Vytautas Landsbergis. Besidairant, kur buvome

lm_pastas.jpgTurbūt ne vienas rašydavo tiktai sau.
Sakydavom, jei pasakydavom – į stalčių.
Pažinojau tokių bendraamžių – Palmyrą, Vytautą, – kurie nė gramo duoklės nenorėjo duoti, kad ieškotųsi kelių į komjaunimo ar panašią spaudą. Tegu sau. Lakštingalos galėjo nečiulbėti.
Kai kurie daug vėliau, jau laisvoj Lietuvoj, šį tą paskelbė. Kiti taip ir liko neprabilę. Jų galėjo būti tikrai daug. Į okupacijos žalą tai neįskaitoma.
Nūnai bevartydamas labai senas užrašų knygeles ir šiaip kokius popiergalius, aptinku eskizų ir privačių darbelių, kurie galėtų pailiustruoti aną pusiau užčiauptos ir suskaldytos į skeveldras kultūros metą. Ką čia teikiu kaip pavyzdį, nūnai galėtų būti pavadinta „Sargybos patikra".

Šešėly katedros kolonų
stovėjo kunigaikštis.
Mėnulio strėlėmis aštriai nušviestos
nutilo gatvės, aikštės,
ir vienas, kaip kadaise,
išėjo jis patikrinti sargybų.

Nė vieno kario!.. Tik sumigę
patenkinti vergų vaikai.
Nuleido galvą jis žemai
ir žengdamas per neapgintą miestą
patyčių tolimais aidais
girdėjo lojant šunį geležinį.

(1962)

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai