Rimvydas STRIELKŪNAS. Vilnius–Košicė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Šį tekstą norėjau skirti Venedikto Jerofejevo poemos „Maskva–Petuškai" pirmojo leidimo 40-mečiui, bet pamaniau, kad yra ir daugiau dingsčių: Košicė – 2013-ųjų Europos kultūros sostinė; aprašomos kelionės 20-metis... Žodžiu, tam progų, kaip ir išgerti, toli ieškoti nereikia. O kodėl lietuvaičiai geria? Jei tikėtume lietuviška „Vikipedija", kuri rašo, kad su stikliuku draugavęs V. Jerofejevas mirė 1990 m. kovo 11 d., kai gimė naujoji Lietuva, galėtume kalbėti apie reinkarnaciją. O dabar...

Angloma1 mane pavadino Vilniaus „Žalgirio" fanų lyderis Storas, nes kažkuo jam priminiau juodaodį Prancūzijos futbolininką Jocelyną Angloma, bet ne dėl to, kad būčiau pajuodęs nuo gėrimo. 1993 m. Jocelynas žaidė vienoje 2013-ųjų Europos kultūros sostinėje – Marselyje, o aš važiavau į kitą –­ į Košicę.
1993 m. rugpjūčio 16 d. keliasdešimt dominuojančia žalia spalva pasipuošusių jaunuolių, vadovaujamų Lietuvos nusipelniusio trenerio Romualdo Grušo, sėdo į „Ikarusą" ir išvyko į Slovakiją žiūrėti Taurių laimėtojų taurės rungtynių. Žinoma, ne tik to, ir su tenykšte legendine alaus kultūra susipažinti.
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-16h27m57s102.jpgKad ilgas kelias neprailgtų, vyriška kompanija (vyko tik viena moteriškos lyties atstovė – kažkurio „senio" pana) ėmė masiškai vartoti stipriuosius gėrimus. Nepylė tik tuomet dar aktyviai sportavęs Tautvydas Vencevičius ir vairuotojas, tad Lietuvos–Lenkijos sieną kirtome sėkmingai. Po kurio laiko nuo karščio ir etilo garų turbūt jau buvo apkvaitę visi, taigi nenuostabu, kad autobusą sustabdė Lenkijos policija. Pažeistos eismo taisyklės –­ reikia mokėti baudą. Vairuotojui neliko nieko kito, kaip tik eiti į autobuso galą, iš slėptuvės traukti degtinės butelį ir nešti jį pareigūnams. Visi nebyliai akimis lydėjome tą, kurio netrukus neteksime, Mucha (Musė) dar bandė jį išgelbėti:
– Duokite mums, mes su jais susitarsime.
Vairuotojas neperkalbamas, nė nesureagavo, išnešė. Taigi kelionė tęsėsi.
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h24m25s180.jpgKadangi vykome trumpiausiu keliu (pagal žemėlapyje ranka nubrėžtą maršrutą), tai pasiekėme siūbuojantį medinį tiltą. Visi išlipome, ėmėme vertinti padėtį. Netrukus pasirodė girtas lenkas su dviračiu:
– Važiuokit, važiuokit! – pamojo tilto pusėn ir visu greičiu, kiek leido kondicija, nukreivojo tolyn, tarsi netrukus turėtų įvykti sprogimas (tautinės neapykantos iš vietinio pusės nepajutome, nors Čiurka bėglį dar bandė vytis). Statinio svyravimo amplitudę šiek tiek didino mūsų lingavimas, bet galų gale neblaivus protas nugalėjo – vienbalsiai sutarėme, kad reikia ieškoti kito kelio.
Laimingai pasiekėme Lenkijos–Slovakijos sieną. Lenkų pasieniečiai patikrino mūsų dokumentus, laukėme slovakų. Atėjusiam pareigūnui Grušas rengėsi dovanoti „Žalgirio" suvenyrų, bet supratęs, kad tai dar vienas lenkas, nieko nedavė ir slaviškai pasiūlė eiti...2 Užstrigome, tačiau mes per daug nesijaudinome –­ iki rungtynių buvo dar daug laiko, be to, buvome gerai atsipalaidavę...
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h37m10s146.jpgRytas. Bundu, akyse kažkokia pornografija: kalnai, aukštai iškeltu vamzdžiu rusas užlipęs ant beginklio vokiečio, o gal vokietės – neskiriu „Tigro" nuo „Panteros". Pasirodo, tai ne sapnas ir ne haliucinacijos, o paminklas, matyt, kažkokiam per II pasaulinį karą Karpatuose vykusiam tankų mūšiui. Mūsų jis nedomina, vykstam į „Žalgirio" ir „Košicės" dvikovą.
Sustojame aukštai kalnuose. Stebuklingas vaizdas, deja, mūsų tokie burtai per daug neveikia, kalninės nirvanos nepasiekiame, nes jau esame alkoholinėje nirvanoje, tad ilgai čia neužsibūname, leidžiamės žemyn – į kitą pusę.
Pagaliau pasiekiame tikslą – Košicę, antrą pagal dydį Slovakijos miestą. Saugumo sumetimais sustojame atokiau nuo centro. Pėsčiomis einame megzti pažinčių su kita kultūra, bet susiduriame su seniai pažįstama. Mūsų būrį apsupa kelis kartus gausesnės nedraugiškai nusiteikusių ginkluotų čigonų pajėgos, nors mes ir be arklių. Tarp romų nesimato moterų, vadinasi, burtis irgi nepasiūlys. Sako, kad mes rasistai, norintys su jais susidoroti. Kažkas iš mūsų patvirtina, kad taip ir yra, kažkas eina nereaguodamas į įtemptą padėtį, tik nustumia nuo smilkinio pridėtą pistoletą sakydamas: „Nebegersiu", kažkas persigandęs tyli (pavyzdžiui, aš), kažkas pasako, kad mes atvykome tik pažiūrėti futbolo rungtynių... Tautinės Slovakijos mažumos, ilgai nemąsčiusios, priima pastarąjį mūsų pasiaiškinimą ir pasišalina.

wapego.lt
wapego.lt
Mes jau centre. Čia, į šonus išstumdžiusi namus, stovi nepamirštama Šv. Elzbietos katedra, šalia priglaudusi sugyventinį teatrą. Bet dabar mus domina kitokia architektūra, gal kiek nuobodesnė, t. y. maisto prekių parduotuvės. Po apsilankymo jose –­ mano kuprinė pilna mums naujo skonio alaus (po du vienetus kiekvieno: vienas man, antras draugams Lietuvoje). Iš karto skanaujame: ne „Žvejų" ir ne „Baltijos", ne „Čičinsko" ir ne „Radvilų", ne „Širvena" ir ne „Senieji Trakai", ne „Bočių" ir ne „Studentiškas", ne „Sostinės" ir ne „Aukštaitijos", ne „Senolių" ir ne „Šnekorių"... Skonis spalvingas kaip lietuviško alaus (tuomet užėmusio monopolistines pozicijas mūsų šalies parduotuvių lentynose) pavadinimai.
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h20m04s124.jpgNėra kur atlikti gamtos reikalų, tenka užsukti ir į vietinį universitetą. Dingsta vienas kolega, einu jo ieškoti. Neįtikėtina, parkelyje nugirstu lietuvių kalbą. Ant suoliuko sėdi tautiečių porelė. Sunku tampytis pilną kuprinę, tad paprašau – kokiu durnium reikia būti! – pasaugoti tris viename: savo alų, pinigus ir pasą. Visai nesijaudindamas suvaikštau pirmyn atgal, grįžtu prie suoliuko – viskas vietoje.
Vakare randame barą su daugybe televizorių. Pas mus tokio stebuklo anuomet dar nebuvo. Kitas stebuklas – rodo pasaulio čempionate diską metantį Romą Ubartą. Trečias – jo rezultatas geriausias. Džiaugiamės, didžiuojamės, turim progą gerti toliau.
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h35m29s157.jpgIšėję iš baro, susėdam prie fontano. Metu į jį 5 centus. Jie plūduriuoja. Ant monetos taškau vandenį – nieko. Iškyla klausimas: iš ko padaryti lietuviški pinigai? Atsakymą duoda Pankas – meta 2 centus, kurie nyra į dugną – aliuminis. Dar pamėtau akmenukų ant savo monetos... Ką padarysi, nelemta man grįžti į šį miestą.
Taip nusiminiau, o gal betampydamas kuprinę taip pavargau, kad neprisimenu, kaip važiavom sausakimšu tramvajumi... pusiau sausakimšu, nes visi slovakai buvo susigrūdę viename gale kaip žiūrovų salėje, o keli lietuviai jautėsi laisvai (visom prasmėm) kaip scenoje – traukiau pergalės dainų, girdėtų Vidmanto Mačiulio laidoje „Krepšinio pasaulyje", popuri: „Saragosa, Badachosas... b_276_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h06m24s116.jpgMūsų vyrai – ąžuolai... Nenusimink, Šarūnai, jei nepataikei..." Pats nenusiminiau, nors nepataikiau į natą, išvis turbūt nedainavau, o tik baubiau, bet niekas neišmetė lauk ir nemušė per galvą rankinukais. Įsitikinau, kad slovakai tolerantiški.
Išaušo rungtynių diena – rugpjūčio 18-oji. Autobuse, kuriame nakvojome, tvaikas ne pats maloniausias. Lipu laukan. Šviečia saulė, bet ne danguje, o ant šaligatvio, nupiešta kažkieno skrandžio turiniu. Nepatinka man toks menas, supykina...
Jau sėdime neįspūdingo interjero aludėje – sienos vienspalvės, keli standartiniai stalai, baras ir mokamas tualetas3... Tenka susipažinti su savininku. Dovanoju jam 10 lietuviškų centų, jis džiaugiasi, sako, kad tokių dar nematė. Aha, mažai kas matė, nes litai Lietuvoje įvesti mažiau nei prieš porą mėnesių. Klausiu, kaip jis jaučiasi po Slovakijos ir Čekijos skyrybų, įvykusių per Naujuosius metus. Sako, kad beveik niekas nepasikeitė, ir ima klausinėti apie Lietuvą. O Lietuvoje daug kas tada keitėsi. Sakau, einu į tualetą. Jis sako, nemokamai. Ačiū, sakau, atvažiuok į Lietuvą.
Pagaliau laikas į rungtynes. Nusigauname į stadioną, bet paaiškėja, kad kažkas paliko bilietą, tad aš, Bliūdas ir b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-16h17m46s138.jpgOblius keliaujame atgal į autobusą. Jei einame trise, vadinasi, kažkas iš mūsų paliko tą bilietą. Grįždami jau su visais bilietais, prie stadiono esančiame lauko bare atsiduriame tik dviese – aš ir Oblius. Prie stadiono vartų, atrodo, jau vienas, susitinku Edgarą Jankauską. Visai nesistebiu, o būsima Lietuvos futbolo žvaigždė labai nustemba ir užduoda man kvailą klausimą, lyg jis būtų gėręs:
– Iš kur tu čia?
– Į tave atvažiavau pažiūrėti, – atsakau ir užduodu dar kvailesnį klausimą: – Žaisi?
– Nežinau, – sako, – kaip treneris nuspręs.
Palinkiu sėkmės ir išsiskirstome – jis į rūbinę, aš į tribūnas.
b_275_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h07m53s247.jpgGaila, bet viską prisimenu – „Žalgiriui" nesiseka, jau nuo pirmo kėlinio vidurio pralaimi. Beveik visa mūsų tribūna pikta, baisiai karščiuojasi (gal kad stadionas iškastas žemėje ir primena ugnikalnio kraterį), visi slovakai mums virtę čigonais, jau nekalbant apie teisėją rumuną ir rungtynių komisarą iš Vengrijos. Šaltą protą išlaikė, neprarado savitvardos ir su šypsenomis veiduose sėdi tik futbolininkus atskraidinęs „Lietuvos avialinijų" ekipažas, kaip ir privalo elgtis ekstremaliomis sąlygomis, bet ir tai nepadeda... nors ne katastrofa, bet – 1:2.
Prasideda nelinksma kelionė namo. Vania su Muse medžioja alkoholį. Aš neišsiduodu to gero turįs. Medžiotojai nelieka be laimikio, jiems į rankas patenka kažkieno mamai vežta becherovka –­ jos dar nebuvau ragavęs. Gaila lauktuvių, bet šios šviežienos gaunu ir aš. Vėl įsivyrauja ramybė, kurią po kiek laiko sudrumsčia sustojimas prie kalnų upelio – visi it išprotėję su drabužiais šokam į vandenį kaip iš degančio tanko. Paskui vėl ramu.
Varšuvoje autobusas aptuštėja – kai kas keliauja į Daniją žiūrėti nacionalinės rinktinės. Man užtenka Košicės.
Namo einu jau rugpjūčio 20 naktį. Savo šaikai nešu gyvulinės kilmės slovakišką ir čekišką alų: „Zlatý bažant", „Zubr", „Samson"4 ir kt. Į sveikatą!
P. S. Grįžęs sužinojau, kad Ubartas diskvalifikuotas už dopingo vartojimą, tada Lietuva pralošė Danijai 0:4, o „Žalgiris" Vilniuje neatsirevanšavo. Ir kaipgi negersi...

1 Visi vardai, pavardės, pravardės ir faktai yra neišgalvoti, nebent įvykių seka gali būti supainiota (dėl įvairių priežasčių).
2 Ten, kur siūlo eiti tinklalapis kureiti.wapego.lt.
3 Kokia nesąmonė būdavo: moki už alų, moki už tualetą ir alų dar palieki.
4 „Auksinis fazanas", „Stumbras", „Samsonas" („[Samsonas] pasakė savo tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona." Tėvas ir motina jam sakė: „Argi nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!" Bet Samsonas atsakė tėvui: „Gauk man ją, nes ji man patinka." (Ts14). Argi ne gyvulys?)

b_600_436_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h11m35s158.jpg

b_600_436_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h26m27s119.jpg

b_600_436_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-27_nr._3442_vlcsnap-2013-09-24-14h29m32s174.jpg

 

Filmo „Kaukazo belaisvė, arba nauji Šuriko nuotykiai“ (rež. Leonidas Gaidajus, 1967) kadrai
Filmo „Kaukazo belaisvė, arba nauji Šuriko nuotykiai“ (rež. Leonidas Gaidajus, 1967) kadrai

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai