Daiva Tamošaitytė. Stanislovą Rubinovą palydint

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-10-25_nr._3446_Miske_ir_scenoje.jpg

Stanislovas Rubinovas

1930 02 11–2013 10 21

Sužinojusi liūdną žinią, jog dainininkas, artistas, režisierius, Kamerinio teatro įkūrėjas ir ilgametis meno vadovas Stanislovas Rubinovas paliko mus, pajutau didžiulę netektį. Ką tik, spalio 8-ąją, šventėme jo knygos „Miške ir scenoje" sutiktuves Lietuvos rašytojų sąjungos klube Vilniuje. Autorius dalino autografus, šmaikščiai, bet taupiai kalbėjo, ir galbūt ne visi jo gerbėjai suvokė, kad tai atsisveikinimas. Džiaugiuosi, kad suspėjau jam padėkoti už žmonėms suteiktą gėrį. O kas tai buvo?
Kai Daiva Škelevaitė-Rubinovienė atvežė man knygą, išleistą tą pačią dieną, buvau sujaudinta iki širdies gelmių. Perskaičiau ją vienu kartu. Ši knyga yra ne tik autoriaus gyvenimo reminiscencijos. Ji vertinga mūsų kultūrai kaip liudijimas ir kaip talentingai parašytas pasakojimas. Kaip liudijimas to, kas vyko baisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Imponavo Violetos Šoblinskaitės pastebėjimas, jog Rubinovų šeima pasirinko savo kelią – ne gete, bet už jo. Tas pasirinkimas – ieškoti pagalbos tarp žmoniškumo nepraradusių žmonių. Dėkui Dievui, jų atsirado. Bet buvo ir kitokių. Ši knygos dalis lėmė esminį Stanislovo gyvenimo vektorių. Skaitydamas tuos puslapius iš tikro suvoki, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas, jo išgyvenimai pranoksta lakiausias fiktyvias rašytojo fantazijas. Tačiau aprašyti juos taupia aforistine forma, nestokojant egzistencinės patirties padiktuoto humoro bei ironijos, – tai ypač talentingos, brandžios asmenybės bruožas. Asmenybės, kuri sugeba atsietai reflektuoti jam tekusias nelaimes, kad surastų filosofinius atsakymus į būties klausimus. Iš šios knygos sužinome, kad inteligentiška žydų šeima, gyvenusi lenkų valdomame Vilniuje, kuris vėliau perėjo į bolševikų ir nacių rankas pakaitomis, turėjo taikytis prie žiaurių politinių skersvėjų ir savaip slėpti savo žydišką kilmę, religiją, net vardus. Stanislovas – krikšto vardas, suteiktas Aronui. Tačiau tai negelbėjo holokausto metu. Būtina suvokti, kad didžiulė kaltė tenka krikščionimis save vadinusiems puolusių lietuvių, pasidavusių kariniam spaudimui, lenkų Armijos Krajovos, vokiečių esesininkų politiniams veikėjams, kurie vardan to meto „realios politikos" interesų, kad ir atstovaujančių didiesiems valstybiniams dariniams, suniokojo šešių šimtų metų žydų bendruomenei Lietuvoje suteiktas privilegijas ir diskreditavo taikaus skirtingų kultūrų sambūvio patirtis. Ši žaizda gili. Tačiau būtent autentiško patyrimo šviesoje ryškėja humanizmo svarba. Ir kad S. Rubinovas išliko didis humanistas nepaisant to, ką jam ir jo šeimai teko patirti, yra pamokoma. Kai tokias patirtis tenka slėpti nuo savo palikuonių, likti tame „miške" kone iki savo gyvenimo pabaigos – argi tai ne tragiška, ne fantasmagoriška? Juk vėlesnė puiki karjera, lydinti sėkmė neištrina egzistencinės skriaudos, kuri, patirta vaikystėje, įrėžia neišdildomus randus žmogaus sieloje. Stanislovas išdrįso paviešinti jam skaudžius gyvenimo puslapius, ir taip gavo „tikrą" krikščionišką išrišimą, nes abejingų čia nėra –­ tai liudija knygos paskutinėje novelėje aprašytas kunigo Ričardo Mikutavičiaus poelgis, kuris tarsi atnešė susitaikymo viltį. Labiau nei kalčių ieškojimo mums reikia to tikrai krikščioniško susitaikymo, išeities. Stanislovas tai suprato.
Kokio puikaus ir savito artisto, dainininko, idėjų skleidėjo netekome, sužinome iš antrosios knygos dalies – aprašomo gyvenimo scenoje. Čia sutinkame žymius mūsų kultūroje vardus ir jų taiklias charakteristikas. Ir vėlgi – regime humanistinį, šmaikštų ir talentingą tų charakteristikų įvertinimą, perteikiamą per konkrečių faktų atpasakojimą. Pagalvoji: kodėl solistas, artistas, režisierius nepradėjo rašyti anksčiau? Būtų mums palikęs daugiau vertingų istorinių liudijimų, papasakotų netikėtai atsiskleidusiais rašytojo talentais... Kadangi teko su Rubinovų šeima susitikti vasarvietėje prie Sartų ežero, metai iš metų praleisti po visą vasaros mėnesį poilsiaujant ir diskutuojant įvairiais kultūros klausimais, tai atsiskleidė kita Stanislovo, kaip ir jo sūnaus Aleksandro, kurie buvo neišskiriami šeimoje ir darbe, asmenybės pusė. Geranoriškumas, taktas, pasirengimas visada padėti, dosnumas, kartu paslaptingas asmeninės erdvės saugojimas, gyvenimiška išmintis, sklindanti ne tiek iš kalbos, kiek iš daugiareikšmės laikysenos, dažnai vietoj atsakymo iš širdies nuaidintis sodrus juokas –­ tokį visada prisiminsime išėjusį Anapilin bičiulį. Nugyventas prasmingas gyvenimas išliks jo darbuose ir paskutinėje knygoje, padėjusioje dvasiškai –­ pagaliau – išeiti iš Miško ir susitaikyti su likimu, o kartu paskatinusioje apmąstyti būties tragizmą didžiausių žmonijos šviesulių parodytu pavyzdžiu – be pykčio keliant amžinąjį klausimą: „Kodėl?"

2013 spalio 23

Daiva Tamošaitytė

 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai