Marijus Gailius. Kino šortai „užtrumpino“

Vilniaus-kino-sortai-8.jpgČia liaudiškai sakant – trumpai sujungė. Taip trumpai kaip per blico partiją – šast šast, pasidemonstravo Vilniuje ir išsikraustė į kitus miestus. Nors kino salėje buvau įjungęs dėmesį ir keliavau į seansus atvira siela it atviru elektros laidu, festivalio turinys nenukratė, nesukrėtė. O gal ne turinio ir ne kinematografinės išraiškos dera ieškoti Vilniaus kino šortų (VKŠ) festivaly?..
Bet vis tiek pirma apie naratyvus. Atidarymo filmas „Sveiki atvykę... ir užuojauta jums" (rež. Leonas Prudovskis) nuteikė viltingai: juosta pasakoja apie iš byrančios Sovietų Sąjungos į Izraelį emigruojančių rusakalbių žydų šeimą, kuri dar pro lėktuvo iliuminatorius regėdama Pažadėtąją žemę nesitveria džiaugsmu, bet čia pat pakilią nuotaiką apmalšina skrydžio neatlaikiusi ir dar ore pasimirusi senyva tetulė. Jau oro uoste prasideda biurokratinis farsas: mirusios žydės niekas neketina laidoti be imigracijos sertifikato, bet tokio numirėliui neišduoda... Šeimyna įsivelia į Dantės vertą biurokratijos pragarą, tik viskas čia atmiešta skoningu judėjišku humoru, kai kiekvienam mirtingajam nemaloni gyvenimo pabaiga pateikiama kaip nelemtas atsitiktinumas, kurio nei atidėsi, nei išvengsi, tad vietoje didžio sielvarto verčiau nusijuokti. Dar pagavi pati filmo forma – dokumentikos simuliacija, kada vaikas buitine kamera neva fiksuoja savo šeimos nuotykius, režisūra tokia meistriška, ir jeigu ne stebuklinė istorija, išties galėtum pagalvoti: tai dyvų dyvai!
Jau po VKŠ atidarymo žiūrovui teko rinktis iš tokių seansų pavadinimų: konkursinė programa I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XI ir XII. Pažiūrėjau vieną, regis, antrą. Dvylika pasirinkimų kaip „Kinder" siurprizų, o kas viduje, neišlukštenęs nesužinosi. Kita vertus, drįsčiau abejoti, ar festivalio buklete kiekvieno filmo trumputė anotacija apskritai turi reikšmės. Pvz., vienas animacinis filmas taip pristatytas: „Pasaulis nepaliauja suktis, net kai tu nustoji suktis su juo." Bet vos jį išvydęs, kaip jis nupieštas, pasidariau pertraukėlę trumpam pasišalindamas iš salės.
Iš tikrųjų man labai pasisekė, kad per pasirinktą sesiją paro­dė vieną iš trijų festivalio laurus pelniusių filmų, kurį, beje, dar kartą pažiūrėjau ir per VKŠ uždarymą (savo noru tikrai nebūčiau skyręs devynių minučių pakartojimui). Dokumentinis siužetas „Likimo valioje" (rež. Frederikas Janas Depickere) – tai liūdnokas, melancholiškas emigranto iš Afrikos pristatymas. Atvykėlis įstrigęs atšiauriame miestelyje, įsikūrusiame 150 kilometrų virš poliarinio rato (žodis „virš" pasaulio šalims įvardyti visuomet priverčia įsivaizduoti ką nors aukštai plasnojant ore, o ir angliškuose titruose parašyta klaidingai – above). Iš tikrųjų tai net ne filmas, o kiek pagražintas žurnalistinis reportažas. Šiam siužetui sukurti reikėjo tik kelių paprastų dalykų: herojaus, bilieto į užpoliarę, šiltų pirštinių, na ir, žinoma, šiaurės pašvaistės dėl šaunaus kadro. O kūrybos ten ne daugiau nei pas kokį Gaivenį ar Bartkų – šit operatorius Viktoras, su kuriuo sukdavau reportažus televizijoje, padarytų išradingesnių planų ir sekų.
Geriausiu vaidybiniu filmu išrinktos „Betono maišyklės" (rež. Liviu Sandulescu) turinys ir kinematografija – irgi tarytum nesustingęs meninis cementas. Animacijos kategorijoje nugalėjo linksmieji „Kunigai" (rež. Astutillo Smeriglia) – nugalėjo pelnytai, bet turbūt galėjo nugalėti ir kuris nors kitas. Apskritai nepanašu, kad kuris nors iš pristatytų animacijos darbų pretenduotų į „Oskarus".

„Likimo valioje“
„Likimo valioje“
Kam tada tas festivalis, jeigu nieko gero, paklausite. Čia pat ir atsakysiu: hipsteriams! VKŠ yra sueigos galimybė šiuolaikiniam imliam jaunimui, kuriam įdomiau ne siužetiniai viražai, prasminiai pasažai ar montažiniai vizažai, o susieiti, parodyti save ir pasižvalgyti į kitus (gal dar į ekraną). Beje, dar neteko regėti filmo ar spektaklio, į kurį gal trečdalis salės susirinktų vėluodami. Savo ruožtu vyrėlesni žiūrovai ir kultūros žmonės taip ir nesusidomėjo šortais – per uždarymo programą mano akis užfiksavo tik Audronį Imbrasą.
A, mažumytį vyresniais už festivalio auditorijos vidurkį dar galima įvardyti žiuri narius Sylwesterį Jakimovą ir Neringą Kažukauskaitę, kurie pristatydami festivalio laureatus painiojosi, nesugebėjo ištarti nė vieno sakinio nesuvėlę minties ar faktų, tarytum paskelbti tuos tris geriausius filmus juos kas būtų vertęs per prievartą. Tuo metu festivalio šeimininkės Rimantė Daugėlaitė ir Marija Ruzgutė tryško entuziazmu, gerais įspūdžiais ir atidarant festivalį, ir uždarant. Jos šaunuolės, kad negaili tiek energijos festivaliui, neturinčiam atskaitos taško. Akivaizdu, kad VKŠ yra reikalingi, bet vietoje plataus pijaro, girdimo ir matomo net 150 kilometrų virš speigračio, organizatoriams derėtų save pozicionuoti ir aiškiau kreiptis į tikslinę auditoriją, sakykim, festivalį pavadinti „F shortaj F" (filmai, šortai, festivalis), o šūkį paskelbti tokį: „Visai kaip jutūbėj". Tik kad ta nuoroda į „Youtube" gali ir atbaidyti, nes festivalio principas toks ir yra: atsitiktiniai vaizdeliai kasdienybės matricoje.
Tikėtina, kad festivalio kokybė priklauso ir nuo ne itin palankios esmės – trumpo metro. Kitaip sakant, VKŠ vertingi tiek, kiek vertingas pats trumpametražis filmas, iš kurių gausybės išrinkti grynuolius tikriausiai nėra paprasta ir reikia nemaža kantrybės. Vis dėlto ir pačiam festivaliui dar yra rezervų išsigryninti ir iškristalizuoti tai, ką tikrai būtų verta žiūrėti.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai