Jonas JAKŠTAS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Paskolink man save

Ir išnirau dar iš pasaulio prieštvaninio –
praradęs viltį ir viltingas tvarinys.
Kur pasuku – ten grubios kalbos, aštrios vinys.
Ir nežinia, ką šitas pjūklas sumanys.

O kas išduos man šiam gyvenimui mandatą?
Ir kokias aš turėčiau pildyti grafas?
Ar daug reikėtų skaičių prirašyt ir datų?
Kiek nuotraukų – iš profilio ir dar anfas?

Apmirštu lyg bėgikas prieš lemtingą startą.
Bet ar ne aš tik vienas šitaipos lekiu?
Į ką man kreiptis, kad anas mane užtartų? –
Juk būna spąstų pranašavimo trakių.

Ne vien tik rūbai, bet ir žvilgsniai susidėvi.
Ar tavo žvilgsnis nesiskundžia senatve?
Prašau kaip draugo, brolio, motinos ar tėvo:
– Šį vakarą paskolink man save.

 

Ir vandeniu, ir ugnimi

Apsisuka pasaulis apie savo ašį;
o per tą laiką – kiek šėlionių, klegesių!
Vieni šienavo, o kiti dainavo, rašė.
Prikrito iš dangaus daug paukščių, daug smalsių.

Jisai vaiskus nelyg prisiminimas liūdnas.
O gatvė – lyg nepiktas miegantis smauglys.
Ir traukia į save tamsus pagundų liūnas.
Vis lauki, ar žaltys iš krūmų neišlįs.

Dar laukia švitesių nirvanos – nesulaukia.
O kaip nenori likt nė vienas beveidžiu.
Apglėbki akimis tą šlamančią palaukę –
išnyksta noriai sėkla, tapusi medžiu.

Iš vieno mirksnio išeini – žengi į kitą.
Visi daiktai gyvieji prisimenami.
Legendomis, iliuzijomis žmonės mito.
Pavirsta jie ir vandeniu, ir ugnimi.

 

Tiktai nereikia...

Stiklų skeveldros raičiojas keliais visais.
O pakelės pripildytos raudų ir juoko.
Miške ne vien tik paukščiai, bet ir šakos suokia.
Nuo medžių kris roma, pavirtusi lašais vėsiais.

Bet pamažu jau atslenka naktis plati.
Šmėžuoja pro akis išblukę siluetai.
Tylom tu pritari pusiaukelei, bet lėtai.
Tas pats užsimiršimas, atskirybė ta pati.

Prisiminimas, kurs neieško praeities, –
tarytum jau pagautas ar apgautas skausmas.
Nelauki ir nesidairai, ar kas nuskaus mus, –
žinai, grįža dangorykščių spalva švytės.

O pėdos, tavo paliktos, kvies eit kartu.
Ir godžiai seks pavymui visos karalystės.
Tiktai nereikia atskirai toli nuklysti,
nes negirdėtumėt tada vieni kitų.

 

Būsime daiktuose

Gera viltį sukaupt žodžiuose keliuose
ir pabūti drauge, žodžių šių įsitvėrus.
Žmonės būna pikti, vėjai būna uvėrūs.
O geri žodžiai žėri net sutemose.

Ar žiedai, ar pūga, ar diena, ar naktis, –
nesulaikomai plėsis pajautų maršrutai.
(Kad tik atspirtys siekių staiga nesugriūtų.)
Ir žvaigždynai, ir žemė tavy susitiks.

Gal kaip dulkės visur smelksis dar liūdesys,
gal jisai vaikštinės atskalūnų bulvarais.
Betgi tuos bulvarus, jeigu norim, uždarom.
O tą liūdesį laiko lietus užgesys.

Viltį kaupsim ne žodyje, o visuose.
Ir tada – nors ir kaukolės lauktų už durų!
Savo kuždesius, žiedlapius, lūkesį turim –
daiktuose negyvuos būsim – kaip gyvuose.

 

O lemtis ta pati...

O lemtis ta pati mūsų, medžio, skruzdės.
To likimo – tiek daug. Gausi jo tik dalelę.
Bet jis visas pro šalį dundės pradundės.
Balsas skyla pusiau. Jo dalis šaltis gelia.

Viskas apgaubta tyrlaukiais, viskas – šalčiu.
O nematomi vándens per vieną sekundę
sugalvos pajudėti prie mūsų arčiau.
Ir pajusime – gailestis viskam nubunda.

Šitas gailestis virpa ir sklando ore.
Ir dangus vėlei skamba, iš naujo atgautas.
O erdve, vėjo persmelkta ir netvaria,
nubanguos tartum debesys vizijų srautas.

Daiktuose įsirausus gili jų dvasia
slėpinius ir blaškumą kasdienį apgieda.
Tarsi sutemose – šiltose, rausvose –
pailsėt nuo savęs ir kitų jau negėda.

 

Namas

„Žmonių būste... reikia tave išgalvoti, kad tave atrastum...

štai jie myli namą, kurį aš sugalvojau pagal savo troškimą."

Antoine'as de Saint-Exupéry

Kaip ženklas žodžių primirštų, jau vakarykščių,
vos slenka driekanos drėgmingų debesų.
Nors spalvos rudenio smagiai dar krykščia,
saulėlydžiams ir paukščiams vis labiau ilsu.

Nors be nakties dar vakaras, naktis – be ryto.
Šios dienos – tai kivirčų, šauksmo ir lietaus;
dar nuoskriaudos ir sunkiai užgaulio nuryto;
o kai kada ir žodžio gero, bet – šykštaus.

Šit gestas nepažįstamas – erdvėj pakibęs.
Gal prisidengt juoku reikėtų, gal – šypsniu.
Troškimai būsimi – jausmų pašvaistės ribos –
bus kaktos pažymėtos ženklu ugniniu.

Lyg šokis dervišų, būtis pulsuoti ima
tarp nirtulių dviejų ir šypsenų dviejų.
Ar jaučia kas nebylų namo šio buvimą,
kurs atsirado vienu kažkieno moju?

O šitas namas – iš sapnų ir graudumos.
Jame visų vienatvė, drengiama žiemos.

 

Jonvabaliai

Medy vaisius prinokęs siūbuoja gražiai.
O kalnai, rodos, artinsis nuolat nuo šiolei.
Vėjas prieblandą kryžmais, vis kryžmais nešioja.
Kvies į gaisą paukščius ramumos atlydžiai.

Ką tik buvo laukai ir vienatvė žali.
Ir viena tuštuma greit uždengdavo kitą.
Jau aptirpo dangus, ir sunku pasakyti,
ko gaili susimąstęs ir ko negaili,

atsidūręs po stogu sunkaus debesies.
Ropinėja ne čia, o kažkur aštuonkojai.
Tu šiam vakarui, regis, save paaukojai.
Krūmuos jonvabaliai kuo gražiausiai spingsės.

 

Tačiau netapo...

Ryškių spalvų jau atsibastė siautulys –
pro daugelio gyvenimų – prisiminimas.
O regimybė saulėta tuojau atklys.
Nurimęs būsi, o galbūt ir nenurimęs –
pasieks akis kitų pasaulių mirgulys.

O kam gi atspindį paties savęs žeidi?
Bet žemė, jos kvapai tave širdingai gydo.
Pabėgo niūris ir pagunda jau bodi.
Apsaugotas esi nuo patirties pavydo.
Deja, tikrovė nei linksma, nei atlaidi.

Štai tūžiui prasiveržus, šaukia medžiai griūdami.
Tu praradai kažką, kas randama tik kartą.
Išliks veidai, vardai nebeatšaukiami
ir vieškeliai, kurie lig šiolei neapkarto,
tačiau netapo nei gyvenimu, nei mirtimi.

Mikko Waltari nuotrauka
Mikko Waltari nuotrauka

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai