Sigitui Gedai, Valdui Gedgaudui, Marcelijui Martinaičiui, Stasiui Stacevičiui atminti

Bulves šiemet pasodinome kaip ir visi. Sodinome Vilniuje, „Šatėnų" ir „Litmenio" redakcijų kiemelyje Mėsinių gatvėje. Jas, regis, sodina ir kasa didesnėje pasaulio dalyje ir neperlenksiu sakydamas, kad šių stiebagumbių paplitimas turėjo įtakos viso pasaulio raidai, geopolitikai, ką jau kalbėti apie kulinariją... Turiu argumentų.

Bulves, it miruolius, atiduodami žemės tamsai, visad tikimės, kad rudenį išsivers, prisikels, pasidaugins. It kokio slibino galvos. A. Šliogeriui, kurį čia ne be reikalo taip gausiai cituoju, lieka tik pritarti, jog bulvė –­ rimtas pasaulio judintojas.

Bulves ant palangės gėlių vazone esu auginęs studentavimo laikais Saulėtekio bendrabutyje. Žiūrint akis atsigaudavo, o laikui bėgant to pasaulio medžio kamienas nusistiebdavo ir ištiesdavo kojas... Natūralu.

Mintis pavasarį sodinti bulves šiemet ir kiek anksčiau išėjusiems, daugiau ar mažiau pažinotiems poetams M. Martinaičiui, S. Stacevičiui, V. Gedgaudui, S. Gedai atminti kilo papras­tai ir natūraliai. Iš pagarbos ir durnumo. Tikiu, kad jie šypso sau pro ūsą vaikščiodami jau po kitus laukus, regėdami jau kitus augalus. Nieko čia nenoriu sureikšminti. Bulvės ir tiek. Lietuviškos elementariosios. Tiesa, S. Gedai teko raudona ankstyvoji... Neravėjom, bet laistėm.

Mirusiesiems ir gyviesiems palinksminti.

„Tai Jums aš noriu papasakoti, ką mačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš mačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau Alefo matytoju –­ bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?.."

„Užtat bulvė – aišku, ne vien tik ji –­ beveik tobulai inkarnuoja Platono idėją, nes net paviršutiniškiausiame paviršiuje, juslinėje duotyje, neturi „dalių". Bulvės šlovintojas, ir tik jis, yra radikaliausias idealistas."

„Šita šalis (Ričardo Gavelio patentas): ji nesuprato, nesupranta ir nebesupras, kad vienintelė Likimo jai skirta misija buvo pastatyti paminklą Bulvei. Ne, ji pastatė paminklą Zappai, kažkokiam narkomanui iš Los Andželo dangoraižių."

„Todėl štai mano dievai (...) na ir, žinoma, pirmų pirmiausia – BULVĖ, balta lyg Leda, iššokusi iš durpžemio juodumos į Nataliukės skreitą, tarsi į šį žemės dovanotą ovalą būtų akimirkai įsikūnijusi pati Saulė; bulvė – pati gražiausia deivė, kiek tik man teko matyti; bulvė – rudenė deivė, kaip pasakytų Sigitas Geda. Šiaip ar taip, visi mano dievai gyvi, ir niekas neturi teisės jų vadinti stabais, nes stabu derėtų laikyti tik tai, kas pagaminta, kas padaryta paties žmogaus, taigi negyva, – lėles, knygas, ikonas ar „Dievo" fabrikus."

Augimvietė: „Literatūros ir meno", „Šiaurės Atėnų" kiemelis (Mėsinių g. 4, Vilnius).

Agronomai: Gytis Norvilas, Rimvydas Strielkūnas.

Dirvožemis: priesmėlis.

Sodinta: 2013 05 08.

Kasta: 2013 09 30.

Fotografavo ir dokumentavo: G. N., R. S.

Citatos: Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010.

IMG_2836.JPG