Pranas Vasiliauskas. Brukė

Paminklas Paminklui. Prieš kurį laiką, IV litvakų kongreso uždarymo vakare, Rusų dramos teatro fojė veikusioje fotografijų parodoje „Paminklas Paminklui" teko perskaityti jos autoriaus Rimanto Dichavičiaus pristatomąjį žodį – manifestą. Štai keletas Maestro minčių, bent jau idėjiškai susijusių su šio rašinio tema: „Ši paroda – tai aidas, tik šešėlis, tik menki trupiniai To, ko jau nebėra. Šiandien neberasime ant šių jaukių, nugludintų Vilniaus kalvelių nė vieno akmens iš tų šimtų ir tūkstančių, ten sergėjusių mirusiųjų dvasią seniausiose žydų kapinėse. Jie visi virto skalda, tiltų ar namų pamatais, laiptais... – vienu mirksniu – po nematomos rankos slaptos plunksnos brūkštelėjimo. Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip ir visi atlikti juodieji darbai. (...) Atsigręžus atgal ir žiūrint į šiuos paveikslus supranti, kad jie patys tapo Paminklais buvusiems Pamink­lams... (...)"
Akcija tęsiasi. Vilniaus senųjų žydų kapinių sunaikinimo akcija buvo įvykdyta prieš beveik 50 metų. O štai kas įvyko tame pačiame Vilniuje prieš keletą savaičių – 2013 metų rugsėjo 10 dieną. „Telšių žinių" internetiniame variante skaitome Skaistės Sadonytės straipsnį „Varnių Dariaus ir Girėno gatvės grindinio likimą nusprendė vilniečiai"1:
„Dar vasarą po archeologų išvadų įvairių institucijų atstovų nuomonės dėl akmens grindinio išsaugojimo išsiskyrė: vieni grindinį norėjo palikti, kiti, žvelgdami praktiškai, – užlieti asfaltu.
Varnių Dariaus ir Girėno gatvėje rasto grindinio likimą rugsėjo 10 dieną Vilniuje sprendė Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Jai archeologinių tyrimų išvadas pristatė ir radinių nuotraukas demonstravo Dariaus ir Girėno gatvę tyręs archeologas Mindaugas Mačiulis.
Minėtos tarybos narys, VšĮ Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys" Archeologinių tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Rackevičius posėdyje pabrėžė, kad išsaugoti XX a. pr. grindinį nėra galimybių. Posėdžio pirmininkas Romas Pakalnis (Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas) tvirtino, jog grindinio fragmentus reikia eksponuoti. Jo nuomonei pritarė Tarybos nariai Dalia Klajumienė, Marija Drėmaitė ir Gintautas Sliesoriūnas. Grindinio fragmentus pasiūlyta eksponuoti ne gatvėje, o kitoje vietoje.
Tarybos narių nuomonėms išsiskyrus, nuspręsta balsuoti. Visi Tarybos nariai, išskyrus posėdžio pirmininką R. Pakalnį, pasisakė, kad rekonstruojamoje Dariaus ir Girėno gatvėje aptiktas XX a. pr. grindinys nėra vertingoji senojo Varnių miesto savybė. Toks sprendimas pagrįstas tuo, esą grindinys neatitinka archeologijos vertingųjų savybių objektams būtino kriterijaus – amžiaus cenzo (iki 1800 m.).
Taigi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą tik „pagal galimybes" išsaugoti ir eksponuoti grindinio fragmentus."
Šiek tiek istorijos. Perskaičius šį Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio aprašymą, prisipažinsiu, mane suėmė siaubas. Ir iškart akyse stojo prieš kelias dienas matytos parodos vaizdas bei praradimų skausmo įtaigotas, filosofinės išminties persunktas R. Dichavičiaus žodis. Teatleidžia mielas skaitytojas, kad sugretinau tarybinių barbarų sunaikintos sakralinės vietos – kapinių – likimą su kažkokio miesteliūkščio numintam, neišvaizdžiam grindiniui Kultūros ministerijos padalinio paskelbtu mirties nuosprendžiu.
Keletas frazių apie tą „miesteliūkštį" –­ Varnius. Senoviniame N. Kuziečio žemėlapyje2, kuriame pirmą kartą pažymėti Vilnius ir Trakai, yra ir... Varniai (Medininkai)! Varniai ir jų apylinkės buvo pagoniškosios Žemaitijos religijos centras, šimtmetinės žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais arena. Krikštijant žemaičius, 1417 metais Varniai tapo Medininkų (Žemaičių) vyskupystės sostine. Vėlesniais amžiais Varnių gatvių, gatvelių ir aikščių dulkes, o gal ir pirmykščius grindinius mynė Lietuvai dirbę, žemaičio bei lietuvio mentalitetą, galvoseną ir pasaulėjautą formavę dvasininkai ir pasauliečiai Mikalojus Daukša, Merkelis Giedraitis, Motiejus Strijkovskis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Antanas Strazdas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Kiprijonas Juozapas Zabitis-Nezabitauskis, Kalikstas Kasakauskis, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Aleksandras Kazimieras Beresnevičius, Jeronimas Kiprijonas Račkauskis, Juozapas Silvestras Dovydaitis, Antanas Mackevičius, Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys, Antanas Vienažindys ir daugelis dešimčių kitų. XX amžiuje Lietuvai kūrusių, ją garsinusių, gynusių ir mylėjusių Julijos Beniuševičiūtės-Žemaitės, Antano Juozapavičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Vlado Montvydo-Žemaičio, Adolfo Sprindžio, Zigmo Juknos, Česlovo Kudabos, Alberto Zalatoriaus žingsnius dar ir dabar mena moderniųjų paveldosaugininkų paniekinta brukė ar jos asfaltuota atmaina.
Miesto išgrindimu pradėta rūpintis XIX a. pabaigoje (1893 m.), kai valstiečiai suvežė 570 vežimų akmenų3. Žemaitiškų vėjų nugairintais laukų akmenimis buvo išgrįsta ne vien dabartinė Dariaus ir Girėno, bet visos pagrindinės miesto gatvės ir aikštės. Bendras grįstas ilgis galėjo sudaryti 1,5–2 kilometrus. XX a. septintajame dešimtmetyje tarybų valdžia, įrodinėdama savo „pranašumus", pasielgė labai papras­tai: lyg Vezuvijus pelenais ir lava Pompėją, ji užpylė asfaltu visą akmenimis nuklotą miestelio paviršių. Viskas vyko varniškių akivaizdoje prieš maždaug 50 metų, tad dabar rašyti apie „atrastą" grindinį yra netikslu. Negalima surasti, atkurti to, kas nebuvo pamesta ar prarasta. Man pačiam yra tekę šildyti piemeniškus padus ant vasaros saulės įkaitintų brukės akmenų.
Posėdžio keistenybės... Iš „Telšių žiniose" pateikto Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio aprašymo tarsi galima būtų suprasti, jog naikinamąjį nuosprendį Taryba priėmė tik 220 m. ilgio Dariaus ir Girėno gatvės ruožui. Jeigu taip, tai visai įmanoma, kad kito ruožo atžvilgiu, radus ką nors unikalaus ar susiklosčius kitoms aplinkybėms, gali būti priimtas išteisinamasis sprendimas. Gali susiklostyti įdomi, paradoksali situacija: 220 m. grindinio sunaikinami, kiti 220 paliekami, po to vėl suniokojama ir vėl išsaugoma... Vaikų darbas, ar ne? Bet sakykim, kad Taryba priėmė naikinamąjį verdiktą visam grindinio ilgiui, tai yra maždaug 2 kilometrams. Tada kyla kitas natūralus klausimas: ar galima spręsti, remiantis 7 šurfų (kasinių), atliktų 11,5 m² plote, rezultatais, apie archeologinę situaciją kultūriniuose sluoksniuose, nutolusiuose už kelių šimtų metrų nuo šiųmetinių kasinėjimų vietos? Juolab kad tie kultūriniai sluoksniai guli palei istoriškai ir archeologiškai jautriausius, potencialiausius pastatus: palei medinę Šv. Aleksandro bažnyčią (pagal pastatymo vietą menančią Vytauto Didžiojo ir Žemaičių krikšto laikų bažnytėlę), palei mūrinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą ir palei buvusią Varnių kunigų seminariją (dabartinis Žemaičių vyskupystės muziejus).
Kaip laikraštyje rašoma, Tarybos sprendimas priimtas, remiantis archeologinių tyrimų išvadomis, archeologiniais radiniais ir tuo, kad esą „grindinys neatitinka archeologijos vertingųjų savybių objektams būtino kriterijaus – amžiaus cenzo (iki 1800 m.)." Bet grindinys ir nėra joks archeologijos objektas ir nepretenduoja juo būti! Su archeologija jį sieja nebent tai, kad jis išsaugojo po juo glūdinčius kultūrinius sluoksnius nuo buitinių kasinėjimų, statybų, gaisrų ir tankų vikšrų. Pagal vieną iš daugelio apibrėžimų, archeologija tyrinėja iškasenas, senienas, kurių amžius siekia nuo priešistorinių laikų iki maždaug XVII a. pabaigos. Bet tai juk nereiškia, jog visi žmonių materialinės veiklos produktai, sukurti po 1800 metų, gali būti lengvabūdiškai ir negailestingai naikinami. Jokiu būdu nesakau, kad reikia nusisukti nuo archeologų nuomonės. (Galima įsivaizduoti, kas atsitiks, pašalinus grindinį, su iškart po juo esančiu XIX a. kultūriniu sluoksniu, po tuo sluoksniu gulinčiu XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pradžios senuoju grindiniu ar dar giliau tūnančiu, ypač retu ir vertingu XV–XVIII a. kultūriniu sluoksniu). Čia lemiamą žodį turi tarti tikrieji šios srities specialistai bei šviesioji visuomenė: miestų ir miestelių istorikai ir šiaip istorikai, urbanistai ir architektai, kraštovaizdininkai ir kraštotyrininkai, turizmo plėtros specialistai.
Taryba nubalsavo – rašoma laikraštyje, – jog „grindinys nėra vertingoji senojo (paryškinta – P. V.) Varnių miesto savybė". (Atrodo, turėtume suvokti, jog „senieji" Varniai – tai Varniai iki 1800 metų, o „naujieji" – po jų iki pat dabar.) Ar balsuodami Tarybos nariai susimąstė, jog grindinys vertybe gali būti virtęs šiuo metu arba juo tapti ateityje, sakykime, po šimto metų?! Ir ar nereiktų apie grindinio vertingumą spręsti ne vien „senųjų" (tai absurdas!) ar „naujųjų" Varnių kontekste, o žiūrėti šiek tiek plačiau ir į ateitį? Ar ne racionaliau, praktiškiau bei išmintingiau būtų suvokti jo – to grindinio – reikšmę ir vietą, įvertinus visų Lietuvos miestų ir miestelių panašaus urbanistinio paveldo situaciją ir padėtį, galimą turistų traukos vieną iš segmentų? Štai Vilnius beveik visą savo senovinį grindinį jau „išparceliavo" – liko ruoželis palei prezidentūrą, dar kelios Senamiesčio gatvikės. Na ir ką iš to laimėjo?
...bei įdomybės. Kai kurie mūsų paveldosaugininkai tikrai yra verti G. Or­wello plunksnos. Štai šių metų liepos 27 dienos „Žinių radijo" laidoje „Avilys" Valstybinės kultūros paveldo komisijos, atskaitingos Seimui, pirmininkė Gražina Drėmaitė mūru stojo už Žaliojo tilto balvonų saugojimą ir tolesnį eksponavimą viešojoje erdvėje, pačioje vilniečių ir Vilniaus svečių panosėje. Poniai G. Drėmaitei nė motais, kad taip išaukštinama ir pašlovinama Lietuvos valstybės užkariavimo ir sunaikinimo „sargyboje" tebestovinti brutali jėga, kad taip pritariama laisvųjų žemdirbių suvarymui į kolchozus ir pavertimui baudžiauninkais, pritariama mūsų jaunimo moraliniam bei fiziniam žalojimui ir persekiojimui (pasiskaitykime, pavyzdžiui, kad ir „Literatūros ir meno" savaitraštyje publikuotą Jūratės Vyliūtės straipsnį „Šalia tremties"4), kad taip didžiuojamasi sovietinės industrijos „laimėjimais", nuvedusiais ekonomiką prie visiško atsilikimo ir kracho! Ir dar norima už mokesčių mokėtojų pinigus tuos pažeminimą, išnaudojimą ir nusikaltimus garbinančią simboliką restauruoti ir vėl „pastatyti ant kojų"! O štai Lietuvos žmonių darbą ir materialinę kultūrą (nesvarbu, kad ji vargana, paprasta, pilka) simbolizuojantį grindinį – sulikviduojam!
O štai kaip į dviprasmišką būseną save įsivarė posėdžio pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, kurios viena svarbiausių misijų – rūpintis pasaulio paveldu) komisijos pirmininkas Romas Pakalnis, blaiviu protu neįmanoma suvokti: manydamas, kad svarstyta Varnių grindinio atkarpa yra vertingas paveldo objektas, svarbiausias UNESCO valdininkas Lietuvoje buvo už jo sunaikinimą!
Visi posėdžio dalyviai vieningai priėmė „saliamonišką" sprendimą: grindinį sunaikinti, bet, kad sąžinės neskaudėtų, „pagal galimybę" (!) išsaugoti ir eksponuoti jo fragmentus. Bet eksponuoti „ne gatvėje, o kitoje vietoje". Visiškai pritariu dėl „kitoje vietoje" ir siūlau tais fragmentais išgrįsti kiemelį palei Vertinimo tarybos posėdžių salės langus, ar dar prasmingiau –­ jau pačioje patalpoje pasikabinti vietoj UNESCO organizaciją simbolizuojančio logotipo!
Diletanto pasvajojimai bei pasiūlymai. Eina 2113 metai. Sensacija! Lietuvos archeologai, remdamiesi atsitiktinai rastu Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 metų rugsėjo 10 d. posėdžio protokolu, nustatė tikslią senųjų Varnių grindinio, senovėje žmonių vadinto bruke, dislokacijos vietą ir laiką! Restauravus, atitinkamai sutvarkius aplinką ir informavus Europos visuomenę, galima tikėtis daugiatūkstantinio smalsuolių ir senosios, primityviosios kultūros vertintojų antplūdžio! Supernaujųjų Varnių savivaldybė, negalėdama atsiginti nuo verslo ir prekybos banginių, norinčių investuoti didžiules lėšas į šį projektą, kreipiasi į miestelėnus klausdama: ką ir kaip toliau daryti?.. Todėl, atsibudęs iš šio sapno, diletantiškai, bet rimtai siūlau: kol atsiras daug, daug kultūrai skiriamų ar aukojamų pinigų ir išmirs kelios mankurtų kartos, su šurfais po senųjų ir naujųjų Varnių kultūrinius sluoksnius nesiknaisioti ir šią vasarą nuasfaltuotą grindinio plotą vėl užasfaltuoti. Bet jeigu kartais posėdžiaujančiose galvose įvyktų stebuklas ir jos apsispręstų visą Varnių miesto grindinį nuasfaltuoti ir išsaugoti, tai kiltų dilemiškas klausimas, kaip elgtis toliau: išlaikyti grindinį tokį, koks yra dabar, turint galvoje, kad dalį akmenų paklotės savo laiku sudrapalino sovietų valdžia, įsirengdama Lenino skverelį, ar grindinį išmaniai ir rūpestingai perkloti autentiškais netašytais akmenimis? Protas taip pat neišneša, ką daryti su M. Valančiaus gatve, einančia palei Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros zomatą. Brukė, t. y. grindinys, čia taip pat užasfaltuotas. Bet kaip užasfaltuotas! Lopas ant lopo, o ant to lopo dar lopas! Bet tais lopais gatvės danga ne sulopyta, o kažkaip šleikščiai ir negrabiai apsnargliuota asfaltu. Nesu niekur kitur matęs šlykštesnio gatvės dangos vaizdo! Bus ką paro­dyti pasaulio maldininkams, klierikams, kunigams, monsinjorams, kanauninkams, vyskupams ir kardinolams, sugužėjusiems į Žemaičių krikšto jubiliejinius renginius! Bet gal teisus Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis, samprotaudamas, ar yra čia ko stengtis dabartiniams žemaičiams ir švęsti, prieš 600 metų išsižadėjus senojo pagoniško tikėjimo kalavijo kryžmos akivaizdoje... Bet tegul yra taip, kaip bus!

1 http://www.tzinios.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3116:varsni-dasriaus-ir-gisrsno-gatsvs-grinsdisnio-liskism-nussprensd-vilsniesiai&catid=5:pirmas-puslapis&Itemid=6
2 Lietuva žemėlapiuose. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 20–21.
3 Misius K. „Varniai 1850–1914 metais", in: Žemaičių praeitis. D. 4. Varniai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 202..
4 Vyliūtė J. „Šalia tremties", Literatūra ir menas, 2012, Nr. 10, p. 23–25.

 

Komentarai  

 
+1 #2 pyp 2013-11-03 12:13
Šiaip tekstas labai geras, Žinoma, yra nesąmonė brukę naikinti.Ir prarasti miestelio sąvastį. Praradę nebeatgausime. Bet, gerbiamas autoriau, tokia pati nesąmonė naikinti ir skulptūras ant Žaliojo tilto. Jos taip pat yra istorija, ir nebūtinai ši istorija gali būti tik Grūto parke, į kurį toli gražu ne kiekvienas nuvažiuoja
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Šiaip 2013-10-25 13:47
Labai geras tekstas, bet sunku patikėti, kad taip gali būti. Pavardės, priiminėjančių sprendimus, skamba lyg ir padoriai. O šiaip tai skandalas, kad, naikinamas, kad ir 19 a. grindinys, kad, tarkim, Varniai verčiami asfaltuotu "didmiesčiu". Naikinam savo praeitį, kurios vėliau nebeatkursime.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-18_nr._3445_2013-10-18_nr._3445_virselis.jpg

2013-10-18 nr. 3445

Anna Nasilowska. Vienas
Kultūra.pl / Vertimai


Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia
Kultūra.pl / Vertimai


Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“Eustachy Rylski. Rezonansas
Kultūra.pl / Vertimai


Atsiprašymas
Atsiprašymas


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai