Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Irena Balčiūnienė. V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos

Literatūros kūriniai dažnai keičia pavidalą, pereina iš vienos formos į kitą: eilėraščiai virsta dainomis, pjesės – operomis, apsakymai ir romanai – filmais ir baletais. Per šį vyksmą jie patiria daug pakeitimų – ilginimų, trumpinimų, iškraipymų, prasmės apvertimų ir t. t.

Dainos

Tarsi atliepdami Vinco Mykolaičio-Putino mintį, jog muzika yra nuostabiausia ir aukščiausia meno šaka, atspindinti žmogaus kūrėjo dvasią, pagaunanti skaitytojo sielą, jo eilėraščiai – be skausmo ir trukdžių – virto dainomis. Muziką poeto eilėms kūrė daug kompozitorių. 1924 m. pirmąją giesmę Putino žodžiais „Malda" parašė Antanas Vanagaitis. Partizanų atsiminimuose neretai minima, kokias dainas jie dainuodavę. Tarp jų – V. Mykolaičio-Putino „Motinai" („Tas vakaras kaip krištolas"). Mūsų laikais skambantys populiarieji „Margi sakalai" – tai Vytauto Kernagio daina, kurią jis, keturiolikmetis, sukūrė susiradęs V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knygoje mėgstamiausią eilėraštį ir pabandęs jį sudainuoti. Vėliau nuskambėjo Valentino Bagdono „Margi sakalai" balsui ir vargonams1.

Opera

Operos pagal istorinį romaną „Sukilėliai" kelias į sceną buvo sunkesnis. Pirmoji tarybinė opera Antano Račiūno „Marytė" (1953 m.) pašlovino Lietuvoje veikusios ir vokiečių sušaudytos tarybinės partizanės Melnikaitės žygdarbį. 1956-aisiais nuskambėjo Vytauto Klovos sukurti „Pilėnai", tapę vos ne dvasinės rezistencijos simboliu. Kaip tik tais metais Stalino įpėdinis Nikita Chruščiovas TSKP XX suvažiavime perskaitė pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius" ir prasidėjo vadinamasis „atšilimas". Ideologiniai reikalavimai menui sušvelnėjo, bet nedingo. 1957 m. – švenčiant Spalio revoliucijos keturiasdešimtąsias metines, – turėjo įvykti Juliaus Juzeliūno „Sukilėlių" premjera (libretas Vinco Mykolaičio-Putino ir Aldonos Liobytės), bet dėl „netinkamų ideologinių akcentų" į sceną atkeliavo tik 1977 m., – švenčiant Spalio revoliucijos šešiasdešimtąsias metines, – praėjus dešimčiai metų po Putino mirties.

Altorių šešėly

Apie patirtas leidybines ir interpretacines metamorfozes galėtų nemažai papasakoti romanas „Altorių šešėly". Jį kritikavo, garbino, taisė, kupiūravo, draudė, teršė „klaidas išpažįstančiais" straipsniais. Tačiau vargu ar rastume kitą lietuvių literatūros kūrinį, kuriam, paties autoriaus valia, būtų skirta tiek draudimų. V. Mykolaitis-Putinas bandė neleisti jo iliustruoti, versti į kitas kalbas, inscenizuoti, ekranizuoti. Tai buvo įvairiais atvejais išreiškiamas žodinis nesutikimas, sakinys laiške skaitytojui, kolegų arba artimųjų liudijimas. Visa tai surinkus į vieną vietą, draudimai skamba įsakmiau.

Iliustravimas

Romanos Brogienės parašytuose V. My­kolaičio-Putino „Raštų" komentaruose skai­tome: „Dėl „Altorių šešėly" iliustravimo V. Mykolaitis-Putinas taip pat buvo pareiškęs tvirtą nuomonę. Tatai paliudyta Grožinės literatūros leidyklos „Vaga" direktoriaus J. Čekio atsiminimuose apie rašytoją: „1954 metais leidžiant „Altorių šešėly" vienoje knygoje, autoriui pasiūlėme, kad jo romaną pailiustruotų jo paties pasirinktas dailininkas Antanas Kučas. Iliustruoti romaną autorius nesutiko. Teapsiribota tekste tik viena atsklandėle prie pirmosios inicialinės raidės" (LVMA F 496, ap. 1, b. 27, 1. 2).
1966 m. Lietuvoje viešėjo JAV gyvenąs dailininkas P. Lapė, siūlęsis leidyklai iliust­ruoti „Altorių šešėly". Autoriaus nuomonė buvo nepasikeitusi: „Kam suvedžioti žmogų. Iliustruojant konkrečias romano situacijas nesunku nukrypti į banalumą. Dėl tų pačių priežasčių aš nenoriu, kad mano romanas būtų perdirbamas į kito žanro meno kūrinį. O iliustruoti abstrakčiomis puošybinėmis iliustracijomis turbūt neverta (ten pat, 1. 10). Beje, 1988 m. „Vaga" išleido „Altorių šešėly" su A. Kučo iliustracijomis.2

Vertimas

Algimantas Černiauskas. „Primityvūs pusryčiai“. 2013, drobė, aliejus, 110 x 90
Algimantas Černiauskas. „Primityvūs pusryčiai“. 2013, drobė, aliejus, 110 x 90
Kitų savo kūrinių V. Mykolaitis-Putinas versti nedraudė. Tik nenorėjo, kad romanas „Altorių šešėly" peržengtų namų slenkstį. Širdį suspaudžia skaitant jo laiško žodžius: „Sužinojau, kad į Leidyklą atsiųs­tas mano romano vertimas į rusų kalbą. Aš taip nenorėjau, kad ta knyga būtų verčiama į svetimą kalbą! Aš nė vienu pirštu nepajudinau, kad tą vertimą paskatinčiau. Priešingai – tramdžiau jį, keldavau visokių abejonių, numatydavau kliūčių. Ta knyga skirta ne miniai, bet išmanantiems, suprantantiems ir atleidžiantiems. Rašyt aš ją turėjau, bet nereikėjo spausdinti. Na, savoj visuomenėj tiek jau to! Bet svetimoje rinkoje, mugėje, oi kaip koktu! (...) Ar neišeisiu aš į mugę su apnuoginta siela?" (Iš V. Mykolaičio-Putino laiško I. Kostkevičiūtei, 1955 liepos 24.)3
„Versti neduosiu", – energingai, tvirtu braižu užrašyta V. Mykolaičio-Putino ranka ant 1936 m. gauto laiško iš Pary­žiaus, kuriame buvo siūloma versti „Altorių šešėly" į prancūzų kalbą. „Nesutinku", – tokiu pat kategorišku prierašu, nepaisydamas tuomet jau žinomo rašytojo A. Venc­lovos rekomendacijos, jis atmeta 1937 m. iš Klaipėdos gautą pasiūlymą versti romaną į vokiečių kalbą ir išleisti šveicarų knygų leidykloje. 1938 m. rašo iš Rygos ir J. Rudzytis, studijavęs baltų filologiją, norėjęs išversti kūrinį ir jau apsitaręs su A. Gulbio spaudinių bendrove dėl jo publikavimo. 1938 ir 1939 m. gaunami panašūs prašymai iš Amerikos leisti romaną versti ir išleisti anglų kalba, sulaukę tokio pat rašytojo sprendimo (E. Prensky, M. Einaro, J. Rudzyčio, J. Svedarsko, P. Kup­raičio laiškai. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros rankraštynas (LKLIR), F 1 – 3650, 3612, 3657, 3667, 3630.) (...) „Išimtį sudarė 1938 m. Varšuvoje išleistas „Altorių šešėly" pirmojo tomo lenkiškasis vertimas bei atskiri romano fragmentai, jau kiek anksčiau pasirodę latvių spaudoje (Naujoji Romuva, 1935, Nr. 27–28)4
Sovietų Sąjungoje intelektinė nuosavybė buvo laikoma bendraliaudine, todėl jau per pirmąją okupaciją Maskvos „Chudožestvennaja literatūra" leidyklos Pabaltijo tautų literatūrų redaktorius yra pateikęs rašytojui tokius pasiūlymus: „Suprantu, kad imtis romano perdirbimo Jūs galėsite tiktai vasaros atostogų metu. Tačiau galbūt vertėtų iš anksto pasikeisti nuomonėmis (t. y., tiksliau pasakius, išsiaiškinti ta prasme Jūsų ketinimus) dėl to, kuria kryptimi pageidautina būtų romaną perdirbti, atsižvelgiant į tarybinio skaitytojo poreikius." (M. Markuševičiaus laiškas, 1941 kovo 19, LKLIR, F 1–3640)
Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šiems ketinimams virsti tikrove. Pirmas vertimas į rusų kalbą pasirodė 1958 m. (vertė S. Aksionova ir Z. Fedorova), 1959 m. Varšuvoje išėjo visas romano vertimas į lenkų kalbą, paskui į čekų (1959, vertė M. Koubelė), latvių (1961, du leidimai, vertė A. Sukovskis), estų (1964, vertė A. Erleman ir M. Loodus). V. Mykolaitį-Putiną džiugino gausūs skaitytojų laiškai. Ypač nuoširdžiai buvo susirašinėta su vertėja į estų kalbą Aile Erleman. Tai tirpdė rašytojo nepasitikėjimą, kad kitų tautų ir kultūrų skaitytojai nesupras, nepajus Liudo Vasario išgyvenimų. Tačiau, kai Aust­ralijoje gyvenanti sesuo M. Slavėnienė 1961–1966 m., stengdamasi, kad romanas būtų išleistas angliškai, ir turėdama galvoje skirtingos kultūros skaitytojus, iškėlė autoriui romano „pritaikymo" bei kai kurių lietuviškų realijų šalinimo klausimą, V. Mykolaitis-Putinas atsakė manąs, kad reikėtų „tenkintis kaimynais ir nesibrauti į tolimas svetimas padanges", nes romaną rašęs „ne anglams, ne prancūzams, ne vokiečiams, o saviems žmonėms".

Inscenizavimas

1960 m. V. Mykolaitis-Putinas gavo valdišku stiliumi su gramatinėmis klaidomis surašytą raštą nuo „Kapsuko teatro direktoriaus". Tai buvo prašymas „rezervuoti savo autorinį sutikimą inscenizuoti romaną „Altorių Šešėly" Kapsuko Dramos Teatrui, neperleidžiant jo kitiems teatrams ir inscenozatoriams, kol inscenizacijos tekstas bus baiktas ir pristatytas susipažinimui". Pažadama, kad „inscenizacija bus pavesta prityrusiam inscenizatoriui, griežtai prisilaikant Tamstos romano motyvų ir idėjos".
Yra išlikęs po šiuo raštu pieštuku rašytas V. Mykolaičio-Putino atsakymo juodraštis: „Deja, negaliu Jūsų prašymo patenkinti. Kol aš naudojuosi autoriaus teisėmis, esu griežtai nusistatęs niekam neleisti Alt. šešėly inscenizuoti." Šia glaustai konkrečiam asmeniui išreikšta valia vėliau – po Putino mirties – it skydu buvo stengiamasi dangstytis atmušant meilius, kietus, grėsmingus reikalavimus. Sumanymų inscenizuoti „Altorių šešėly" yra buvęs ne vienas. Autoriaus teisių paveldėtojams teko skaityti jau parašytas inscenizacijas ir ištarti „ne" Valstybinio akademinio dramos teatro režisierei Kazimierai Kymantaitei, Šiaulių dramos teatro režisieriui Mamertui Karkleliui.
1968 m. rašytojo našlė Emilija Mykolaitienė buvo bandžiusi prašyti paramos tuomečio LTSR Kultūros ministro: „Kaip velionio V. Mykolaičio-Putino našlė noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad būtų nutraukti bet kokiame dramos teatre V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly" romano inscenizavimo darbai. Putinas, gyvas būdamas, nesutiko, kad jo minimas romanas būtų inscenizuotas, ir prieš mirdamas daug kartų man kalbėjo, įsakmiai įpareigodamas, kad ir aš su tuo nesutikčiau. Putinas savo širdies krauju rašė šį romaną, ir kaip jis sielodavosi, kai spaudoje recenzijose pasirodydavo arba nesuprastos arba tyčia iškreiptos jo romane keliamos idėjos. Pildydama Putino-Mykolaičio valią, ir aš nesutinku, kad jau dabar būtų minėtas romanas inscenizuojamas." Atsakymo, savaime suprantama, nesulaukta.
Iškovojus Nepriklausomybę, dvidešimt penkerius metus trukęs autorinių teisių galiojimas baigėsi 1992 m., ir paskutinis, negavęs inscenizacijai leidimo, buvo režisierius Eimuntas Nekrošius.

Ekranizavimas

Bandymai ekranizuoti romaną prasidėjo po Putino mirties. Apie 1960 m. kovo 14 d. laiškelį, kurį susižavėjusiai vertimu į rusų kalbą skaitytojai N. Kotenko iš Jurbarko r. Girdžių mokyklos V. Mykolaitis-Putinas parašė, užsimindamas, kad į scenarijų kino filmui pagal „Altorių šešėly" žiūri skeptiškai, nuogąstaudamas, kad „neišeitų kažkokia grubi schema, kurioje nebeliktų vietos tam, kas romane geriausia" (LLTIR F 59-343), autoriaus teisių paveldėtojai nežinojo, todėl atremti institucijų spaudimą dėl romano ekranizavimo buvo nelengva.
1978 m. į V. Mykolaičio-Putino namus atvyko televizijos režisierė Stanislova Borisienė su „Paraiška daugiaserijiniam meniniam filmui „Altorių šešėly: Kai kurie romano atspindžiai" ir jau parengta pasirašyti „Tipine sutartimi". Ilgai trukusius įkalbinėjimus ir spaudimą pavyko atremti.
Sunkesnė situacija susiklostė, kai Lietuvos televizijoje buvo sukurtas meninis filmas „Devyni nuopuolio ratai" (1984) apie tarpukario dvasininko ir politinio veikėjo K. Olšausko bei S. Ustjanauskienės santykius ir tragišką jų pabaigą. Filmo kūrėjai (režisierius Bronius Talačka, scenaristas Anatolijus Beriozovas, operatorius Rimantas Juodvalkis, dailininkas Romualdas Lukšas ir aktoriai Vaiva Mainelytė ir Remigijus Sabulis) kaipmat (1985) tapo LTSR valstybinių premijų laureatais, o kinu besidomintis LKP CK Pirmasis sekretorius Petras Griškevičius pareiškė norą, kad Lietuvos kino studija neatsiliktų ir sukurtų panašų antireliginį filmą. Kompartijos sekretorių pageidavimai tuo metu buvo klusniai vykdomi. LTSR Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Algimantas Brazaitis perdavė nurodymą Vytautui Žalakevičiui, ir šis, negavęs jokio leidimo filmui rengti, nepasirašęs sutarties, net nepasidomėjęs autoriaus teisių paveldėtojo nuomone, užsuko filmo gamybos karuselę, manydamas, kad „moralinės nuostatos" visada kapituliuos prieš „materialines vertybes".
Kino meno viršenybę prieš rašymo meną vaizdingai nusakė minėtasis Algimantas Brazaitis: „Negalima pamiršti, jog filmui keliami daug aukštesni reikalavimai. Literatūros kūrinys daugiau ar mažiau vis dėlto privatus rašytojo reikalas. Tuo tarpu filmo pastatyti neįmanoma be kino studijos kolektyvo pastangų ir labai didelių materialinių resursų. (...) Štai kodėl scenarijus, nors savo apimtimi tai nedidelis literatūros kūrinys, darbo sąnaudomis prilygsta nemažam romanui. Neatsitiktinai už scenarijų atlyginama žymiai daugiau negu už romaną."5
Scenarijų sėdo rašyti V. Mykolaičio-Putino nusistatymą puikiai žinantis Saulius Tomas Kondrotas, štai taip save pristatęs užsienio leidiniui „Le Monde": „Rašiau viską, ko prašė: scenarijus kinui, televizijai, teatro pjeses, kritikos straipsnius, viską, už ką galėjau gauti pinigų. Net reklamą radijui!" Gal todėl, kad šio scenarijaus rašymas buvo nutrauktas, 1986 m. „žmogus be tėvynės iš įsitikinimo" pabėgo į Vakarus dėl Lietuvai būdingo nuobodulio, skurdžios paribių kultūros, dėl to, kad lietuvių likimas jį jaudina ne daugiau negu jugoslavų, palestiniečių arba Pietų Afrikos juodaodžių6.
Negaudami leidimo, kinematografijos vadai bandė bauginti, net atimti autorines teises, tačiau negavo Maskvos pritarimo, gražiai įrodydami, kad sovietinį režimą Lietuvoje kūrė ne kariuomenė, ne KGB ir net ne Centro komitetas, nors jų visų įtaka buvo gana didelė ir kartais lemianti. Didžiausios įtakos turėjo žmonių elgesys, o ypač – turėjusių kokią nors galią.

Romano tęsinys

Tiesa, vienas draudimas V. Mykolaičiui-Putinui nešovė į galvą – uždrausti kitam autoriui savo romanuose tęsti Liudo Vasario gyvenimą ir nuotykius, nors tokių atvejų literatūros pasaulyje būta. Iš ankstesnių galima paminėti J. W. Goethe's „Jaunojo Verterio kančių" satyrinį perdirbimą į „Jaunojo Verterio džiaugsmus". Kad ir kaip perpyko Goethe, apsaugoti savo kūrybos negalėjo. Autorinės teisės XVIII a. dar buvo nežinomos, todėl Friedrichą Nicolai'ų jam tepavyko iškoneveikt eilėmis.
Šiuo metu tokių tęsinių begalė. Galim lietuviškai skaityti „Gimtojo žodžio" leidyklos 2013 m. išleistą amerikiečių rašytojos ir scenaristės Lindos Urbach romaną „Ponios Bovari duktė" (vertė Regina Šeškuvienė), kuriame, „pasirinkusi labiausiai apleistą Gustave'o Flaubert'o knygos heroję Bertą", autorė „suteikė našlaitei puikų gyvenimą", negailėdama „to meto mados aprašymų, istorinių detalių ir romantikos".
Žinoma, įstatymai nedraudžia pačiam rašytojui grįžti prie savo knygos veikėjų. Tai pabandė daryti ir V. Mykolaitis-Putinas, pradėjęs 1958 m. rašyti ketvirtąją „Altorių šešėly" dalį, pavadintą „Į šviesią buitį", kuri į viešumą turėjo išeiti tik po autoriaus mirties. Rankraščio originalas (23 sąsiuvinio puslapiai) iki šiol nerastas. Šį tekstą kaip priedą dedant į Putino Raštų IV tomą buvo pasinaudota Irenos Kostkevičiūtės archyve saugota per kalkę rašyta kopija. Literatūros kritikė šį autoriaus sumanymą vadina „grandioziniu", nes Putinas ketino panerti į „asmenybiškas" kūrybos gelmes, atgailauti už svyravimus, už neveiklumą tautininkų diktatūros metu, o svarbiausia, atitaisyti tai, ką pats primelavo apie žmona tapusią Auksę, trečiojoje „Altorių šešėly" dalyje nutapęs ją netikrą, išidealizuotą. Tokia Auksė nesiderinanti su vėlesniais jųdviejų gyvenimo įvykiais, suteikusiais abiem daug sielvarto. Deja, prie „Altorių šešėly" IV dalies rankraščio V. Mykolaitis-Putinas taip ir negrįžo. „Pradėtam ir daug žadančiam kūriniui, deja, buvo lemta nutrūkti pačioje jo užuomazgoje", – atsidūsta kritikė7.

Draudimų pabaiga

Pasibaigus dvidešimt penkerius metus8 po rašytojo mirties trukusiam autoriaus teisių galiojimui, romanas tapo bešeimininkiu daiktu ir pirmoji „Altorių šešėly" inscenizacija pasirodė Alytaus miesto teatro scenoje: „Bandymų dienos" pagal romano I dalį ir „Eina gyvenimas" pagal II (2005 m., inscenizacijos autorius ir režisierius Arvydas Kinderis). Pastatymas spaudoje sulaukė vien neigiamų recenzijų.
2012 m. teatro mėgėjai sutiko naują reiškinį Lietuvos padangėje – „Knygos teatro" debiutinį spektaklį pagal „Altorių šešėly" trečiąją dalį „Išsivadavimas" (scenarijaus autorius Raimondas Paškevičius, režisierius Saulius Vosylius). 2013 m. sausio 6 d., minint 120-ąsias V. Mykolaičio-Putino gimimo metines, spektaklis buvo parodytas V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Tą vakarą susirinkę žiūrovai drįso sau tarti, kad rašytojas, draudęs kūrinio inscenizaciją, šįkart veikiausiai būtų buvęs patenkintas išsaugotu gero literatūrinio skonio, kalbėjimo būdo ir estetikos susipynimu. Raimondas Paškevičius yra parašęs scenarijų „Nepažįstamoji" V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly" I dalies motyvais ir ketina šį darbą tęsti.

Autoriaus valia

Rašytojo valios vykdymas, manau, klausimų nekelia. Tikslingiau būtų pasvarstyti, kaip iš laiko perspektyvos atrodo autoriaus nenoras leisti kitiems kišti pirštus prie „Altorių šešėly", nes, kaip savo „Dienoraštyje" taikliai parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Liudas Vasaris yra autorius, putiniškesnis už Putiną, mykolaitiškesnis už Mykolaitį."9
V. Mykolaitį-Putiną skaudino tai, kad 1933 m. išleistame romane buvo įžvelgiama tikėjimui pavojingų minčių, ieškoma pirštu nurodomų prototipų. Sovietmečio kritika aukštino „antiklerikalines ir antiburžuazines" jo pozicijas. Nesunku įsivaizduoti, kaip jautėsi V. Mykolaitis-Putinas, klausydamasis 60-mečio sukakties proga (1953 m.) K. Korsako sakomos kalbos: „Šiame romane, parašytame kritinio realizmo metodu ir paremtame plačiu autobiografiniu patyrimu, autorius demaskavo daugelį Lietuvos klero gyvenimo, jo profesinės ir visuomeninės veiklos tamsiųjų, nuo visuomenės akių griežtai slepiamų, pusių – katalikų dvasininkijos veidmainiškumą, antiliaudiškumą, moralinį supuvimą, kosmopolitizmą. (...) Romane taip pat atskleidžiamas ir lietuviškos buržuazinės visuomenės moralinis smukimas, jos dvasinis išsigimimas."
Nors negerbiame sovietmečio keliaklupsčiavimų, tačiau, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms ir atmosferai, panašus jausmas apima skaitant dabarties režisierių prisipažinimus apie visišką negebėjimą suprasti klasikos kūrinį: „Šiandienis žmogus nesuprastų pusės Schillerio teksto, gausybės XVIII amžiaus žmogaus pasaulėžiūrai artimų metaforų, alegorinių būtybių. Dabar tai veikiau tapo muziejine literatūra, skirta tiriamiesiems literatūriniams darbams rašyti, bet ne šiandienei scenai tinkamu veikalu. O juk teatras yra gyvas susitikimas su žiūrovais, todėl brukti mūsų kartai tekstą, užgriozdintą nebeaktualiomis, net ausiai turbūt nesuvokiamomis prasmėmis vien iš pagarbos pačiam autoriui ar jo darbui, manau, būtų beprasmiška – atsirastų nereikalingas atstumas, žiūrovas neišgirstų jam siūlomų temų."10
Filosofinis, estetinis, transcendentinis kūrinio poveikis modernių režisierių vaizduotei vis sunkiau įkandamas. Pavyzdžiui, 1997 m. pastatytas E. Nekrošiaus „Hamletas" siekia ne estetinių, o komercinių tikslų. Jame dominuoja režisieriaus savivalė ir natūralistiniai Shakespeare'o kūrybą deformuojantys triukai. Bet geriau paklausykim Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtoje mokykloms skirtoje „Elektroninėje literatūros chrestomatijoje 11 klasei" cituojamų iki dramaturgo teksto „nepriaugusio" režisieriaus Eimunto Nekrošiaus lėkštų samprotavimų apie Shakespeare'o „pojūčių pjesę" ir „lyties neturintį" Hamletą: „Žinai, kokia man sunkiausia Shakespeare'o mįslė? Tėvas savo vaiką, našlaitį, padaro ligoniu. Traumuoja. Siunčia vaiką į mirtį. Koks tėvas gali to norėti? Tėvas stumia sūnų į nusikaltimą. Man tai sunkiausias klausimas pjesėje. Ir dar. Kaip gali ateiti miręs žmogus? Hamletas turi būti ypatingos psichinės būsenos, kad Šmėkla pasirodytų."11 (p. 127).
Šiuo metu viešąją erdvę yra visiškai užtvindžiusi nuomonė, kad su bet kokiu kūriniu kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas. Apie tai kasdien galim skaityti ir lietuviškoje, ir pasaulio spaudoje. Mintį, kad „autorinės teisės yra praeitis", energingai skleidžia garsiai kalbantis sluoksnis žmonių, įpratusių gauti viską greitai, nemokamai, be jokios pagarbos kitam. Nestinga ir autorių, kurie savo kūrybą bet kam parduotų, kad tik į kišenę įkristų šiek tiek žvangančių.
Todėl nemanau, kad labai skiriasi XX a. komunistų ir XXI a. liberalų požiūris į V. Mykolaičiui-Putinui iš tiesų rūpėjusius gyvenimo klausimus. Galim nežiūrėdami įkišt ranką į maišą, ištraukt pirmą pasitaikiusį ir pasiklausyti, ką postringauja, pavyzdžiui, posthumanistas Sigitas Paruls­kis. Į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimą „Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?" jis atsako: „Su Lietuva nesu užmezgęs seksualinių santykių, todėl apie ištikimybę kalbos negali būti. Beje, Vincas Mykolaitis-Putinas yra juokingai leptelėjęs apie ištikimybę: „aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam." Man vis kyla nepadorių įtarimų, kad galbūt jis nelaikė savęs žmogumi..."12
Taigi Dievas „mirė", Bažnyčia paseno, celibatas tik juoką kelia, išpopuliarėjo „asmeninis Jėzus" ir kažkaip nežemiškai skamba V. Mykolaičio-Putino nenoras aukštyn kojom apversti tai, ką jis parašė.
Tačiau nemirė mažas stebuklas – viltis, kad gali atsirasti aukštos kultūros scenaristas, režisierius, vertėjas, suvokiantis, jog šiuolaikinis žmogus nėra siauraprotis, neįstengiantis pajusti kitu metu gyvenusių žmonių pasaulėjautos, dvasios kovų, kančių ir džiaugsmų. Taip pat viltis, kad gali atsirasti mecenatas, suteiksiantis galimybę sukurti filmą, pjesę, operą, baletą, kuris vadinsis „Altorių šešėly", ir Vincas Mykolaitis-Putinas neapsivers karste.

1 Plačiau apie tai Danos Palionytės straipsnyje „Putiniškoji vokalinė lyrika", Naujasis Židinys-Aidai, 1993 Nr. 1, p. 30–34 Putinas. Gyvenimo ir kūrybos akiračiai. –­ Vilnius: Vaga, 1996, p. 372–378.
2 Brogienė R. „Dėl „Altorių šešėly" ekranizavimo, inscenizavimo ir iliustravimo", in: Mykolaitis-Putinas V. Raštai, t. 4. – Vilnius: Vaga, 1992, p. 756.
3 Kostkevičiūtė I. „Altorių šešėly ir jo vertimų kontekstas", Pergalė, 1983 (1), p. 128.
4 Ibid., p. 126.
5 „Dideli kino menininkų uždaviniai. Lietuvos TSR valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Algimantas Brazaitis atsako į kino kritiko Laimono Tapino klausimus", Literatūra ir menas, 1984 06 16.
6 „Saulius Kondrotas – žmogus be tėvynės iš įsitikinimo". Kalbėjosi Nikolė Zand (Zand), Le Monde, 1992 11 06, Literatūra ir menas, 1992 lapkričio 28.
7 Kostkevičiūtė I. „Altorių šešėly ir jo vertimų kontekstas", Pergalė, 1983, Nr. 1, p. 141.
8 Pagal Ženevoje 1996 m. pasirašytą Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartį autorių teisų galiojimas trunka penkiasdešimt metų.
9 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai, 2001–2009 ir Papildymai, 1940–2000. – Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 461.
10 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-27-rezisierius-arturas-areima-noriu-priminti-kas-mes-esame-esame-zmones-nesame-dievai/79493
11 http://nullroute.eu.org/mirrors/texts/Liet.k.%20chrestomatija%2011%20kl..pdf
12 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-10-sigitas-parulskis-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/98673

 

Komentarai  

 
+2 #1 pl 2013-10-23 22:15
puikus straipsnis. Pagarba autorei, nebijančiai eiti prieš srovę
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-18_nr._3445_2013-10-18_nr._3445_virselis.jpg

2013-10-18 nr. 3445

Anna Nasilowska. Vienas
Kultūra.pl / Vertimai


Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia
Kultūra.pl / Vertimai


Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“Eustachy Rylski. Rezonansas
Kultūra.pl / Vertimai


Atsiprašymas
Atsiprašymas


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai