Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia

kultura_pl_10.png

Romano ištrauka

Ponia Voinicka išėjo ant namo laiptelių kaip rudenį. Buvo tamsu, bet ji aiškiai, kaip ir tada, per langą pamatė pulkininką, nuo kelio einantį sniege pramintu takeliu. Gal sugirgždėjo varteliai?
– Prašom, prašom, laukiame, – pasakė ponia Vanda. – Kaip miela, kad mūsų nepamiršote. Kad priėmėte kvietimą.
Bronovičius pabučiavo moteriai ranką. Vėl padvelkė kvepalais.
– Dieve mano, kaip galėčiau pamiršti? Džiaugiuosi galėdamas suteikti jums malonumą.
Patrepseno nusikrėsdamas nuo klešnių sniegą, padaužė batais į laiptelius ir įėjo su šeimininke į namą. Virtuvėje ant kabyklos pakorė paltą su bebrenos apykakle, ant kurios žybtelėjo kelios snaigės.
Susėdo prie stalo kaip anąkart – po žibaline lempa, kybančia virš gėlėtos staltiesės. Žalio stiklo gaubtas skleidė šviesą ant porcelianinių puodelių ir krištolinių taurelių. Gėrė kaukazinių slyvų užpiltinę. Arbata kvepėjo kaip ta, kurią Varšuvoje ruošdavo Izabelė. Bronovičius tarė:
– Mano žmona, arbatininkė, ruošia tokią pat gerą arbatą kaip jūs, gerbiama ponia!
– Angliška, angliška, iš pakelių. Neseniai brolis iš Olštino atsiuntė. Tos vietinės tai neįmanoma gerti, – pasakė ponia Vanda.
Turėjo žemuogienės ir citrininį pyragą.
– Jūsų atvykimo proga iškeptas. Natalytė kepė.
Jos sesuo kalbėjo nedaug. Dėvėjo juodą megztinį, kuris, kaip pasirodė Bronovičiui, atsidavė naftalinu. Sėdėjo susimąsčiusi. Kalbėjo ponia Vanda – energinga ir besišypsanti. Balta palaidinė su sage, violetinis šalikas ant pečių. Žili plaukai, susukti į kuodą.
– Pone pulkininke, imkite gi pyrago! Kodėl tik šaukštelį uogienės? Su seserim rinkome šitas žemuoges netoli namų.
– Žemuogės, žemuogės, – pakartojo pulkininkas. – Jos visuomet primena vaikystę, tiesa? Stanisluvkoje, Podolėje, su broliais žemuogiaudavome ąžuolyno pakrašty.
Jaukią vakaro atmosferą netikėtai sutrikdė Natalija. Žiūrėdama į langą už Bronovičiaus nugaros ir tarsi kažką išvydusi pro tamsų stiklą, ji staiga paklausė:
– Tai kodėl jūs, gerbiamasis, ėjote pas tuos ukrainiečius?
Pulkininkui pasirodė, kad jis gerai nenugirdo ar nesuprato.
– Ko, maloningoji ponia, klausėte?
– Apie tuos ukrainiečius, su kuriais jūs, rodos, dainavote ir šokote.
Vanda Voinicka surimtėjo – nustojo šypsotis.
– Natalyte, neliesk šios temos. Gal ponas pulkininkas nenori apie tai kalbėti.
Bronovičius apstulbęs tarė:
– Ne, kodėl? Atsakysiu į visus klausimus. Paaiškinsiu, prašom.
– Mes čia nerimaujame dėl jūsų, brangus pone, dėl šio nutikimo. Vestuvės vestuvėmis. Bet kodėl su jais susidedate? –­ paklausė Vanda Voinicka.
– Ak, kalbate apie Vasilį, – pradėjo kalbą Bronovičius. – Jis pas mane bernas, vežikas, juokais jį vadinu Semionu. Be jo neišsiversčiau. Su padargais, lauko darbuose.
Norėjo dar kalbėti, bet sesuo Natalija nutraukė:
– Jis ukrainietis! O jie visi vieno galo. Jūs nežinote, kaip jie su mumis elgėsi Volynėje?
– O septynioliktais metais ir vėliau, –­ jis išgirdo ponios Vandos balsą, – Podolėje? Turėtumėt žinoti. Prisiminti.
– Na, gerai, prisimenu. Bet ten buvo visai kiti žmonės. Iškeldinti nuo Sano, iš Pšemyslio apylinkių. Mūsų komunistinės valdžios. Jie nepaprastai nuskriausti.
Jis išgirdo Natalijos juoką ir pažvelgęs į ją pagalvojo, kad taip galėtų juoktis kranklys arba veikiau kranklė: juodu megztiniu, palinkusi virš puodelio ir uogienės lėkštutės. Juokėsi minutėlę pakosčiodama.
– Natalyte, Natalyte, – ištarė ponia Vanda.
– Iš Pšemyslio apylinkių, – juokėsi jos sesuo. – Ar tai turi reikšmės? Jie visi vieno galo. Pjaudavo lenkus pjūklais, užkasdavo gyvus į žemę. Moterims nurėždavo krūtis!
Bronovičius nutilo. Sėdėjo nusiminęs. Tyla truko akimirką, paskui vėl prabilo ponia Vanda:
– Jūs negirdėjote, kas dėjosi Volynėje? Ten išžudyta tūkstančiai beginklių žmonių. Vien dėl to, kad jie lenkai.
– Žmogpjovos, – tarė Natalija. – Baisūs. O jūs, gerbiamasis, su jais šokate.
Tik dabar pulkininkas susinervino. Vienu metu net pamanė, kad reikia atsistoti ir išeiti. Juk neįtikins šių moterų. Niekaip nesugebės pasiteisinti. Joms Vasilis, senasis Jakinovičius ir batka Michalas –­ žudikai. Žmogpjovos!
– Labai atsiprašau, – tarė jis, – bet nesutinku su jūsų, gerbiama ponia, nuomone. Žmonės skiriasi. Mes, lenkai, taip pat skiriamės vienas nuo kito. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į tai, kaip režimui tarnauja saugumiečiai, – juk lenkai, mūsų tautiečiai, – jie taip pat yra žudikai. Kankinimai, apie kuriuos girdėjau iš žmonių, išėjusių iš saugumo kazematų, nesiskiria nuo gestapo ar tų, kuriuos naudojo ukrainiečių žmogpjovos, kaip sakėte prieš minutėlę. Kuo jie skiriasi vieni nuo kitų? Galvažudžių turi visos tautos. Bet kurioje visuomenėje rasite sadistų, ponia.
– Pone pulkininke, – tarė Vanda Voinicka, – Volynėje sistemingai vyko ištisų kaimų deginimo, tūkstančių lenkų naikinimo operacijos. Moterų, vaikų. Pačiais žiauriausiais būdais!
– O jūsų saugumiečiai – tai žydai! – sesuo Natalija vėl puolė lyg juoktis, lyg kosėti.
– Olštine turime draugų. Jie per stebuklą liko gyvi, – kalbėjo Vanda Voinicka. – Tai, ką jie matė savo akimis, pranoksta bet kokią vaizduotę. Ukrainos sukilėlių armija kaldavo kūdikius prie medžių kamienų.
– O jūs, maloningasis pone, čia su jais lia lia lia! – kranklės Natalijos balsas.
– Tiesa, nieko iš Volynės nesutikau, – pasakė Bronovičius. – Bet mūsų ukrainiečiai iš Lipuvo – garbingi ir geri žmonės. Dėl to nė kiek neabejoju. Ponia, – kreipėsi į Nataliją, – atsiminkite, kas paribiuose degino cerkves trisdešimt devintaisiais. Mes. Mes, lenkai. Aš pats su savo pulku buvau rajone, kur sistemingai, – pabrėžė šį žodį, – sis-te-min-gai buvo deginama cerkvė po cerkvės. Mūsų kareiviai buožėmis vaikė ukrainietes, jei tos bandė ginti.
– Tai buvo būtina. Tose cerkvėse buvo skiepijama neapykanta mums, – pasakė Natalija. – Nieko nežudėme.
– Nežudėme? – šįkart Bronovičius apsimetė besijuokiąs. – O girdėjote, maloningoji ponia, apie tai, kas dėjosi Beščaduose? Netoli Sanoko, Lesko, tuose mūsų paribiuose kabutėse? Dabar mes deginame, iškeldiname ir žudome. Mūsų ukrainiečiai iš Lipuvo gali apie tai papasakoti.
– Ne, ne, ne. Negalima lyginti. Nuo mūsų tai visiškai nepriklauso, – pasakė Vanda Voinicka. – Tai visai kas kita! Dabar mus valdo Stalino žydai, o Volynėje mus žudė ukrainiečių nacionalistai. Jie visi vieno galo!
– Ponia Vanda, – dar kartą prakalbo Bronovičius, – Feliksas Dzeržinskis buvo, kaip prisimenu, lenkų bajoras. O dabar jis vadovauja visiems saugumiečiams.
– Na, gerai jau gerai, nesipykime, –­ pradėjo ponia Vanda. – Matau, kad neįtikinsime brangaus pono. O jūs, pulkininke, neįtikinsite mūsų. Svarbiausia, kad čia esame kartu. Aš kartais jaučiuosi gyvenanti saloje, apsuptoje tų visų, kalbančių vokiškai. Mozūrų. Svetimame pasaulyje.
– Aš, ponia Vanda, – pasakė Bronovičius, – atvirkščiai, čia radau savo namus.
Sesuo Natalija vėl susijuokė. Norėjo kažką pasakyti, bet sesuo trinktelėjo šaukšteliu per stalą.
– Natalyte, pakaks!
Vėliau kalba strigo. Ponios skundėsi šalčiais, kad krosnis būtina kūrenti dukart per dieną.
– Kaimynų berniukas ateina, vienos neišsiverstume, – pasakė Vanda Voinicka.
Pulkininkas papasakojo apie Tomuką, apie nutikimą su vilkais, kurie tariamai kaukė kieme.
– Mūsų šuo, tikras tolimas vilkų giminaitis, kaukė prie būdos. Buvo pilnatis.
Moterys pasijuokė iš Tomuko. Ponia Vanda tarė:
– Tėvai neatsidžiaugs Tomuku. Jis nepaprastai protingas.
Pulkininkas, jos palydėtas iki namo laiptų, jau benueinąs išgirdo:
– Jūs, gink Dieve, neimkite to barnio į širdį!
Bronovičius atsisuko:
– Kaipgi, argi galėčiau, maloningoji ponia.
Sugirgždėjo varteliai.
Bet per kaimą jis ėjo nuliūdęs. Iki kelio klampojo siauru takeliu, pramintu sniege, paskui – palei pakelės pusnis. Tarp tamsių namų. Kaip visada lojo šunys.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

b_250_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-18_nr._3445_2013-10-18_nr._3445_virselis.jpg

2013-10-18 nr. 3445

Anna Nasilowska. Vienas
Kultūra.pl / Vertimai


Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia
Kultūra.pl / Vertimai


Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“Eustachy Rylski. Rezonansas
Kultūra.pl / Vertimai


Atsiprašymas
Atsiprašymas


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai