Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Giovanni Boccaccio. Dekameronas. Ištrauka iš „Autoriaus baigiamojo žodžio“

Šiemet sukanka 700 metų, kai gimė Giovanni Boccaccio (1313–1375),
ir 660 metų – jo parašytam „Dekameronui“ (1349–1353)

Ištrauka iš „Autoriaus baigiamojo žodžio“

Reikia turėti omenyje ir tai, kad visi šie dalykai pasakojami bažnyčioje, apie kurią dera kalbėti su tyriausia širdimi ir pagarbiausiais žodžiais (nors jos analuose apsčiai pasitaiko istorijų, daug šmaikščiau parašytų negu mano novelės), ir ne filosofijos mokyklose, kame ne mažiau kaip kur kitur yra reikalingas padorumas, ir ne tarp kunigų ar filosofų, o soduose, pramogų vietose, tarp žmonių, nors ir jaunų, bet jau subrendusių ir nesusigundančių plepalais, ypač tokiu metu, kada net garbingiausi vyrai, gelbėdami savo gyvybę, nelaikė nepadoriu dalyku bėgti su kelnėmis ant galvos.

Franz Xaver Winterhalter (1805–1873). „Dekameronas“. 1837, drobė, aliejus, 190,5x254 cm
Franz Xaver Winterhalter (1805–1873). „Dekameronas“. 1837, drobė, aliejus, 190,5x254 cm

Mano apsakymai, šiokie ar tokie jie būtų, gali ir kenkti, ir į naudą išeiti, kaip kiekvienas daiktas, nelygu klausytojai. Kas nežino, kad sveikiems vynas –­ puikus dalykas, kaip sako Činčiljonė, Skolajas ir daugelis kitų, bet sergančiam karštlige yra žalingas? Argi mes pasakysime, kad jis blogas todėl, kad kenkia karščiuojančiam? Kas nežino, kad ugnis labai naudinga, netgi būtina žmonėms? Argi mes pasakysime, kad ji kenksminga todėl, kad sudegina namus, kaimus ir miestus? Taip jau ir ginklai saugo gerovę tų, kurie trokšta gyventi taikoje, bet dažnai jie ir žudo žmones; kalti čia ne patys ginklai, o tie, kurie piktam juos naudoja. Sugedęs protas niekad valyvai nesupranta nė vieno žodžio; tokiam ir padorūs žodžiai neina į naudą, o tyros sielos netgi ir ne itin padorūs žodžiai negali suteršti, lygiai kaip purvas nesutepa saulės spindulių, o žemės nešvarumai –­ dangaus grožybių.

„Dekameronas“ – nepaprasto likimo knyga: ji buvo vagiama, kopijuojama, užstatoma, duodama kraičio, ja buvo laiduojamos ir mokamos skolos, daugelis jos siužetų pateko į folklorą.“
                                          Irena Varnaitė

Kokios knygos, kokie žodžiai, kokios raidės yra šventesni, vertesni ir gerbtinesni už Šventąjį raštą? O kiek daug buvo tokių, kurie, klaidingai jį suprasdami, save ir kitus stūmė į pražūtį! Kiekvienas daiktas pats savaime yra geras, kam nors tinkamas, bet blogai pavartotas gali būti daugeliui kenksmingas. Tą pat galiu pasakyti ir apie savo noveles. Kas norės iš jų pasisemti blogų pavyzdžių ar blogų darbų, niekam nedraudžiama: stengdamasis ką blogo iš jų išspausti ir išpešti, gal ką ir aptiks. O kas ieškos jose naudos ir gėrio – taipogi neapsivils: niekas amžindie nepaneigs šių novelių padorumo ir naudingumo, jeigu jas skaitys tinkamu laiku tokie žmonės, kuriems jos parašytos. Jei kuri turi kalbėti poterius ar kepti vėdarus ar pyragą savo kunigėliui, toji tegu meta jas šalin: mano novelės niekam nesisiūlo skaitomos; nors po teisybei šventeivos kartais pasakoja ir net išdarinėja gan smagių dalykėlių.
Atsiras taipogi ir tokių, kurios pasakys, kad čia yra keletas novelių, kurių visai nevertėjo dėti. Sutinku. Bet ar galėjau aš užrašyti kitaip, negu buvo man pasakojama? Jeigu pasakotojai pasekę būtų gražesnių, būčiau ir užrašęs gražesnių. Bet jeigu net ir sutiktume, kad aš pats šias noveles ir prasimaniau, ir surašiau (nors iš tikrųjų ne aš), tai pareiškiu, kad anaiptol nesigėdyčiau, jog ne visos jos gražios, nes nėra tokio meistro, išskyrus Dievą, kuris viską darytų gerai ir tobulai. Juk ir Karolis Didysis, pirmasis paladinų kūrėjas, nesugebėjo tiek jų pririnkti, kad vien iš jų susidarytų ištisa kariuomenė. Tarp daugybės daiktų neišvengiamai pasitaiko įvairiausių. Nėra tokio lauko, kad ir puikiausiai įdirbto, kuriame tarp javų nebūtų įsimaišę dilgėlių, dagių ir kitokių piktžolių. Antra vertus, būtų kvailybė, jeigu aš, šnekučiuodamas su paprastomis mergužėlėmis, kokios jūs daugiausia esate, stengčiausi ieškoti ypatingų prašmatnybių ir pernelyg rūpinčiausi kalbos santūrumu. Tačiau, kas šitas noveles skaitys, užgauliąsias tegu praleidžia, o teskaito vien tas, kurios džiugina širdį! Kad niekas neapsigautų, prieš kiekvieną novelę surašyta, kas joje slypi.

Džovanis Bokačas. Dekameronas. Iš italų kalbos vertė Edvardas Viskanta. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

Komentarai  

 
#1 bažnyčia 2013-10-30 12:54
ar neturėtų būti "ne bažnyčioje"?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-18_nr._3445_2013-10-18_nr._3445_virselis.jpg

2013-10-18 nr. 3445

Anna Nasilowska. Vienas
Kultūra.pl / Vertimai


Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia
Kultūra.pl / Vertimai


Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“Eustachy Rylski. Rezonansas
Kultūra.pl / Vertimai


Atsiprašymas
Atsiprašymas


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai