Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Henrikas Algis Čigriejus. Vasara baigėsi. „Žaldokynė“

Šis tas dar iš pokario meto

gyčio norvilo nutraukimas
gyčio norvilo nutraukimas
Dviese stovi verandėlėje ir žiūri į skalsų rugsėjo sekmadienio lietų.
– Matai, kaip gražiai lyja, – sako Alė, –­ bet man dabar prisimena, kad taip lijo, kai dar buvo vasara. Buvo labai šilta, ir tie lapai taip mirgu mirgu. Man visada gaila, kas buvo ne per seniausiai, kas buvo seniai –­ ne.
– Alyte, visiems gal šitaip, – sako jos didelis draugas Jurgis, toks nebjaurus matematikos mokytojas. – Visiems. Ar labai jau gailim seniai mirusių? Nueina žmonės į kapus, gražiai tyliai patriūsinėja, patvarko, gėles palaisto. Vienas kitas ir kiek apsiverkia. Bet ne baisiai. O važiūrėk to, kuris mirė tik vakar...
– Negaliu, kaip man gaila, kas buvo taip neseniai. Žinau, kad visiems šitaip, visi gi mes tokie patys. Bet va. Man ir šitos dienos jau gaila: tik buvo rytas, dabar jau pietūs, o tuoj tuoj bus ir popiet...
– Šaukštai popiet, – Jurgis bando surasti linksmesnę gaidelę. – Nepradėk, Ale, dabar čia griaudintis.
– Nepradėsiu. Tik taip čia dabar man užėjo.
Mergina patyli, o paskui vėl:
– Žmonės sako, kad reikia džiaugtis va šia diena. Šia. Bet kad ir šios dienos nėr. Jos, gali sakyt, nėr. Tai kaip aš džiaugsiuos? Diena slysta ar kažkaip po mūsų kojom, ar pro šalį. Mes važiuojam ir važiuojam kaip kokiu traukiniu ar dar kuo. Mes vis važiuojam ir važiuojam ir niekaip negalim sustoti.
– Na tai kas – šitaip gi visi.
– Žinau, kad visi, bet man dėl to nėra geriau. Aš Elena Šurnaitė, ir mano gyvenimas yra mano gyvenimas, mano batai spaudžia kojas tik man. Gal kitam dar labiau, bet ar man nuo to geriau, ar man lengviau? Durnai aš galvoju, bet ką galiu padaryti. Į ką mes čia taip įsukti?
– Girdėjau tokį anekdotą. Bet rimtą. Kartą kažkas paklausė vieną žydą: ką tas darytų, jei vėl ateitų koks Hitleris. Tada tas žydas atsakė: nieko nedaryčiau, kas būtų su kitais žydais, tas ir su manim...
– Gudrūs tie žydai, Jurgi.
– Na, gudrūs ar negudrūs, bet kai šitaip galvoji, gali dar gyventi.
– Galiu gyventi ir aš, aš gi ne kokia niurgzlė.
– Oi, tu ne niurgzlė. Ir dar kaip ne niurgzlė.
– Tik man kartais užeina.
– Praeis, nes visiems taip užeina. O, žiūrėk, laikosi ir negriūna. Va seniai – ant lazdų dreba, bet sako, kad jiems dabar dar geriau.
– Tyčia taip sako.
– Tikriausiai kad tyčia, be tai padeda. Na, sakysim, tu – ar norėtum dar būt mergička?
– Mergička ne.
– Na mat – ir egzaminų bijotum, ir daktarų, ir vaidinuoklių.
– Ir griaustinio...
– Na mat – dabar jau daug kas praeita, kaip tu sakai, pravažiavo pro šalį. Arba tu pravažiavai. Bijotum matematikos mokytojų, tokių kirvių kaip aš.
– Ak tu, kirvi...
Ir Alė sučiumpa Jurgio ranką.
O lietus toks kaip vasarą, tik srūva, tik ritasi per šakas pasišokinėdamas vidudienio saulėje. „Su saule lyja, karalius duonos neteko." Kaip čia dabar vasaros neprisiminsi – vis dėlto bais mielas buvo tas laikas. Šią vasarą buvo dar ir šaunios Alės sesers vestuvės. Ten po žaliais beržais. Tikrai smagios, tai kas, kad ne pagal senuosius papročius, kur jau čia – tik jaunosios pusėje. Dėdė Dzidorius su savo pasakom tiesiog siautėjo. Seklyčia ir kiemas ūžė nuo juoko. Amerike dėdė Dzidas susitikęs su tikru velniu... Visiems tik juokas: negrų ten pilna, su negru ten susitikęs... „Ne, negrų ten matęs aš gyvą velnią, o kartą ir tikrą..." Visi tik juokiasi, bet ne iš dėdės Dzidoriaus, o iš jo pasakų. Sunkūs atėję laikai, labai sunkūs, bet kai žmonės susėda kol kas už stalų, kai ką galima ir pamiršti. Kol kas.
Gal todėl Alė dabar taip ir nori pasigraudinti. Po vestuvių paprastai būna tokia kaip ir duobė, tokia linksmybių pabaiga, tokia užduodanti širdį tyla. Sesuo ištekėjo ne varoma, nebe tie jau laikai, bet vis tiek. Ištekėjo. Išsruvo iš namų vienas linksmas balselis. Reikia manyti – ir ten jai bus gera. Būtų gerai, kad būtų gera. Gal ir ten smagūs balseliai apie ją suklegės. Gal.
Tikriausiai todėl – dėl sesers, ne tik dėl praėjusios vasaros Alę užplūsta ne per linksmiausios mintys.
Gerai dar, kad čia šalia tas Jurgis – labai nedurnas kolega.
– Žinai ką, Ale, Kiznis griebia mane už kaklo, sako: statykim „Žaldokynę". Įdavė man Dauguviečio knygą, pasiskaityk, sako, pamatysi – bus juoko. Tu, sako, būsi Žaldokas.
Na, perskaičiau ašen greitai – išties ten vieni anekdotai. Apie tokį aludarį. Aš Jonui ir sakau: gerai, sakau, statykim, tik aš nelabai panašus į tą Žaldoką, geriau gal tiktų Anciūnas – tas ir vyresnis, ir apvalesnis. „Anciūnas Anciūnas, koks iš Anciūno artistas. Va tu tai kaip tik. Pats tas. Nebijok – prižardysiu aš tau į kudlas miltų, ūsus kaip reik priklijuosiu. Medžio klijais, kad nebeatplėši, juokias. Moku, sako, aš tokius dalykus."
Ryt ar poryt pradėsim jau repeticijas. Manau, kad ir tave reikėtų įtraukti. Ten vaidinimui reikia gražių panų, labai tiktum.
– Ko jau ne, tai ne.
– O kodėl?
– Na todėl.
– Pažiūrėsim, Alyte, pažiūrėsim, labai tik jau neužsispirk. Na, jei matysi, kad ne, tegul bus ne. Pasikviesim mergaičių iš vyresnių klasių. Pamatysi – bus gut.
– Tu gi artistas.
– Žinoma, va kaip vaidinu matematikos mokytoją.
– Tik nepradėk, tik nepradėk čia, tik jau nesiprašyk pagyrimų, žinai, kad esi geras mokytojas. Tik jau čia nepradėk. O su Jonu ir su Stragiu tai per daug nesusiklijuok. Kad tu žinotum, kaip man nepatinka lakūdros. Mūsų namie, mūsų šeimoj, tokių nebuvo.
– Vyras turi mokėti išgerti.
– O būtų geriau, kad nemokėtų. Nedidelis čia mokslas.
– Nebijok – ne toks jau aš avinas. O tu man pasiutum graži...
– Moki tu pasakyti.
– Artistas, ko tu nori.
Bet Alė vis dar nerimsta:
– Nežinau, Jurgi, kodėl man šiandien vis norisi verkti.
– Rudenio tu gėlytė, gimusi rudenį.
– Ir dar labai vėlų, astrų, ir tų jau tada nebebūna. Bet ne todėl, aš gi ne kokia nusmurgėlė, man tik taip šiandien. Ir man dar atrodo, kad prie mūsų kažkas negeras artinas. Kažkas labai jau negeras. Kaip duos mums per galvas.
– Eik jau, eik, ims taip ir duos. Brolių Grimų „Pasakas" tai kažkada gal skaitei, ten yra pasaka apie „išmintingąją Elzę"...
– Skaičiau ir atsimenu, bet man vis tiek...

* * *
Kazys Binkis kitados rašė:

Rudens vakarus nuobodžius
Po senovei leidžia sodžius...

Bet tai buvo seniai, dabartės rudenys jau kiti, tuo labiau miestely, kur yra vidurinė mokykla ir kur yra sugebančių nuobodulį praskaidrint.
Tamsų ir gūdų lapkričio vakarą mokyklos salėje šviesu. Vėl vaidinimas. Po jau gerokai seniau nuskambėjusių, pagyrom palydėtų ‚Atžalyno", „Brandos atestato" spektaklių šį vakarą čia Dauguviečio „Žaldokynė".
Vaizdelis – kaip visada tokiais atvejais: iš pasienių į salės vidurį sustumti suolai, šokių salė paversta žiūrovų sale, tyliai šnypščia primuso ir karbido lempos. Tai kas, kad kiek pasmirdėdamos. Pirmutinėse eilėse miestelio grietinėlė: pieninės vedėjas, pašto viršininkas, gydytojas, vaistininkas, milicijos ir saugumo galvos, mokytojai. Giliau, nemažoje palyginti salėje, mokiniai ir visokio plauko žiūrovai iš miestelio ar apylinkių. Tie dažnai mėgsta į aktorių tekstus įpinti ir savo pastabas. Kad būtų linksmiau.
Alė, žinoma, sėdi pirmoje eilėje. Ir dar vidury. Rytoj, beje, jos gimtadienis.
Iš koridoriaus dvejos durys – vienos į salę, kitos į sceną. Pro tas antrąsias, kiek siauresnes, laipteliais iš gretimos klasės, kuri dabar yra grimo bei laukimo kambarys, pirmyn ir atgal laksto artistai. Mokytojas Jonas Kiznis, spektaklio režisierius ir vedėjas, visas peršilęs, nusinėręs kaklaraištį, budi koridoriuje prie durų į sceną, klausosi, kas ten dedasi, ir mostais bei negarsia komanda nurodinėja, kam jau netrukus, o kai kam – ir kaip tik šiuo metu ten pasirodyti. Nėr taip jau papras­ta. Ne Vilniaus, ne Kauno, ne Panevėžio čia teatras, bet vis tiek teatras. Mokytojas režisierius kai kuriems užsižiopsojusiems dabar mielai pasakytų ir po stipresnį žodelį.
„Žaldokynė" jau iš pat pradžių sulaukia smagaus pritarimo. Salėje vis sugriaudėja juokas, ypač jauni bernai nori parodyt, kad labai jau jie neabejingi meniniam žodžiui.
Pokaris. Bet švinta šviesus komunizmo rytojus, tik, deja, ne visi, ak, deja, ne visi tai supranta, kai kam labiau rūpi alus ir jo darymas, kaip ten tie kubile „mikronizmai vaikšto"...
Scenoje, taigi gudraus aludario Žaldoko kieme, pasirodo ir toks žvitrus blizgančiais antpečiais leitenantas Jonas. Jis pats iš šio krašto, ne per seniausiai dar raudonosios armijos gretose fronte kovęsis su fašistais. Apkabinėtas ordinais ir medaliais. Šitą šaunuolį kaip tinka vaidina kūno kultūros mokytojas Zigmas. Vyksta malonus Žaldoko ir to leitenančiuko pokalbis. Apie šviesią ateitį, apie tikrus laikus.

JONAS

Ar tau neatrodo, dėde, kad tie tikri laikai kaip tik dabar atėjo?

ŽALDOKAS

Na jau... Vienas brudas išsigrūdo, kitas atsigrūdo...

Alei pasirodė, kad širdis jai tuoj sprogs, ji tik susigūžė ir užsidengė veidą rankomis. Gi tokių žodžių apie brudus, tuo labiau dabar atsigrūdusius, pjesėje nėr, skaitė ji tą „Žaldokynę", Jurgis buvo įdavęs. Nėr tokių žodžių. Ar tam Jurgiui galvoj nebegerai, ar jis prieš vaidinimą kiek paėmęs? Bet salėje niekas nei aiktelėjo, nei šūktelėjo. Žiūrovai, matyt, manė, autoriaus taip parašyta – taip kalba nesusipratėlis, visas alum persmirdęs senis. Nesusipratėlis, ko iš tokio norėsi. O kad nesusipratėliai kartais didžią teisybę pasako, tai ką padarysi...
Kad Alė taip susigūžė, tai Jurgis, kad ir viena akim be abejonės užmatė, jis gi iš tų artistų, kuriems bais įdomu, kaip ten salėj žiūrovai juos girdi.
Alė girdi, kad scenoje irgi lyg niekur nieko. Nei tas leitenantas pašoko, nei prasidėjo dideli ginčai.
Pirmoje žiūrovų eilėje sėdintis majoras Karakulinas nė krust. Na tas lietuviškai tik šiaip taip graibosi, bet va milicijos viršila Kerbelis, kuris tik lietuviškai ir temoka, tas irgi... Alė nemačiom pašnairuodama mato – šypsosi sau, vaidinimas tai juokingas.
Bet Alei sienos tarsi pradėjo siūbuoti, ji girdi, kad scenoje artistai kalba, tačiau apie ką ir kaip – ne. Kalba jie ten apie kažką. Vienintelė mintis tarsi pleištas sminga į galvą: prapuldė Jurgis galvelę, prapuldė. Ak, šiandien dar kaip šiandien, gal ir rytoj dar – negi taip greit puls kas tikrint, bibliotekoj ieškot „Žaldokynės"... Bet prapuldė galvelę nekvailas žmogus, prapuldė.
Šiaip taip išlaukusi ligi vaidinimo pabaigos, Alė puolė į vadinamąją artistų klasę. Nieko baisaus. Artistai persirenginėja, šaiposi, rodo dantis. Jurgiui žaldokiški ūsai vis dėlto ne medžio klijais priklijuoti... Ir režisierius Jonas Kiznis nei suglumęs, nei pasipiktinęs. Gal jis už kulisių gerai nenugirdęs, spektaklio eiga užsiėmęs. Ir tas Jonas, tas leitenantas, tas Zigmė kaip ir ten scenoj – lyg niekur nieko. Jis tik prieina prie Alės ir, arčiau prisiglaudęs, labai negarsiai:
– Tik tu ty-lėk...
Tai štai kas: Jurgis su Zigme bus susitarę. Ar ne pusgalviai?
Liežuvį prikąsti tikriausiai reikia, to prikandimas dar niekam nėra pakenkęs, bet Alė ilgai kentėt nebegali, ir vos tik žiūrovų salė vėl virto šokių sale, šokdama su Jurgiu, ji sušnibžda: „Jurgi, kas tau, kas ten jums buvo užėję?" O jis:
– Tik tu ty-lėk, tik tu pa-ty-lėk...

* * *
Gudrūs filosofai visko priskaldo: esą kiškiui blogai, kai jį vilkas ar skalikas draskąs, bet dar blogiau, kol jis nuo jų bėgąs. Įlįsk tu man į kiškio kailį ir žinok, kaip ten kas.
Bet ką jau žinom, tai žinom: ko nors negero, ko nors baisaus laukimas taip apsmirdina mūsų gyvenimus, kad sunku jau ir beapsakyti.
Taip ir lauk, ar kas nepasibels kietai į duris, ar neįeis į mokytojų kambarį ir nepakvies: „Einam, – sakys, – pasikalbėti." Pasikalbėti galima, kodėl ne, bet va kartais po pokalbių ilgokai gali nebegrįžti.
Tačiau praėjo viena diena, praėjo kita, praėjo ir savaitė. Jau štai ir mėnuo. Ir giriamosios kalbos apie pavykusį linksmą spektaklį nutilo. Ir apie trenksmingą sakinį – nieko. Lyg tokio nė nebuvo.
Matyt, bus taip – kai jau trenks, tai trenks. Užsistovėjusi perkūnija iš giedro dangaus pašėliškai pavojinga.
Gal kada nors, bet kol kas – nieko.
O Jurgis tik rodo dantis.
– Tu žinai, Ale, kas mane labai erzina, – sako Jurgis, – nagi man rodos, visi pamanė, kad apie naująjį brudą pasakė, taigi parašė pats Borisas Dauguvietis... taip pjesėje parašyta... Negi pradėsi dabar čia aiškint: eikit į biblioteką, atsiverskite „Žaldokynę" ir pasiskaitykit...
– Žmogau, tu žmogau, kiek tau dabar metų? Matematikos mokytojau, kiek tau dabar metų?

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai