Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai (romano ištrauka)

931_Hans_Jakob_Christoffel_von_Grimmelshausen.jpeg4 skyrius. Apie žmogų, kuris duoda pinigų, Simplicijaus karo tarnybą švedų karūnai ir kaip jis gavo Simplicisimo pavardę

Kai visi uoliai vaišinosi ir jau buvo beprasidedančios tokios pat kaip vakar linksmybės, sargyba atnešė gubernatoriaus laišką ir pranešė, kad priešais vartus stovįs komisaras, Švedijos karo tarybos pavedimu atvykęs tikrinti įgulos ir inspektuoti tvirtovės. Tatai sugadino visiems nuotaiką, linksmas juokas pamažu nutilo, kaip iš dūdmaišio išėjus orui. Muzikantai ir svečiai išsisklaidė kaip tabako dūmai, paliekantys tiktai kvapą. Mano šeimininkas su savo adjutantu, nešančiu raktus, sargybos palyda ir daugybe žibintų nukurnėjo prie vartų, kad pats įleistų, kaip jis sakė, kanceliarijos žiurkę, trokšdamas, kad velnias jam tūkstantįsyk nusuktų sprandą, prieš įkeliant koją į tvirtovę! Tačiau jį įleido ir pasveikino ant vidinio pakeliamojo tilto, nedaug trūko, kad pats būtų palaikęs jam balnakilpę, rodydamas savo atsidavimą. Jų abipusės pagarbos ženklai sulig kiekviena akimirka vis augo. Komisaras nulipo nuo arklio ir kartu su mano šeimininku pėsčias patraukė į jo būstą, tada abu norėjo eiti kitam iš kairės ir t. t.* Ak, pagalvojau aš, kokia vis dėlto keista dvasia valdo žmones, ir kaip ji juos vieną per kitą verčia kvailiais.
Taip mes prisiartinome prie sargybinės, ir budėtojas riktelėjo: „Kas ten?", nors puikiai matė, kad tai mano šeimininkas. Tačiau tas nenorėjo atsakyti suteikdamas tą garbę svečiui. Todėl sargybinis garsiau pakartojo savo klausimą „Kas ten?" Į paskutinį „Kas ten?" komisaras pagaliau atsakė:
– Žmogus, kuris duoda pinigų!
Kai mes paskui praėjome pro sargybinę ir aš truputį atsilikau nuo kitų, išgirdau, kaip sargybinis, kuris buvo naujokas, o anksčiau pasiturintis jaunas Fogelbergo ūkininkas, panosėje sumurmėjo:
– Matai, koks melagis! Žmogus, kuris duoda pinigų! Siurbėlė, kuris ima pinigus, štai kas tu! Tu jų tiek iš manęs išmelžei, jog net norėjau, kad tave, kai išjosi iš miesto, užplumpintų kruša!"
Tada man toptelėjo, kad tas ponas su aksominiu apsiaustu, matyt, bus šventasis, nes jo ne tiktai neima prakeiksmai, bet ir tie, kurie jo nekenčia, jam kaip įmanydami lankstosi ir nori įsiteikti. Dar tą patį vakarą jis buvo karališkai pavaišintas, prigirdytas iki žemės graibymo ir paguldytas į puikų patalą.
Kitą dieną per apžiūrą viskas ėjo kaip iš pypkės. Net man, priekvaišiui, užteko proto, kad apgaučiau komisarą (o juk tokios tarnybos tikrai negauna maži vaikai), ir greičiau negu per valandą išmokau ko reikia, nes teprivalėjau išbelsti kelis taktus būgnu, mat buvau per mažas, kad būčiau pristatytas kaip muškietininkas. Tad buvau aprūpintas paskolinta uniforma (nes mano trumpos pažo kelnės rikiuotei netiko), ir taipogi paskolintu būgnu, nes ir aš pats buvau tik pasiskolintas. Ir sėkmingai atlaikiau apžiūrą. O kad visi manė, jog aš neįsidėmėsiu sau neįprasto vardo, kuriuo pašauktas turėjau atsiliepti ir žengti į priekį, tai turėjau likti Simplicijus. Pats gubernatorius sugalvojo man pavardę ir liepė įtraukti į sąrašą kaip Simplicijų Simplicisimą, taigi padarė mane, kaip kokį kekšės vaiką, pirmu giminėje, nors, kaip pats pripažino, iš veido buvau panašus į jo seserį. Tokį vardą ir pavardę išlaikiau ir vėliau, kol sužinojau tikruosius, ir taip vadindamasis gan neblogai suvaidinau savo vaidmenį gubernatoriaus garbei ir nedidelei švedų karūnos nenaudai. Štai ir visi mano karo nuopelnai švedams, ir dėl to priešai neturi pagrindo ant manęs pykti.

* Pagal to meto mandagumo paprotį.

5 skyriaus. Keturi velniai nuneša Simplicijų į pragarą ir tenai pavaišina ispanišku vynu

Komisarui išvykus, jau nesyk minėtas pastorius slapčia pasikvietė mane į savo butą ir pasakė:
– O Simplicijau! Tavo jaunystė man kelia nerimą, o tavo būsima nelaimė – užuojautą. Klausyk, vaike, ir gerai įsidėk į galvą: šeimininkas nori atimti iš tavęs bet kokį protą ir paversti kvailiu. Tam tikslui jau liepė pasiūti tau drabužį, ir rytoj turėsi pradėti mokslus, kurie iš tavęs atims protą. Tenai tave, aišku, taip kankins, kad tu, jeigu Dievas ir natūralios jėgos tam nesukliudys, be jokios abejonės virsi prietranka. Tačiau amatas, kuriam būsi ruošiamas, niekam tikęs ir rizikingas, ir gerbdamas tavo atsiskyrėlio gerą atminimą ir suprasdamas, koks pats esi naivus ir nekaltas, iš tyros krikščioniškos meilės ryžausi tau padėti patarimu ir tam tikromis priemonėmis ir įteikti tau šį vaistą. Todėl daryk taip, kaip liepsiu, ir paimk šiuos miltelius. Jie taip sustiprins tau protą ir atmintį, kad tu nesunkiai viską ištversi be nuostolio protui. O čia štai tepalas, pasitrink juo smilkinius, pakaušį, sprandą ir šnerves. Abu tuos vaistus pavartok vakare, prieš eidamas gulti, nes niekada negali būti tikras, kad tavęs neištrauks iš lovos. Bet žiūrėk, kad niekas nieko nesužinotų, jog aš tave perspėjau ir daviau šių vaistų, antraip bus riesta tiek tau, tiek man. O kai prasidės tas prakeiktas gydymas, neimk visko už tikrą pinigą ir netikėk tuo, ką tau aiškins, tiktai dėkis, kad tiki, ir mažai kalbėk, kad tie, kurie bus priskirti tave kvailinti, nepastebėtų, kad jų tauškalai tau per vieną ausį įeina, o per kitą išeina. Antraip jie prasimanys dar kitokių kankinimų – kokių, negaliu tau pasakyti. O kai tave aprengs juokdario drabužiais ir užmaus kepurę su plunksnomis, vėl ateik pas mane, kad galėčiau patarti, kaip toliau elgtis. Aš tuo tarpu melsiu Dievą, kad išsaugotų tau protą ir sveikatą.
Taip taręs, padavė man miltelius ir tepalą, ir aš iškeliavau pas savo poną.
Kaip pastorius sakė, taip ir buvo. Vos tiktai spėjau užsnūsti, į mano kambarį atėjo keturi bernai, persirengę baisiais velniais, ir ėmė kaip cirko ir Užgavėnių juokdariai šokinėti apie mano lovą. Vienas rankose turėjo įkaitintas šakes, kitas –­ liepsnojantį deglą. Kiti du pripuolė prie manęs, ištempė iš lovos, kurį laiką pašoko su manimi, paskui jėga aptaisė. O aš dėjausi, kad laikau juos tikrais velniais, klykiau kaip skerdžiamas ir baimingai skeryčiojausi. Tada jie pranešė man, kad turėsiu eiti su jais, ir taip apmuturiavo rankšluosčiu galvą, kad nieko negirdėčiau, nematyčiau ir negalėčiau net cyptelėti. Paskui ėmė aplinkkeliais vedžioti visokiais laiptais aukštyn ir žemyn, kol pagaliau atsidūrėme rūsyje, kuriame degė didelė ugnis, tada nuvyniojo nuo galvos rankšluostį ir ėmė girdyti ispanišku vynu ir malvazija. Jie tarėsi mane įtikinę, kad aš numiriau ir dabar esu pragaro dugne, nes elgiausi taip, tarsi tikėčiau viskuo, ką jie man meluoja.
– Gerk, nesivaržyk! – kalbėjo jie. – Juk tau lemta amžinai pas mus likti. O jeigu nesidėsi prie mūsų ir nepalaikysi mums kompanijos, keliausi į štai šį laužą.
Vargšai stengėsi pakeisti balsus, kad jų nepažinčiau. Tačiau aš greitai supratau, kad čia mano šeimininko gurguolininkai, tik šiukštu neišsidaviau ir slapčia šaipiausi, kad tie, kurie turėjo paversti mane juokdariu, dabar patys mane juokina. Aš gėriau man įpiltą ispanišką vyną, bet jie gėrė daugiau, nes tokio dangiško nektaro tokie prasti bernai kaip jie retai kada gauna, ir galėčiau prisiekti, kad jie prisilakė greičiau už mane. Tačiau kai pajutau, kad atėjo metas, apsimečiau, jog vos besilaikau ant kojų, kaip andai mano šeimininko svečiai, ir visai nebenoriu gerti, tik miegoti. Tačiau jie neatstojo nuo manęs ir vaikė po rūsį badydami šakėmis, kurias visąlaik laikė lauže, lyg patys būtų išsikraustę iš proto. Vertė mane dar gerti arba bent jau nemiegoti. Ir kai aš šitaip vaikomas pargriūdavau, dažnai tyčiomis, jie mane vėl pastatydavo ant kojų ir vaizduodavo, kad nori įmesti į ugnį. Man buvo kaip tam dresuojamam sakalui, kuriam neduodama užmigti, trumpai tariant, tikra pragaištis. Tose gėrimo ir nemigos lenktynėse aš, matyt, būčiau galėjęs prieš juos atsilaikyti, tačiau jie ne visąlaik buvo kartu, o keitėsi. Todėl galų gale turėjau prakišti. Tris dienas ir dvi naktis praleidau tame dūmų pilname rūsyje, kur laužo liepsna buvo vienintelė šviesa. Nuo to man ėmė taip ūžti ir skaudėti galva, kad, rodės, tuojau sprogs, tad galop, kad baigtųsi mano kančios ir atsikratyčiau kankintojų, turėjau griebtis klastos. Aš pasielgiau kai ta lapė, kuri čiurkšteli šunims į akis, kai mato, kad nuo jų nebepabėgs. Ir kai mane prispyrė –­ atsiprašau – gamtos reikalas, kartu įsikišau į burną pirštą ir susimokėjau už vaišes tokiu bjauriu dvoku, kad greta neiškentė net mano velniai. Jie suvyniojo mane į paklodę ir taip negailestingai prikūlė, kad, atrodė, kartu su siela iškratys visus vidurius. Aš netekau sąmonės, nieko nebejaučiau ir gulėjau kaip negyvas, tad nebežinau, ką jie dar su manimi išdarinėjo.

6 skyrius. Simplicijus pakliūna į dangų ir paverčiamas veršiu

Atsitokėjęs pamačiau, kad esu nebe nykiame rūsyje su velniais, o puikioje salėje tarp trijų pačių bjauriausių senių, kokias kada nors buvo nešiojusi žemė. Iš pradžių, kai tiktai pravėriau akis, palaikiau jas tikrų tikriausiais pragaro padarais. Tačiau jeigu tada jau būčiau susipažinęs su senųjų pagonių poetų eilėmis, būčiau palaikęs jas eumenidėmis, o vieną iš jų Tisifone, tamtyč atsidanginusią iš pragaro, kad kaip Atamasui* atimtų man protą, nes žinojau, kad mane norima paversti kvailiu.
Jos akys buvo kaip žaltvykslės, o nosis tarp jų ilga kaip vanago, kurios galas ar smaigalys iš tiesų siekė apatinę lūpą. Burnoje turėjo tiktai du dantis. Tačiau jie buvo tokie nepaprastai ilgi, apvalūs ir stori, kad abu juos pagal formą buvo galima palyginti su bevardžiu pirštu, o pagal spalvą su ant to piršto užmauto žiedo auksu. Trumpai tariant, kaulo buvo tiek, kad užtektų visai burnai užpildyti, tik jis buvo blogai padalytas. Jos veidas buvo raukšlėtas kaip ispaniška oda, o žili plaukai styrojo ant galvos taip keistai pasišiaušę, lyg ji būtų buvusi ką tik pakelta iš lovos. O jos ilgas krūtis galiu palyginti tiktai su dviem subliuškusiomis karvės pūslėmis, iš kurių išėję trys ketvirčiai oro, kiekvienos gale kabojo tamsiai rudas spenys ilgumo sulig puse piršto, išties bjaurus vaizdas, kuris, tiesa, būtų tikęs kaip vaistas, gašliems ožiams nuo meilės manijos gydyti. Abi kitos moterys nebuvo gražesnės, jos tiktai turėjo beždžionių nosis ir buvo šiek tiek padoriau apsitaisiusios.
Truputį atsitokėjęs pamačiau, kad viena jų yra mūsų indų plovėja, o kitos dvi gurguolininkų žmonos. Aš apsimečiau, kad negaliu pajudėti, ir išties nenorėjau šokti, kai tos garbios močiutės mane išrengė lig paskutinio siūlo ir kaip mažą vaiką apkuopė nuo nešvarumų. Man tai buvo labai į naudą, o ir jos tai darydamos buvo tokios kantrios ir palankios man, kad vos ištvėriau neprisipažinęs, kaip dar neblogai laikausi. Tačiau paskui tariau sau: „Ne, Simplicijau. Nepasitikėk jokia sena boba ir laikyk pergale tai, kad būdamas toks jaunas sugebėjai apdumti akis trims suktoms senėms, kurioms tiktai su velniais kortomis lošti. Ir pasisemk iš šio nuotykio vilties, kad kai paaugsi, galėsi ir kai ką daugiau."
Baigusios tvarkyti, jos paguldė mane į puikią lovą, kurioje aš nesupamas užmigau. O jos išėjo, kartu su mano drabužiais išsinešdamos savo rėčkeles ir visa kita. Atrodo, kad šįsyk miegojau ilgiau negu parą, ir kai pabudau, prie mano lovos stovėjo du dailūs sparnuoti berniukai, aptaisyti baltais marškiniais, taftos kaspinai, perlais, auksinėmis grandinėlėmis ir kitais pašvaitalais. Vienas laikė rankose paauksuotą vazą, pilną vaflių, cukruoto pyrago, marcipanų ir kitokių saldėsių, kitas – paauksuotą taurę. Jie dėjosi esą angelai ir norėjo mane įtikinti, kad dabar esu danguje, kad laimingai perėjau skaistyklą ir pasprukau nuo velnio ir jo motinos. Man, girdi, tereikia pasakyti, ko noriu, nes jie visko turi arba gali lengvai parūpinti. Mane kankino troškulys, ir kad mačiau priešais save taurę, paprašiau gėrimo, ir jis buvo man perdėm maloniai pateiktas. Tačiau tai buvo ne vynas, o saldus migdolinis gėrimas. Aš išlakiau jį vienu mauku ir darsyk užmigau, kai tiktai jis manyje apšilo.
Kitą dieną vėl pabudau (antraip vis dar tebemiegočiau), tačiau jau nebe lovoje ir salėje kaip andai, o senojoje savo žąsidėje. Tenai vėlei tvyrojo pilkšva prieblanda kaip aname rūsyje, be to, buvau apvilktas veršio odos drabužiu plaukais į viršų. Kelnės pagal lenkišką ar švabišką madą buvo siauros, o liemenė dar kvailesnio kirpimo. Ant labuonės iki pat kaklo buvo užmaukšlinta kepurė, panaši į vienuolio gobtuvą. Ją puošė dvi gražios didelės asilo ausys. Aš pats pasijuokiau iš savo nelaimės, kai iš savo lizdo ir plunksnų supratau, kokiu paukščiu man lemta būti. Tuomet pirmąkart ir susimąsčiau apie save ir tai, kaip viską galėčiau pakreipti į gerąją pusę. Ir nusprendžiau dėtis kiek tiktai įmanoma kvailesnis ir kantriai laukti, ką man dar pasiūlys likimas.

* Šiam Junona atėmė protą už tai, kad jis bandė nužudyti savo pirmos santuokos vaikus

Mikko Waltari nuotrauka
Mikko Waltari nuotrauka

7 skyrius. Kaip Simplicijus susitaiko su savo gyvuliška būtimi

Skylė, kurią duryse buvo išurbinęs prašmatnusis vėliavininkas, man, aišku, būtų leidusi pačiam išsivaduoti. Bet kad turėjau būti kvailys, ja nepasinaudojau ir elgiausi ne tiktai kaip kvailys, kuriam neužtenka proto ieškoti išeities, o kaip alkanas veršis, besiilgintis savo motinos. Mano mykimą tuojau išgirdo tie, kuriems buvo pavesta manimi rūpintis. Du kareiviai atėjo į žąsidę ir paklausė, kas joje yra. Aš atsakiau:
– Kvailiai! Argi negirdite, kad veršis?
Jie atidarė tvartą, išvedė mane iš jo ir nusistebėjo, kad veršis moka kalbėti. Tačiau tai atrodė kaip neprityrusio artisto, nesugebančio kaip reikia įsigyventi į vaizduojamo asmens vaidmenį maivymasis, todėl visą laiką tariausi, pats turįs jiems padėti. Jie pasitarė, ką su manimi daryti, ir vieningai nutarė padovanoti mane gubernatoriui, kuris juos tikrai dosniau apdovanosiąs, negu sumokėtų mėsininkas.
Jie paklausė, kaipgi man sekasi.
Aš atsakiau:
– Gan prastai!
Jie paklausė:
– Kodėl?
Aš pasakiau:
– Todėl kad čia, matyt, įprasta dorus veršius laikyti žąsidėje. Jūs, drimbos, turėtumėte žinoti, kad jeigu norima, jog iš manęs išaugtų tikras jautis, tai ir auginti reikėtų kaip dorą veršį.
Po to trumpo diskurso jie nuvedė mane per gatvę į gubernatoriaus namą. Mus lydėjo visas būrys vaikų – ir kad visi jie bliovė kaip aš, aklas iš klausos būtų nustatęs, kad čia esama jaunų ir senų nevispročių būrio.
Tiedu kareiviai perdavė mane gubernatoriui, tarsi būtų pagavę rinkdami kariuomenei maistą, ir jis pakišo jiems arbatpinigių. O man pažadėjo, kad pas jį nieko netrūks. Aš tylomis pamaniau: „Pabučiuok tu man...", o garsiai pasakiau:
– Puiku, pone, tačiau neuždarykite manęs žąsidėje, nes mums, veršiams, tai netinka, jei norime užaugti ir virsti padoriais galvijais.
Jis užtikrino mane, kad taip nebus, ir, matyt, tarėsi esąs labai gudrus, kad pavertė mane tokiu įdomiu kvailiu. O aš sau maniau: „Na palauk, mano mielas... aš ištvėriau išbandymą ugnimi, ir mane tai užgrūdino. Ir dabar pažiūrėsim, kas iš ko šaipysis."
Tą akimirką vienas į miestą atbėgęs ūkininkas kaip tik varė girdyti savo galvijus. Vos tiktai juos pamatęs, aš palikau gubernatorių ir bliaudamas kaip veršis puoliau prie karvių, lyg būčiu norėjęs pažįsti jų tešmens. Pamačiusios mane atbėgantį, jos išsigando manęs labiau nei vilko, nors aš ir buvau su jų kailiu. Jos taip sudirgo ir išsilakstė taip staiga, lyg rugpjūčio mėnesį užėjusios širšių spiečių, ir šeimininkas jau niekaip negalėjo jų suginti į krūvą. Kilo smagus šurmulys, ir kaipmat subėgo būrys žmonių, kad pasižiūrėtų ir tą kvailą lakstymą. Mano šeimininkas vos nesprogo iš juoko ir pagaliau ištarė:
– Vienas kvailys pavertė tokiais šimtą kitų.
O aš pats sau pagalvojau: „Tu čia, matyt, apie save kalbi!"
Kaip kiti mane nuo šiol vadino veršiu, taip ir aš kiekvienam sugalvodavau visokių pašaipių pravardžių. Daugelio, o labiausiai mano šeimininko nuomone, jos buvo labai taiklios, nes aš kiekvieną vadinau taip, koks jis iš tiesų buvo. Trumpai tariant, visi mane laikė neišmaniu kvailiu, o aš juos nelaimingais mulkiais. Ir jeigu aš neklystu, tai visame pasaulyje taip yra, nes kiekvienas visuomet yra patenkintas savo protu ir įsivaizduoja esąs gudriausias iš visų.
Minėta pramoga – pokštas, kurį iškrėčiau su to ūkininko galvijais, – mums sutrumpino jau ir taip trumpą rytą, nes tada kaip tik buvo žiemos saulėgrąžos metas. Per pietus aš patarnavau prie stalo kaip ir anksčiau, tačiau vien tuo nesitenkinau, ir kai atėjo metas man pačiam pavalgyti, jokia mada nesutikau imti į burną to, kas skirta žmonėms. Aš reikalavau žolės, bet tokiu metų laiku jos buvo neįmanoma gauti. Mano šeimininkas liepė paimti iš mėsininkų du šviežius kailius ir jais apmauti du mažus berniukus. Tada pasodino juos greta manęs prie stalo, padavė kaip pirmą patiekalą žiemos salotų ir liepė jas kirsti. Dar liepė atvesti gyvą veršį, kuriam salotas pagardino druska. Aš dėjausi, jog esu nustėręs iš nuostabos, bet žiūrovai ragino mane valgyti.
– Taip, – kalbėjo jie, – nieko nauja, kad veršiai ėda mėsą, žuvis, sūrį, sviestą ir visa kita. Na ir kas? Kartais jie net pasigeria. Gyvuliai dabar jau puikiai žino, kas yra gerai. Dabar tarp jų ir žmonių jau beveik nebeliko skirtumo. Nejau tik tu vienas norėsi likti kitoks kaip visi?
Pakeisti savo nuostatą mane privertė alkis, o ne ta aplinkybė, kad kai kurie žmonės, kaip pats spėjau įsitikinti, buvo net kiauliškesni už kiaules, piktesni už liūtus, gašlesni už ožius, pavydesni už šunis, neklusnesni už arklius, netašytesni už asilus, godesni gerti už galvijus, klastingesni už lapes, rajesni už vilkus, kvailesni už beždžiones, nuodingesni už gyvates ir rupūžes ir vis tiek mito žmonių maistu. Tiktai išvaizda skiriasi nuo žvėrių, tačiau iki veršio nekaltumo jiems toli. Aš kirtau su savo draugais veršiais, kiek reikalavo mano apetitas, ir jeigu koks nors pašalinis žmogus būtų pamatęs mane taip sėdintį su kitais prie stalo, tikrai būtų pagalvojęs, kad senoji Kirkė* prisikėlė iš numirusiųjų ir pavertė žmones gyvuliais, o iš tiesų mano ponas tuomet išmanė tą meną ir jį praktikavo. Taip pat kaip per pietus buvau pamaitintas ir vakare. Ir kaip mano kompanionai, arba veltėdžiai, valgė, kad valgyčiau aš, taip turėjo ir su manimi gulėti, nes mano šeimininkas nenorėjo, kad aš nakvočiau tvarte. Aš viską vykdžiau, kad apmulkinčiau tuos, kurie manė pavertę mane kvailiu, ir per tai priėjau prie tokios rimtos išvados: kad didžiai geras Dievas kiekvienam žmogui duoda tiek proto, kiek jam reikia toje vietoje, į kurią jį pasiuntė, kad galėtų išlikti. Todėl dažnas mokytas žmogus be reikalo įsivaizduoja, kad jis tik vienas gudrus ir viską išmano, nes ir kiti nepėsti.

* Ji pavertė Odisėją ir jo draugus kiaulėmis.

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Versta iš: Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. „Der abenteuerliche Simplicissimus". – Frankfurt am Main: Eichborn Verlag, 2009, p. 117–136.

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai