Svajūnas Kuncaitis. Vakario pūstelėjimas, arba Rampų tamsa

Monologas feisbuke:
– Perskaičiau kelis naujosios nobelininkės Alice Munro apsakymus. Juozas Aputis jai niekuo nenusileidžia. Kitaip tariant, Alice Munro – tai Juozas Aputis su sijonu. Alice Munro vadinama genialia rašytoja („Globe and Mail": 10 reasons why Alice Munro is a genius). Tą patį galima pasakyti ir apie Juozą Aputį.


Liškiavos bažnyčios skelbimų lenta. Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Liškiavos bažnyčios skelbimų lenta. Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Esu Alkatrazas Vakaris. Žinau, neįprastai skamba lietuvio ausiai, bet juk iš dainos žodžių lengvai neišmesi. Iš dainos? Kokios dainos?.. Ai, nesvarbu, nors – kita vertus – jūs, tautiečiai, dainuoti linkę. Ypač per televizorių. Savaitgalio vakarą maigyk nemaigęs nuotolinio valdymo pultelį: čia – peroksidinės zbunkės cypauja, ten – silikoninės dijos, pripučiamos mijos, ivetos, livetos... Tik dainuoja, tik šoka. Ir – vis šypsosi man, nepažįstamam pasakų pasauliui, kuriame nebūna ir nėra buvę blogų naujienų.
O mano gyvenime jų nuolat ir metodiškai pasitaiko.
– Kodėl nevedi manęs, Vakari? – nei iš šio, nei iš to kadai paklausė mano moteris.
„Urtė Vakarienė?.. – krūptelėjau. – Nenorėčiau žmonos tokia pavarde... Ir išvis nežinau, ar noriu tuoktis."
– Kur nevedu, katuli?.. – atrėmiau suktą provokaciją užsimaukšlinęs kretino kaukę. – Į restoraną? Kiną?.. Juk kiekvieną mėnesį drožiam...
Dar maždaug po mėnesio Urtei nusibodo mano kvailos grimasos bei, anot jos, „infantiliški argumentai" ir moteriškė kategoriškai pasišalino iš mano pasaulio. Netrukau sužinoti, jog pavasarį ji išteka už tokio Povilo Kiaušinio. „Ne Vakarienė, tai Kiaušinienė..." – pamaniau.
Aišku, kad pasijutau nekasdieniškai. Įsitikinęs, jog Urtės išrinktasis – tikrai Kiaušinis, mėginau skaniai pažvengti (įrodyta, jog tai – sveika), bet vos neapsižliumbiau...
Turiu pasakyti, kad Urtei tapus Kiaušiniene, mano gyvenimas nepasidarė įdomesnis. Jis tik tapo kitoks. Jame atsirado dar daugiau televizoriaus ir dar daugiau promilių.
Sykį, po vieno fiziškai irgi dvasiškai sunkaus jubiliejaus (neatsimenu kur), trukusio dvi paras, paryčiais nubundu jau namuose, šventai tikėdamas, kad  šaldytuve tuoj rasiu bent kaušą alaus. Atidarau tą retai išsipildančių lūkesčių dėžę, o ten šaltoje, bet išdidžioje vienatvėje sėdi prašmatnių -ienių ir -aičių pranašas Petruškevičius... Kaip visada – išsikvėpinęs, išpuoselėtas, beveik neapšerkšnijęs.
– Kur Asta Valentai... Tpfūū! – kur alus, vaiduoklio iškamša?!. – klausiu bemaž isteriškai.
– Nurimkite... – murkia sau ramiausiai. – Jei nuo šeštos ryto mauksi plebėjiškus gėrimus, pats greitai į vaiduoklį pavirsi... – tęsė jau visai familiariai, net suabejojau, ar tikras. Pakišau galvą po šaltu vandeniu, grįžau. Stilisto, aišku, jau nebebuvo. Alaus irgi.
– Pydaras! – suvaitojau ir susmukau ant grindų. „Na, ir kaip jus, gražučiai, galima pakęsti?.."
Inkšdamas įšokau į senelio kitados dovanotas zomšines šlepetes, griebiau mašinos raktelius ir išdūmiau į brėkštantį miestą.
– Reikės pūstelt, ponas Vakari, – nusiviepė mane sustabdęs pareigūnas. Nesumojęs, jog reikėtų palaukti, iki man bus pateiktas sterilus daiktas, panašus į plastikinę cigaretę, pūstelėjau uniformuotajam tiesiai į nosį. Drūtas vyrukas klaikiai susiraukė, bandė žengti atatupstas, bet vis tiek apvėmė senelio šlepetes.
Bet kam aišku, jog už tokį elgesį buvau nugabentas į belangę kažkokiu (gerai nebepamenu) iškilmingu pavadinimu –­ „Sapnų sala", „Svajų bala", o gal „Lakštingalų tyla"... Gerai menu tik tai, jog tą nelaimėlių rezervatą beveik iškart pavadinau „Rampų tamsa". Ten buvo ne tik tamsu, nyku ir šalta, nelyg mano viengungiškame šaldytuve – toji įstaiga gąsdinančiai dvelkė laikais, kurie – blaiviai mąstant –­ seniai praėjo ir niekada nebegrįš.
Iš Rampų tamsos sarkastiškai nusiteikę pareigūnai mane paleido liūdname mieste jau švintant kitam rytui, drauge su tokiu pilkšvai violetiniu Vova, buvusiu milicininku, kiaurą naktį man užsienietiškai aiškinusiu apie šviesią praeitį, vodką už penkis rublius, „tikrą alų" už trisdešimt kapeikų...
– Turi, Labuse, penkinę? – bičiuliškai paklausė.
Turėjau. Ką tik man oficialiai ir iškilmingai buvo grąžinti visi trylika, bet... Tuokart (stebuklas!) nuo upės pūstelėjo tikrasis VAKARIS ir manyje kažkas spragtelėjo. „Nenoriu į šviesią praeitį", –  stebėtinai aiškiai supratau. „Net jei ten nukakti būtų įmanoma – nebenoriu..."
– Ne, Vania... Mums nepakeliui, – išdrožiau beveik griežtai.
– Aš Vova, – žiauriai nepatenkintas sumurmėjo.
– Vis tiek...
Nežinau su kuo ir kur man pakeliui, nemoku burti iš kavos tirščių ir perskaityti, kas užkoduota mano delno linijose, todėl –­ tiesiog einu. Susitiksim...

 

b_250_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-18_nr._3445_2013-10-18_nr._3445_virselis.jpg

2013-10-18 nr. 3445

Anna Nasilowska. Vienas
Kultūra.pl / Vertimai


Tadeusz Orłoś. Namas po liutnia
Kultūra.pl / Vertimai


Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“Eustachy Rylski. Rezonansas
Kultūra.pl / Vertimai


Atsiprašymas
Atsiprašymas


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai