Zenekos nuotrauka
Zenekos nuotrauka

Milžiniškas kosmocentrą ar planetariumą primenantis paminklas-kolosas gruzinų abėcėlei ir raštui ant Juodosios jūros kranto. Vabzdys maldininkas ant Nobelio namo laiptų Batumyje. Apaugusios kalvos. Karvės, ožkos marširuojančios pakelėse, kelio viduriu (sako, jos taip besigaivinančios mašinų sukeltam vėjy). Čia neįmanoma pereiti gatvės, judėjimas it pragaro prieangyje. Naktinių gatvelių chaosas. „Kinų masažo", „Tailandietiško masažo" salonai. Pirtys, pirtys... Virš jų kabantis sieros tvaikas. Karo pabėgėliams slėniuose pastatytų namukų plejados. Virš šių – vienišystės dangus. Mašinos niekad nepatyrusios techninės apžiūros, nes toks reiškinys kaip techninė apžiūra čia tiesiog neegzistuoja. Miestai, degalinės vaiduokliai. Karvės ėdančios maišelius, savo šešėlius. Jokios agresijos. Kamufliažinės platanų kariuomenės, eukaliptai, bambukų giraitės, numirėlius ar nusišėrusius senus gyvulius primenantys skroblai (carpinus caucasica), akmenys, akmenys, žali, raudoni... Įskrudusios moterys, stichiškos statybos, dangoraižių burbuolės. Kepti kukurūzai...

Visa tai Gruzija (Tbilisis, Batumis), kurioje teko būti visai neseniai, kur vyko poezijos vertimų dirbtuvės-pleneras, kuriame dalyvavo ukrainiečiai, baltarusiai, gruzinai, lietuviai... Vertimai vertimais, o ir nemanau, jog prasminga žarstytis daugiau ar mažiau turistiniais įspūdžiais, kiekvienas pats turi tai patirti savo kūnu ir kojom. Apie Gruziją, jos bėdas ir nebėdas galima kalbėti be galo. Gera, graži šalis.

Anksčiau mintis, jog kuo toliau, tuo mažiau kas bestebina, glumina, verčia aikčioti, šokinėti, ploti katučių, eiti atatupsta, kiek neramindavo. Nežinau, kas tai, kieno tai rezultatas. Intensyvios realybės perviršius, jos išmoktos pamokos, patirtis... Galbūt, nors nesu tuo tikras. Bet vis dėlto tai ne apatijos ar nuovargio diktuojama būsena. Nors teoriškai šios galimybės irgi neatmetu. Kuo toliau, tuo labiau sukirbina maži dalykai ir kuo toliau, tuo mažesni. Baltas taškas ant musmirės galvos vertesnis dėmesio už atominę elekt­rinę. Kiek mikrokosmosas atkartoja, apgauna makrokosmosą, tiek pasaulis ir vertas šypsenos.

Nestebina knygos, spektakliai, ekscesai gatvėse, butuose, televizoriuose, koridoriuose, bankuose, teismo procesai, propaganda, kasdienybe tapusios skerdynės ir karai... Labai labai gerai pasižiūrėjus –­ visa tai juokeliai ir šampūno putos. Pasikartosiu, labai gerai įsižiūrėjus.

Eiti kone atatupstom norėjosi Batumio botanikos sode. Stulbino. Jis, beje, dabar švenčia savo 100-metį (oficialiai atidarytas 1912 metų lapkričio 3 d.). 1880 metais jį pradėjo kurti rusų botanikas Andrejus Nikolajevičius Krasnovas. Nors kiek pasakojo patys gruzinai, tas „kurti" – daugiau reiškė „nedaryti nieko", saugoti tai, kas yra, ir ypatingai nesikišti į savaiminius procesus. Botanikos sodų savo gyvenime nemačiau itin daug, bet... Man tinka ir Kairėnų. Ir šiaip paprasčių paprasčiausi sodai. Man, kaip nelabai seniai išlindusiam iš miško, ir beržynas – švytintis dendrologinis stebuklas, namai. Tačiau Batumio sode gyvybė rodėsi tokia intensyvi, jog abejingu ar stojišku, pasyviu likti neįmanoma. Tas intensyvumas atrodė nepakeliamas, net keliantis siaubą, nepadorus ir žadinantis pasidygėjimą. Ir nežinau, ar čia kalti subtropikai, klimatas ir jo diktuojama ekspresija, ar chlorofilo nevaldomas šėlas. Kitaip tariant, šalia labai gyvo, negali būti miręs. Tai užkrečiama kaip juokas ar žiovulys.

Apie sodus reikia šnekėti rudenį. Kai chlorofilas slopsta ir taip nebemuša į smegenis, sodai apsinuogina.

Prieš mėnesį, važiuojant dviračiu Vilniuje pro Saulėtekį, „Saulėtekio slėnį" (čia važiuoju beveik kasdien), dviratis it pasibaidęs arklys kone stojo piestu. Čia augęs didelis senas, apleistas sodas – obelynas – buvo išrautas ir suverstas į didelę krūvą. Medžių lavonai atrodė apgailėtinai. Mirties fabrikas, sodų aušvicas. Pravažiuodamas visai ne juokais vogčia vis pagalvodavau, jog galėčiau (norėčiau?) iki gyvos galvos būti šio sodo sodininku ir niekas nekruštų smegenų dėl visokių niekų, kūrybų, pseudoaktualijų ar „degančių" problemų. Sodą atpumpuočiau. Obuolių ir vitaminų studentams, moks­lo artojams, mokslagumbiams užtektų iki gautų nobelius už fizikas, chemijas, taikas... Dabar, regis, čia bus baseinas ar laboratorijos, cecheliai... Gal ir gerai. Nesakau, kad nereikia. Nors maža laboratorijose taikos. Neramybei šis pasaulis sutvertas. Nesureikšminu ir tų obelų, kaitrios malkos ir tiek... Bet vis tiek per paširdžius eina. Tik nepalieka mintis, jog kartais (ir nekartais) kišamės ten, kur nereikia, būtinai reikia maišyti pagaliu skruzdėlyną. Bet čia turbūt XX–XXI amžių beprasmio hiperaktyvumo problema. Žinia, hiperaktyvumas –­­ rimta sielos ir kūno bėda.

Vaizdas labai priminė (puikiai atmenu, nors buvau kokių 8-erių) apie 1984 m. melioracijos iškeliamą, lyginamą Tabolsko kaimą šalia Krekenavos: išverstų sodų, medžių lavonynai atrodė kaip iš siurrealistinio filmo. Lyg po Armagedono. Tas chlorofilas... Chlorofilas yra vaikystė.

Esam ne kas kitas, o klajojantys mirę sodininkai, skraidantys „Mirusiųjų avialinijomis" ir ieškantys savojo sodo. Gal ir gerai, kad tie sodai sunkiai sugaunami, nes juk sode viskas prasidėjo, jame viskas ir baigsis.