Andrius JAKUČIŪNAS. Rugsėjo skaitymai

Šįsyk tai jau tikrai jaučiuosi įkliuvęs: net ir labai atidžiai dairydamasis, vargu ar rasiu dar kokį nors žiūros kampą, iš kurio apie kultūrinės spaudos literatūrinį gyvenimą man pavyktų pasakyti ką nors nauja. Reikalai čia klojasi kaip klojęsi – nekaip: tekstų stygius maloniai dangstomas niekdariais ir debiutantais, šmėžuoja vis tie patys autoriai, gausu jokiam žanrui nepriskiriamų ir, rodos, nepriskirtinų, – nes tai niekalas, – tekstų, ir t. t., ir t. t.
Norom nenorom tenka pripažint, kad grožinės literatūros mėgėjui, – ypač kokybiškos grožinės literatūros mėgėjui, –­ mūsų kultūrinius leidinius pirkti nėra daug prasmės, – nebent jis turėtų panašių tikslų kaip aš, kitados (per savo naivumą?) tapęs šio neperspektyvaus proceso metraštininku ir įsižeidusių literatų priekaištų išklausytoju.
Bet smarkiai burnot irgi nesinori – kaip visi puikiai suprantame, gerų literatūros tekstų stygius nedidelėje valstybėje yra natūralus dalykas, ir jis, – neneigsiu, – kartais visai vykusiai užmaskuojamas (nes visai to paslėpti paprasčiausiai neįmanoma) kitais kokybiškais tekstais – publicistika, moksliniais straipsniais, apžvalgomis, menotyrinėmis ir literatūros recenzijomis etc. Vis dėlto vieną aspektą vertėtų aptarti atskirai, o būtent – mūsų (nekritišką) santykį su tuo, ką turime. Reikalas tas, kad nelepinami kokybiškais tekstais, mes pamažu apsipratome su niekdaryste, ir mūsų akyse leidinys nebepraranda respektabilumo (arba nebūtinai jį praranda), net jei aiškiai matome prozos ir poezijos skiltyse švilpaujant gūdžius vėjus (ką ten vėjai – būna, kad ir visai nebesupranti, kas yra tai, ką geraširdis redakcijos kolektyvas leido sau pavadinti „poezija" ar „proza"), –­ kažkoks negirdimas balsas galvoje vis tiek sako, jog viskas čia OK, nepražūsim mes be tų tekstų.
Ką tai liudija? Turbūt ne ką kita, o faktą, kad kokybiškos literatūros galimybę kultūrinėje spaudoje psichologiškai mes jau seniai esame palaidoję – metaforiškai kalbant, kartelė jau kadais yra nulaužta (atkreipiu dėmesį – ne nuleista ar pažeminta, o būtent nulaužta), todėl net klaikiausią niekdarystę nūnai priimame kaip visiškai normalų, nuo kultūrinės spaudos galbūt net neatsiejamą dalyką, kuris niekam netrukdo. Atrodo, būtent šis įsivaizdavimas ir yra viena didžiausių mūsų literatūros (ir net kultūros apskritai) problemų – būdami lojalūs arba tiesiog abejingi viskam, kas menka, silpna, apgailėtina, mes, galbūt patys to nesuvokdami, legitimuojame grafomaniją ir netgi padedame jai virsti kanonu – o kokių pasekmių tai gali turėti jaunam kūrėjui, patikėjusiam (na, tarkim), jog tai, kas publikuojama litmenyje ir šatėnuose, yra šiuolaikinė lietuvių literatūra?
Akivaizdu, jog kultūrinės spaudos gerinimo darbas turėtų prasidėti net ne laikraščių redakcijose, kurios kažkuriuo aspektu irgi yra aplinkybių aukos, bet mūsų –­ skaitytojų – galvose; kol neperžengsime mąstymo barjero, – tai jis kaltas, jog esamą padėtį suvokiame kaip normalią ir iš esmės patenkinamą, – niekas nesikeis, ir nevykusiems, neskoningiems, nemokšiškiems kliedesiams apibūdinti toliau bus vartojamas literatūros vardas, o jų kūrėjai išdidžiai vadins save rašytojais, ir stebėsis, kodėl Nacionalinių premijų skirstytojai šįsyk ir vėl neatkreipė dėmesio į jų pavardes.
Tai reiškia, jog tokių mėnesių kaip praėjęs rugsėjis (kultūrinės spaudos puslapiai šį mėnesį alsavo nepranokstama nykuma, –­ taip blogai kaip rugsėjį nebuvo nė pačiame vasaros įkarštyje, kai tradiciškai stebimas šioks toks kultūros žmonių aktyvumo sumažėjimas) bus daugiau, o skaitytojų – dar mažiau (negu mažai). Jeigu ne mėnraštis „Metai", kuriame vis dėlto pasitaikė, ką skaityti, sakyčiau, kad visą kultūrspaudę aną mėnesį buvo ištikusi apokalipsė – net „Šiaurės Atėnai", varganesniais mėnesiais kartais vieni gelbėdavę visos kultūrinės spaudos garbę, šįsyk pademonstravo tokią įspūdingą bejėgystę, kad redaktoriui teko vos ne vienu metu paleisti visą prėskosios eseistikos ir prozytės batalioną – publikuoti Rūtos Jakutytės, Paulinos Drėgvaitės, Almos Riebždaitės, Ugnės Ražinskaitės, Lauros Švedaitės, Gretos Sirvidaitės, Nidos Timinskaitės ir t. t., tekstus, – ir dar kruopščiai (tarytum tai būtų kokia pavojinga mina) išvengti geros poezijos...
Savaitraštis „Literatūra ir menas" rugsėjį stengėsi taktiškai balansuoti ant literatūrinio padorumo ribos, tarsi ir rodydamas, kad atrankos mechanizmas yra ir kad jis veikia. Vis dėlto kai kurie redaktorių sprendimai glumina. Aš, žinoma, suprantu, kad jie neturėjo užtektinai argumentų atmesti Nacionalinei premijai nominuoto Jono Jakšto kūrybą, tačiau kuo juos sužavėjo, sakykim, Petro Panavo eilės („Po Aukštaitijos dangumi", Nr. 32) –­­ neįsikertu, nors užmušk. Bent jau pati Polimnija (lyrinės poezijos mūza) šiomis eilėmis, drįsčiau spėti, nebūtų labai patenkinta, – ir vien jau dėl to, kad tekstuose veriasi pernelyg plokščias dar kur kas plokštesnių jausmų peizažas –­ sakyčiau, ne peizažas, o plokštelė, protezas, nelabai vykusiai bandantis atkartoti kitados buvusių jausmų gūbrius. Tiesa, tekstai nuoširdūs (beje, juos taip pat nuoširdžiai, – tik ne visada sėkmingai, –­ bandoma rimuoti, o ritmika šlubuoja kaip reikiant), autorius netgi beveik išvengia didaktikos, paprastai lydinčios senjorų tekstus apie jaunystę ir artėjančią pabaigą, tačiau nuo „poe­tų kvailiojimų" jam vis tiek norisi bėgti „į užsienį tolimą" –­ į savo vaikystę, „kur vaikščioja tėvas, mama kepa duoną, / Nevaro nieks nuodo iš daržo aguonų."
Nykokas yra ir Nijolės Drungilaitės apsakymas „Daiktai", nors daug priekaištų jam negaliu pažerti – kūrinys parašytas sklandžiai, visai netikėtai antroje apsakymo pusėje užsimezga intriga, kurios, –­ rodėsi, – jau ir nebus: pradingus herojei –­ vienišai moteriai, tai jos buitis ir vienatvė gana detaliai aprašoma pirmoje apsakymo pusėje, nelaimėlės pradeda ieškoti (ir vėliau randa – patyrusią avariją) motina, intuityviai patyrusi, kad kažkas ne taip... Vis dėlto negudrus siužetas ir kraupiai nuvalkiota tema lemia, jog apsakymą skaityti prailgsta, na, o bet kokias iliuzijas galutinai palaidoja pabaiga, kurioje ryškiai skamba banalus, didaktiškas „motinos stiprybės" motyvas.
Savaip temą pratęsia Roko Poviliaus įvadinė esė „Šiaurės Atėnuose" (Nr. 33), kurios karkasą sudaro mintys, subjektą (patį autorių?) užplūstančios per prosenelės laidotuves. Galbūt tai ir viskas, ką verta apie ją žinoti, juoba tai tekstas, turbūt įdomesnis psichologui nei literatui (nors pastarasis irgi nebūtų visai nusivylęs): iš bandymų ironizuoti ir vietomis netgi pašaipoko tono, smarkiai disonuojančio su laidotuvių atmosfera, galima nujausti, kad autorius dar tik ieško santykio su mirtimi, ir kol kas, – panašu, – liks jos neradęs. O ir kaip tai padaryti, jei jautiesi amžinai jaunas ir (turbūt) nemirtingas?
Šioks toks atokvėpis po labai neišradingų kūrinių ir kūrėjų yra Marko Zingerio novelė „Harmonija", kurioje, norėtųsi sakyt, vyrauja susvetimėjimo tema: Haris –­ rašytojas, visuomenės veikėjas, kuris netgi buvo susitikęs su Izraelio prezidentu, kai šis viešėjo Lietuvoje, yra praradęs ryšį su žmona, – beje, patyliukais svajojančia apie elektrą jiems kartais pataisydavusį Mikį Bubnerį. Ir vis dėlto kūrinys toli gražu nėra muilo opera, juoba kad Bubneris Hario žmonai, atrodo, taip ir lieka iliuzija. Paties Hario iliuzija: jis, kad ir kas būtų, privaląs „gaudyti būvio mirksnį", jis –­ rašytojas, ir ši misija jam, tiesą kalbant, svarbesnė už žmoną, kuriai tą apsakymo rytą jis ryžosi patarnauti.
Zingeris kaip visuomet meistriškai primena apie istorines žydų bėdas, įvesdamas Hario motinos (taip pat jos proanūkio – Hario sūnaus) figūras, bet televizijos laidos „Kas bus, kai Izraelio neliks" aprašymą laikyčiau visai nereikalingu – tai skamba tarytum groteskas, ir rimti herojų išgyvenimai jo fone pradeda rodytis naivūs bei kvailoki.
Du prozos tekstai „Šiaurės Atėnuose" publikuojami su žymeniu „Pradedantieji", – neišeina jų nei labai girti, nei peikti. Užteks paminėti, kad Edgaro Sinkevičiaus kūrinėlis „Šilti pavasariai" vis dar sklidinas paaugliškos (nors nežinau, kiek autoriui metų) romantikos, todėl jam kol kas gal geriau būtų buvę rodytis kokioje moksleiviškoje „Pašvaistėje", na, o štai Dominyko Keršulio „Nusivylimų maratonas" yra sulipdytas vien iš pretenzingų ir tariamai šmaikščių filosofavimų bei vingraus, manieringo tuščiažodžiavimo, –­ autoriaus laukia dar ilgas kelias suvokiant ir įsisąmoninant pasakyto žodžio vertę, arba, – priešingu atveju, – išmokus daryti stebuklus.
„Nemune" (Nr. 30) – ir vėl Petras Panavas, du pilni puslapiai eilių, kaip du vandens lašai panašių į tas, kurios publikuojamos šios savaitės „Literatūroje ir mene". Taigi apie jas čia nebekalbėsiu, juoba kad šalia Silvijos Peleckienės novelečių, – trumpų tekstelyčių, kuriuose tariamai jautriai (nors iš tikrųjų – kraupiai banaliai) kalbama apie jausmus, – jos atrodo pranokusios pačios save; beje, kalbėti apie tas noveletes taip pat nematau reikalo, – lygiai kaip jo nebūtų, jei autorė pavadintų savo tekstus pasakojimais, vaizdeliais, nėriniais, debesimis, bambaliukais ar kokiais nors sielų traškučiais, – vis tiek tai, būkim atviri, yra niekalas, ir kokia nors didelė nesąmonė juos tik papuoštų.
Kaip tarp šių dviejų, – drįstu sakyt, –­ gaivalų, jaučiasi nedideli, bet pagavūs ir visai skoningi Onos Jautakės teksteliai, kuriuos taip lengva praversti, pagalvojus, kad tai – niekalas? Gal ir visai neblogai, nes juose nėra praūžęs blogo skonio taifūnas – tik reikia neužmiršti, kad kitokiame kontekste žvilgsnis į juos vis dėlto privalėtų būti kur kas kritiškesnis.
Nuotaika vėl subjūra skaitant Gretos Karinos (pirmąkart girdžiu šią pavardę/pravardę) publikaciją „Literatūroje ir mene" (Nr. 33). Jeigu jau nepavyksta išplėšti prasmingesnio kalbėjimo, gal bent buvo galima pamėginti išvengti siaubingų klišių ir tų prakeiktų pažymimųjų žodelyčių, lydinčių kone kiekvieną daiktavardį? „Pjaunanti tyla skandino / sąmonių erdvę" („akmuo"), „neperskaityti tau dangaus virpesių / surūdijęs slaptažodis įsčiose" („šermukšniais"), ir t. t. Visas autorės pasaulėlis, skleidžiąsis banalutytėliausiose metaforose, – ilgintis „poeto iš Atikos" (taip vadinas vienas eilėraštis), – tai ilgesys, ilgesys ir... ir dar kartą ilgesys. Liūdna.
Vis dėlto dar didesnis nusivylimas man buvo Monikos Baltrušaitytės apsakymas „Ohajas". Nors šios autorės ankstesnis tekstas, kurį irgi spausdino „Literatūra ir menas", taip pat kėlė nemažai abejonių, jis išsaugojo viltį, kad autorė turi kuo nustebinti skaitytojus, o štai apie šį kūrinį to pasakyti nebegalima – Mažylis, Aptakuolis ir Balerina išvežami nežinia kur ir parduodami kažkokiems žmonėms, kurie juos galiausiai paskerdžia ir suvartoja maistui, nes herojai, – pasirodo, – yra kiaulės.
Tekstas labai ištemptas, vieno herojaus pašnekesys su drugiu (jis ir atskleidžia tikrąją herojų prigimtį, nes pirmoje teksto dalyje autorė – tiesa, nesėkmingai – deda visas pastangas įtikinti skaitytoją, neva jie –­ žmonės, pasmerkti prostitucijai ar/ir organų donorystei) suregztas primityviai ir netgi, pasakyčiau, įžūliai naiviai, o kūrinio stilius – tiesiog apokaliptiškai rimtas. Norėčiau būti taktiškas, tačiau šiuo atveju man nelieka nieko kito, kaip tik pritarti jaunajam poetui Haroldui Baubinui, feisbuko paskyroje teigusiam, kad litmenis pradėjo spausdinti anekdotus.
„Šiaurės Atėnuose" (Nr. 34) – irgi keistybės. Gino Žiemio kūrinys „Ananka" (ausiai įprasčiau skambėtų anankė; sen.gr. anankē – neišvengiamybė, būtinybė) verčia skaitytoją gilintis į iš esmės nereikšmingas antikos kultūros detales (tarkim, gali tekti sužinoti, kas yra dviejų nendrių stiprumo sirokas), tačiau nesugeba koncentruotis ties pagrindiniu veiksmu –­ visa, kas dedasi, herojui nusprendus padėti senai senutėlei (anicula) nusigauti iki žuvų turgaus, yra chaotiška ir fragmentiška – net jei ten, tarkim, viskas išdėstyta logiškai ir nuosekliai, veiksmui žiauriai trūksta dinamikos, o aprašymui – aiškumo, juoba tai ne toks tekstas, kuris galėtų sau leisti mėgautis nerišlaus kalbėjimo teikiamomis naujomis prasmėmis. Gražus ir pasakiškas hepiendas rodo autorių sekus graikiško romano tradicija – gal ne itin sėkmingai ir sklandžiai, bet – sic fiat. Turint galvoj, kad daugelis autorių kapstosi lietuviškose realijose arba yra išsikėlę į individualią, nuo žemiškų procesų izoliuotą savo smegenų sritį, tam tikra istorinė perspektyva (o juk antika gali tarnauti ir kaip simbolinė erdvė), – sakykim, – yra perspektyvi.
Nieko nedrįstu sakyti apie Paulinos Drėgvaitės esė „Mėlyno namo demiurgas" pirmajame puslapyje – jeigu redaktoriai mano, kad visus nemaloniuosius stereotipus apie „Šiaurės Atėnus" įkūnijantis tekstas vertas čia būti – jų valia, bet aš šią minkštakūnę, amorfišką eseistiką nedvejodamas trenkčiau lauk, – ką jau kalbėti apie Ugnės Ražinskaitės du vaizdelius („Nostalgija", „Dvi moterys naktį"), kuriuose turbūt apskritai nėra ką aptarti, arba tariamai šmaikščias ir paradoksalias (tarkim, pasaulinio atšilimo metu Petras Kurmelis vaizduojamas Antarktidoje) Nidos Timinskaitės miniatiūras, visų pirma sukeliančias žiovulį, o paskui – baisų abejingumą viskam, kas parašyta. Savotiškos pagirios...
„Nemune" (Nr. 31) – Stasio Babono apsakymas „Nugalėto(jo) namai", nagrinėjantis rūsčioje pokario tikrovėje vykstančią meilės dramą: apakintas pavydo miškiniui Jurgiui Krupenkovui, kurį pasirenka jo išsvajotoji Domicelė, herojus, – jei teisingai supratau, – susideda su raudonaisiais partizanais. Atrodo, šie irgi jį nuvilia, todėl (aišku – ne tik todėl) apsakymas baigiasi herojaus savižudybe – susisprogdinant vokiečių palikta granata. Tai gražiai susisieja su teksto pradžios metafora, – žodžiai „mane nušovė Krupenkovas" herojaus lūpose įgyja naujų prasmių... Tai ne itin pagavus tradicinis apsakymas, kokių pas mus parašyta daug, nors jį šiek tiek į viršų timpteli autoriaus stilistinis išradingumas: pasakojimas formuojamas kaip herojaus monologas, vietomis pereinant į sąmonės srautą; tačiau veikėjas išlieka gan vienlypis, brandinantis standartinius, šabloniškus jausmus, - galima teigti, kad pasakojimo technikos galimybės lieka praktiškai neišnaudotos.
Didelį pasitenkinimą patyriau skaitydamas Vytauto Stulpino eilėraščius „Nemune" (Nr. 31) – tiesa, juos buvo nesunku pervertinti, nes pirmųjų rugsėjo savaičių poezijos publikacijos kultūrinėje spaudoje buvo tiesiog siaubingos. Seniai pastebėjau (o juk ir natūralu), kad gamta į provincijos menininkų kūrybos plotus būna įsiveržusi gerokai giliau, taigi ir Stulpino eilėse bet kokio jausmo būtis visų pirma skleidžiasi gamtiškuose peizažuose, o gal netgi iš jų išauga – tuo šis atvejis dar įspūdingesnis, „tikresnis": „Įstriži saulės gaiso likučiai / skrodžia bangas ir lapiją. / Epuše, epuše, / nežinau santūresnio žmogaus / už tave." Tačiau stebina gūdūs, nesuvokiami lotynizmai ir graikizmai, savo moksliškumu ir pretenzingumu išblaškantys ramų skaidresį – farandolos, primula, kamalduliai ir kt. Nejau autorius galvojęs, kad žodžiai, kuriuos aptikus tekste, skaitytojui gali tekti versti tarptautinių žodžių žodyną, yra jo sąjungininkai?
Almos Riebždaitės bežanrės (ir, tiesą kalbant, beveidės) prozos tekstas „Mano mažasis demonas" („Literatūra ir menas", Nr. 35) yra be saiko priplepėtas – ten ir apie tai, kiek herojė turi tapatybių, ir apie utėles, ir apie santykius su mylimaisiais, ir apie... et, daug ką papasakoja mums autorė, bet tekstas kaip neįtraukia, taip neįtraukia. Nenorėčiau būti neteisingai suprastas: nemanau, kad Alma Riebždaitė negali rašyti prozos – tai jai netgi yra pavykę, – bet kad kol kas ji negali (o gal ir nenori) nepapasakoti iškart visko, ką žino –­ akivaizdu. Lygiai kaip akivaizdu, kad neišsprendus šios problemos (o tai ne tik literatūros, bet ir apskritai moralinė –­ saiko – problema), neįmanoma tapti pilnaverčiu kūrėju, nes kūrėjui, deja, reikia ne tik talpinti savyje daug tapatybių (tą Alma tekste ir deklaruoja), bet ir – o tai dažnai netgi svarbiau –­ būti pačiu savimi. To Almai, kurios kūryba bėgant metams praktiškai nesikeičia, ir palinkėčiau.
O ko galėčiau palinkėti Algimantui Mikutai – trečios eilėraščių publikacijos šiais metais autoriui – nežinau. Visų pirma – tai nebeparašyti man dar vieno elektroninio laiško, kuriame tarp eilučių aiškiai matytųsi nelabai dailus įžeistų ambicijų šokis. Priimti kritiką (net ir nelabai pagrįstą) reikia mokėti, o poetas, turbūt užliūliuotas Kauno skyriaus narių ratelio liaupsių, to nenori nė girdėti – ir tai atsispindi kūryboje. Antra – susitaikyti su pasauliu, nes neapykanta tariamoms jo ydoms yra prisodrinta kiekviena eilutė („Druska", „Vis apie dangų", „Lapės"), ir nors tiesmukos didaktikos nėra, sočiai yra to bjauraus, pagiežingo tono, kuris švysteli ir atsiminimuose („Iš rašytojo užrašų", „Nemunas"). Taip pat norėčiau priminti vieną svarbią taisyklę: kuo didesnę visažinystę tekste demonstruoja autorius, tuo labiau jo kūryba tinkama būti pavyzdžiu, kaip rašyti negalima. P. S. Užmiršau pridurti: visai patiko neįmantrus, šiek tiek ironiškas eilėraštis „Su Geda Dubultuose".
Šią savaitę netikėtai labai niūrūs „Šiaurės Atėnai" (Nr. 35) – galima sakyt, be G. Kazlauskaitės „kalendoriaus" rubrikoje „Skaitykla Nr. 5", skaityti praktiškai nėra ko. Rūtos Jakutytės įvadinė esė „Baimė" –­ ankstesniųjų šios autorės esė veidrodinis atspindys; apskritai kol kas nesu nusprendęs, ar šią pilką, vidutinišką literatūrėlę laikyti agresyviai parazituojančia, ar tai tiesiog toks nekenksmingas grybelis, užpildantis vertingesnės kūrinijos aplenkiamus plotus. Šiaip ar taip, neturiu abejonių, kad Rūta Jakutytė, jeigu jai kas nors leistų, parašytų visus „Šiaurės Atėnus", ar net, – neduok Dieve, – ir visą lietuvių literatūrą. Šį sunkų darbą drauge su ja galėtų dirbti ir publikavimosi lenktynėse uoliai dalyvauti pradėjusi Laura Švedaitė, šiame numeryje publikuojanti „Mažajam Princui ir Katinui, kuris mėgo vaikščioti vienas" skirtą teksčiūkštį „22 dienos ir 1 naktis" (nuo pirmadienio iki dvidešimtantradienio plius naktis), sudurstytą iš trumpų vaizdelių, kuriuose (nežinia kodėl) ypač akcentuojama veiksmo vieta – tarytum jos įvardijimas galėtų pakeisti patį veiksmą, čia perdėm neapibrėžiamą ir aptakų, bei Greta Sirvidaitė, –­ taip, ir vėl ji, – šiame numeryje pristatanti vaizdelį „Sparnuotos sūpuoklės", kurį, –­ iškart pasakysiu, – mano protas atsisakė suprasti.
Visą tą niūrų įspūdį, kurį sukuria pilkųjų prozos bitelių literatūriniai bandymai, dar labiau sugadina Andriaus Martinkaus sąmokslų teorija („Dar du kenksmingi mitai"), – nors tai bent jau smagu skaityti, –­ o užsigardžiavimui liekantys Vladimiro Romanovo poezijos vertėjo į lietuvių kalbą, kauniškio Stanislovo Abromavičiaus eilėraščiai verčia suklusti: niekuomet nieko nežadėjusi išskirtinai pilko poeto kūryba šiame kontekste netgi atrodo kone be priekaištų, – o juk taip iš principo negali būti.
O štai Vladas Kalvaitis („Nemunas", Nr. 32), iš kurio tikėjausi bent jau paskaitomų tekstų, smarkiai nuvilia. Tiesa, skaitosi tie tekstai gerai, nes Kalvaitis yra neblogas stilistas, bet kūrinių fabulos verčia suglausti ausis. Novelė (drįsčiau ją vadinti satyra) „Sliekai, sraigės, stručiai..., arba Augustino žosmė per gedulingus pietus palaidojus Patroną" pašiepia vers­lumo skatinimo kaime programas ir siekį šiuolaikiškai tvarkytis kaime apskritai. Pat­ronas – tai Aloyzas, įtikinęs kaimo vyrus imtis šiuolaikiško verslo – auginti putpeles ir prekiauti jų kiaušiniais. Žlugus šiam verslui, vyrai keičia profilį, tačiau jų ir vėl laukia nesėkmės. Serbentų, spanguolių, sraigių, o galiausiai – ir stručių verslas patiria fiasko, o autorius aiškiai duoda suprasti, kad tokiems išsidirbinėjimams nepritaria, – ir dėl visko, žinia, kalta kvailų programų priruošusi ministerija. Kaip galima nutuokti, literatūros čia ne kažin kiek, o kitame tekstelyje („Ramunių takas") jos dar mažiau, nors jis ne toks sprangus – šiaip ar taip, sentimentai (herojus grindžia taką ir ruošiasi apsodinti jį ramunėmis... savo žmonos Ramunės atminimui) yra geriau už įžūlų ir kvailą politikavimą.
Paradoksalu, bet greta publikuojami Vladimiro Nabokovo, teigusio, kad pražūtingiausias blogis Visatoje yra nešvankumas bet kokiu pavidalu – lėkštos minties, primityvaus žodyno, spekuliatyvios ideologijos etc., eilėraščiai. Ką šis teiginys sako apie mūsų prozininko euroskeptišką vogravimą, nesunku nutuokti.
„Literatūroje ir mene" skaitome Henriko Algio Čigriejaus tekstą „Vasara baigėsi. „Žaldokynė", kuris tarsi sudarytas iš dviejų darnią visumą sudarančių pasakojimų. Nėra tai tekstas, stebinantis išmone ar, tarkim, žavintis virtuozišku stiliumi – bet to ir nepasigendame, nes autorius sugeba papirkti autentiškumo iliuzija (nors gali būt, kad jis pasakoja tikrus įvykius) ir nuoširdumu. „Visai nebjaurus matematikos mokytojas Jurgis" pirmoje dalyje šnekučiuojasi su jam simpatizuojančia Ale, o paskui netgi pakviečia ją vaidinti „Žaldokynėje" – esą kaip tik reikia jaunų gražių panų. Antrajame pasakojime (arba antrojoje teksto dalyje) aprašomos Alės kančios spektaklyje, suvokus, kad jos mylimasis vaidindamas ištarė tai, ko pjesėje nebuvo ir už ką jis gali amžinam pradingti (lageriuose): „Vienas brudas išsigrūdo, kitas atsigrūdo."
Joną Jakštą, kurio eilės publikuojamos šalia Čigriejaus prozos, aplinkybės ne kartą spyrė permąstyti, kas jis yra ir ką iš tikrųjų gali, tačiau panašu, kad jų raginimams poetas liko aklas bei kurčias. Štai kodėl jo eilėraščiai, nors pusėtinai surimuoti, yra negyvi ir nuobodūs, o pats Jakštas tapo ypatingu (tačiau visiškai ne unikaliu) viešosios erdvės savo kūryba teršimo pavyzdžiu, prieš kurį dėl šios ilgametės veiklos, –­­ jei dar egzistuotų toks paprotys, – turėtume nukelti kepurę, – tačiau publikaciją privalome skubriai praversti.
Savaitraštį „Šiaurės Atėnai" (Nr. 36) pradeda jau ne sykį aptarta Alma Riebždaitė tekstu „Nenaudingas žmogus, smidro šakelės". Prisipažinsiu, šio teksto, išvargintas Riebždaitės literatūrinių „draugių" (Jakutytės, Drėgvaitės ir t. t.) rašinių, nebepajėgiau įveikti nuosekliai nuo pradžios iki galo, – perskaičiau tiek, kiek užteko įsitikinti, kad ir šis kūrinys, kaip daugelis kitų Almos tekstų, yra ant prisiminimų ir pamąstymų, kiekvieną jų kokiu nors nereikšmingu parametru priderinant prie ankstesniojo, vėrinys. Aš retai ilgiuosi lengvos pramoginės literatūros, tačiau dairydamasis po tekstą, kuriame, kaip įprasta, daug dėmesio skiriama tapatybės problemoms ir namų rakandams, įsivaizdavau, kaip aš krykštaučiau, jei ta pakylėta, sudvasinta būtis staiga taptų paprastu buitiniu meilės romanu...
Apie Ugnę Ražinskaitę jau nieko ir nesakysiu, paskaitykit ištraukėlę („Virsmai"): „Pūgai siaučiant, visi keliai lemtingi, nieko nesama banalaus ir kasdieniško, trapi ta riba tarp šilto žvakės budėjimo ir chaoso už lango. Su žvake nebijočiau būti užpustyta, kaip olose įstrigę alpinistai nebijo mirties, jei tik turi degantį žiburį –­ kas užtrins šitoje žiemos pastelėje mano pėdas, kas užtušuos dvi landas – juodiems balandžiams ir baltiems, jei tamsumos ir tylumos kaip vandenys apsupusios šią belaikę žemės skiltį, atriektą lyg gabalėlis obuolio, nutrūkusio nuo šakos, bet dar nepalietusio žemės."
Šia (iš esmės beviltiška) ištraukėle, –­ ir dar paminėdamas Mariaus Plečkaičio smagią, neįpareigojančią mistifikaciją, vaizduojančią, kaip statybų bendrovės darbuotojai, o galiausiai ir jos savininkas –­ pagrindinis herojus – pasitraukia į žaidimo „Worms" pasaulį (tiesa, kadangi aš nesu patyręs kompiuterinių žaidimų vartotojas, kai ką galiu būti neteisingai supratęs), – esu nusiteikęs baigti kelionę po savaitraščių puslapius (teatleidžia man tie, kurių tekstų per skubėjimą ar žioplumą nepastebėjau), ir pereiti prie mėnraščio „Metai", kuris, kaip jau minėjau, vos timptelėjo bendrą literatūros publikacijų lygį į viršų. Tiesa, būsiu priverstas kalbėti labai lakoniškai – jau laikas atsisveikinti su apžvalgos juodraščiu, o kelios dienos, kurias turėjau skirti šiam darbui, maloniai iššvaistytos festivalyje „Europos literatūros dienos" Klaipėdoje ir Šiauliuose (čia turėčiau pripiešti kaltą šypsenėlę).
Tiesa, ne viskas akį džiugina ir „Metuose"– sakykim, Rimanto P. Vanago įžanginis pamąstymas (arba, tiksliau, graudi dejonė), kuriame reiškiamas nusivylimas ir net pasipiktinimas, kad „kažkodėl nei tribūnose, nei scenose, nei užkulisiuose nebegirdėti net užuominų apie rašytojo misiją, kuri taip garbingai ir vaisingai skleidėsi Lietuvoje praėjusiais amžiais", sunervina. Čia, man rodos, kaip tik tas niurzgėjimo ir nepakantos realybei atvejis, darantis Lietuvai daugiau žalos, negu valdžios abejingumas kultūrai ar net negu (sic!) okupantas.
„Metuose" publikuojamas Ramūno Kasparavičiaus, – kaip teigiama, – romanas. Aplinkybės, paties autoriaus žodžiais tariant, tokios: „kažkoks Vilniaus kiemas, kažkokia vasara, kažkoks aš čia guliu." Tas „kažkoks aš" kažką ištisai galvoja, kažką vis permąsto, vis kieno nors yra randamas ir pasišneka – dvasingai ir nelabai, lietuviškai ir rusiškai, prasmingai – ir visai „be ryšio", juoba kad „be ryšio" Kasparavičius šnekėti moka, turbūt ir visą romaną galėtų suregzti visai „be ryšio", – tik gal nenori, ką aš žinau? Nors nebūtų lengva įrodyti, jaučiu, kad po paviršiniu šiek tiek beprotišku žaismingumu tyvuliuoja autoriaus prisiminimai – tai lyg ir tam tikras dienoraštis, ir (gyvenimo) filosofijos konspektas, ir dar dievai žino kas, – kaip aš mėgstu sakyti, autoriui patinka levituoti.
Kad ir kaip ten būtų, siūlyčiau tai paskaitinėti – na, jei ir ne visą tekstą, tai nors šiek tiek (skaitymą lengva neskausmingai nutraukti bet kurioje vietoje), o va Jaroslavo Melniko farsą-alegoriją rekomenduočiau nebent karštiems kliedesių gerbėjams, juoba kad spygaujantis ir niekus paistantis Kaligula kažkuo labai primena Veršulio karalių Akūbą (tik jo šnekos nelygstamai išradingesnės ir subtilesnės), nors, reikia manyti, kad rimtai bei respektabiliai nusiteikęs protas pajėgtų čia aptikti filosofiškų tiesų...
Šiuo aspektu kiek panašūs yra Prano Visvydo eilėraščiai, kurių apgaulingame ramume, o šis retsykiais atrodo netgi neišbaigtas, negabus, – kažkuria prasme taip turbūt yra iš tikrųjų, – tvyksteli kažkoks šizofreniškas, blaiviu protu sunkiai aprėpiamas matmuo: „Viršuje reklamoj žvejas / laikė jau ištrauktą tinklą / Ir žuvų ledinės akys smigo / Į mašinos suniokotą priekį."
Pačioje pabaigoje, kas juokingiausia, lieka abiejų mano šefų – poeto, savaitraščio „Nemunas" vyriausiojo redaktoriaus Viktoro Rudžiansko ir poeto, „Literatūros ir meno" vyriausiojo redaktoriaus Kornelijaus Platelio eilės, – ir jų abiejų tekstuose gausu eilučių, kurias, ištraukus iš konteksto, norėtųsi panaudoti vietoj moralo. Taigi pradžioje – Kornelijaus Platelio kelios eilutės („Integravimosi į visuomenę sunkumai" (Scenarijus kompiuteriniam žaidimui), kurias nebūtina, – bet tikrai galima, – perskaityti kaip mūsų kūrybinio gyvenimo alegoriją:

Jis turi devynias gyvybes,
Kurios išsenka skambant dainelei:
aš tik norėjau pasakyti,
aš tik norėjau pasakyti,
kad šitame kiemely gyvenu.
Bumpt. Ar norite pradėti iš naujo?

Na, o jei nieko pradėti iš naujo nebesi­nori arba tam trūksta jėgų, paprašykime likimo malonės savaip interpretuodami V. Rudžiansko posmą:

pasiimk visus iki vieno –
raitelius ir raišuosius – šnabždu
iš paskos – gandro ir gegutės palikuonis –
rėkiu
į priekį – mus prarysianti žeme

Sėkmės!

Komentarai  

 
#9 edita, pasižiūrėkit 2015-11-01 10:24
į šių metų pdr topus. viršūnėje poezijos berasi, ten rasi viršaičius.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#8 o tai kur 2015-11-01 10:21
Devynios gyvybės tavo?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#7 a tai kur 2015-11-01 02:49
gi tu esi, kur man ieškoti tavęs babauži?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+7 #6 AlgirdasD 2013-11-06 14:44
Autoriaus sarkazmui galima pritarti. Tai kas kritikuojama - tikras niekalas.
Bet yra vienas bet. Toks pat niekalas ir pabaigoje pateikiamos autoriaus viršininkų citatėlės - rašymai apie tai, kaip nieko nebegali parašyti, savotiški impotento pagraudenimai.
Jų atžvilgiu autoriaus sarkazmas kažkodėl išgaruoja.
Šaipytis lengva, kai nepavojinga, ar ne, drąsuoli?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -1 #5 ledlaužis 2013-11-04 16:24
Toks titaniškas darbas - perskaityti tiek lektūros, apie aptarimą man net baisu pagalvot, tai tas pats, ko gero, kaip mylėtis su nemylimomis moterimis...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -5 #4 Davija 2013-10-31 16:49
Taigi taigi, kur dingo pradingo tie musu didieji siuolaikines lietuviu literaturos kurejai, kad tik visokie besarmaciai niekdariai niokoja musu brangios kulturines spaudos veida? Gal tupi ausis suglaude, nes bijo Atkociuno kritikos kauptuko? O gal deda eilute prie eilutes naujam/kitam rinkinukui isleisti? Kurybinis issekimas kamuoja? Idomu butu suzinoti. Bet kol stilis siaucia, siulau tad spausdinti isskirtinai didziuosius musu literaturos klasikus: Donelaiti, S. Neri, B. Radzeviciu, J. Aputi ir t. t.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 #3 nuomonė 2013-10-30 23:56
Kartais atrodo, kad tamsta komentuoja tiktai išreikšti savo sarkazmams, kurių, kad ir kokių turtingų visokio plauko epitetų, nepuošia jokie argumentai. Čia variantai du - arba vienu žodžiu pasakai, kad viskas yra mėšlas, arba pasismagini ir kiekvieną kartą vis suruoši literatūrinį ir labai nuotaikingą savo puikaus stiliaus parodymą. Taigi reikia išlaikyti kritiko frontą. Sėkmės
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #2 j. 2013-10-30 23:15
Paspaudžiau like ir dėl visa ko persižegnojau.. .
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+6 -2 #1 edita 2013-10-30 20:21
Negali būti, kad visoje kultūrinėje spaudoje nebuvo galima rasti nieko gero...Autorius galėtų parašyti savo nuomonę apie geriausios knygos rinkimą Lietuvoje. Ekspertų komisijos pirmininkė per Kultūros laidą teigė, kad ji net nemananti, kad tai geriausios knygos rinkimai... Gal tai tik papildoma reklama jų atrinktoms knygoms? Gal ekspertų komisijos išrenka ne tuos kūrinius ir tokiu būdu prisideda prie skaitytojų skonio formavimo?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai