – Hekabe, suvokėjo mintis dar nenutrūksta, nes tęsiama ta pati – vaikžudystės – tema. Tačiau tokie kompoziciniai oksimoronai, kai Sakalauskas (Odisėjas) pasirodo su skaistute, tai yra kunigo apykakle, kai sesuo kreipiasi į brolį, o vyras šaukia žmoną, nors šių kviečiamųjų nėra scenoje nė padujų, pelnytai glumina.
Čia pat atsimenu, kad vaikystėje mano mama, norėdama ką nors reikšmingo pasakyti, balsu kalbėdavo iš kito kambario arba kviesdavo, užuot pati atėjusi paaiškinti reikalo. Tai – galios santykis. Būtent apie tai ir šis spektaklis: kaip tėčiai ir mamos slopina, spaudžia, skriaudžia savo vaikus ir kaip dukros ir sūnūs su tuo susitaiko. Tad nors spektaklio žinutė gali pasirodyti mechaniška, atitolusi, neužgaunanti, tačiau reikšmes gaudančiam žiūrovui „Mano tėvas – Agamemnonas" būtinai pažadins iškalbingų asociacijų iš asmeninės patirties. Koks jūsų ryšys su motina, tėvu? Kada paskutinį kartą matėtės su broliu ar seseria, neskaitant jubiliejų ir laidotuvių? O jūsų vaikai – ar rodydami jiems beribį rūpestį nepaverčiate jų aukomis? Ir panašiai. Čia galimai kilsiančių pamąstymų pretekstai tiems, kurie iškęs lėtapėdį vaidinimą iki galo ir skaitys tarp eilučių –­ striukų eilučių ekrane ir gausiai tariamų eilučių iš antikos klasikos.
Dar svarbu: būtent – pamąstymų, o ne pajautų. Įsisąmonintų idėjų, o ne nujaučiamų. „Mano tėvas – Agamemnonas" siūlo susivokti, o ne išgyventi, spektaklis kviečia sąmoningai atsigręžti į artimiausius sau žmones ar net savo šeimos revizijai. Juk Bogomolovo kūrinys – tai klasikinių psichoanalizės teorijų interpretacija, pateikiama ne kaip psichologinių receptų ar patarimų rinkinys, o kaip dingstis individualiam apsisprendimui.
Žinoma, ne kiekvienam žiūrovui atsivers vienoks ar kitoks reikšmių pragiedrulis. Po spektaklio nugirdau vieną pusamžę moteriškę sakant: „Pas mus Žagarėj geresni vaidinimai." Adekvati reakcija ir suprantama.
Tiesa, ne visai suprantama, kada baigiasi pats spektaklis „Mano tėvas – Agamemnonas". Rūkydamas ir vis paklausydamas žagariečių šnekų pats abejojau: baigėsi jau ar ne? Bet išėjus Vaidui Jauniškiui abejonių nebeliko: baigėsi.
Artistams skirtas gėles teko nešti namo. Arba mamai. Bet:
Orestas nužudė savo mamą.
Mama supyko ir pastatė Orestą į kampą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai