Gintarė Adomaitytė. UŽ SIBABRO KALNŲ. – Vilnius: Edukologija, 2012.

b_200_273_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-11-08_nr._3438_adomaityte.jpg„Už sidabro kalnų" – trečioji Gintarės Adomaitytės pasakojimų apie rašytojus (ne bet kokius, o vaikų literatūros kūrėjus) knyga. Pirmoji „Sparnuotos iškabos" pasirodė 2002, „Gražuolės vaikai" – 2006. Pastaroji knyga tais pat metais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus rengiamuose apdovanojimuose buvo įvertinta kaip reikšmingiausia Vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga.

„Sparnuotuose iškabose" į G. Adomaitytės dėmesio centrą patenka svarbiausi ir pačiai autorei įdomiausi XIX a. gimę rašytojai, pavyzdžiui, lietuvių vaikų literatūrai nusipelnęs P. Mašiotas, O. Milašius, B. Buivydaitė bei pasaulinio pripažinimo sulaukę užsienio rašytojai: H. Ch. Andersenas. L. Carrollis, M. Twainas ir kt. „Gražuolės vaikuose" per vieną amžių pasislenkama tolėliau – čia karaliauja XX a. pradžios (La Belle Époque) kūrėjai (P. Trevers, A. Lindgren, T. Janson, K. Boruta ir kt.) ir visai netikėtai – gabus ir apsukrus verslininkas W. Disney'us, neparašęs nė vienos knygos vaikams, tačiau sukūręs verslo imperiją, linksminusią (ir tebelinksminančią) ne vieną milijoną vaikų. Naujausią G. Adomaitytės knygą „Už sidabro kalnų" vienija ne laiko atžvilgiu susieti rašytojai: po minkštais knygos viršeliais sutilpo septyni pasakininkai. Aštuoni, jei įskaičiuosime ir pačią G. Adomaitytę.

Pasakojimai apie rašytojus – taip įvardytas visų trijų G. Adomaitytės knygų teminis pobūdis. Šiuos pasakojimus be didesnių komplikacijų galėtume apibrėžti kaip esė žanro kūrinius, kuriuose fragmentiškai ir asociatyviai susipina beletristika, faktai, subjektyvios autorės įžvalgos, vertinimai bei asmeninė patirtis. Svarbiausia tai, kad šios esė skirtos ne suaugusiesiems, o pirmiausia jaunimui bei mokytojams (tokios literatūros tikrai nėra daug...). Ne veltui jiems! Perskaičiusi pirmąsias dvi knygas (o dabar ir trečiąją) ne kartą pagalvojau, jog labai gaila, kad šių knygų neatradau ar niekas neįsiūlė dar man besimokant mokykloje.

Kodėl?

Knygos patrauklios tuo, jog padeda pamatyti ir pažinti tą, kuris niekada neatitrūksta nuo knygos, bet dažniausiai lieka „už kadro". Jis kartais matomas kaip prekinis ženklas, o kartais – kaip bekūnis faktas, prikibęs prie viršelio bei galinių puslapių, nugarėlės –­ vardas, pavardė, kada gimė, ką laimėjo, ką dar parašė, kartais – kuo pribloškė pasaulį ar literatūrinę bendruomenę. Maži ir neretai jaunimui nelabai įdomūs faktų rinkinukai. G. Adomaitytė siūlo pažvelgti į rašytoją kitaip. Ne kaip į faktą, bet pirmiausia kaip į žmogų. Kalbos būdas, intrigos mezgimas, šioks toks siužetiškumas pasakojimus daro patrauklius ir lengvai perskaitomus, įsimenamus. Vis dėlto tai nėra nei vadovėlis, nei rašytojų biografijos, autorė atsiriboja nuo nykaus faktiškumo, nuoseklumo, mezga intrigą šokinėdama nuo vienos detalės prie kitos, nuo vieno į atmintį įsirėžusio fakto prie kito: „Gerą pusmetį skaičiau viską, ką tik radau Kiplingo ir apie Kiplingą. Dabar stumiu į šoną savo užrašus, pastabas. Pasakosiu jums tai, ką įsiminiau. Ne protu. Siela, kurios galia taip tikėjo Kiplingas" (p. 14). Adomaitytė užsimena ir apie istorines, kultūrines situacijas ir pan., todėl skaitytojas sužino ne tik apie konkretų rašytoją, jo šeiminę aplinką, bet ir įdomių detalių apie aptariamą laiką.
Tiesa, pati G. Adomaitytė šių knygų paskirtį suvokia ne tik kaip bandymą supažindinti skaitytojus su rašytojais bei jų gyvento laikotarpio ypatybėmis, bet ir paskatinimą juos atrasti. Atrasti iš naujo. Atrasti knygų lentynose:

– Pas jus atvyko Gintarė, o su ja dar dvidešimt rašytojų, – taip Juozas [Žitkauskas –­ E. B.] bandė vaikus supažindinti su „Sparnuotomis iškabomis" ir „Gražuolės vaikais".

Kaip mokėjau, kaip galėjau, taip papasakojau, ką esu parašiusi.

Ranką pakėlė pirmokė:

– O kada ateis tie dvidešimt rašytojų?

Niekada.

 

Jie niekada nebeateis į jokią salę.

Nei „Sparnuotų iškabų", nei „Gražuolės vaikų", nei „Už sidabro kalnų" herojai – nė vienas.

Jie kantriai glūdi bibliotekų lentynose ir laukia: gal mes aplankysime juos.

Eime?

(p. 9)

 

Naujausioje knygoje „Už sidabro kalnų" G. Adomaitytė kviečia susitikti su septyniais pasakininkais, tarp kurių ir du lietuviai – J. Degutytė ir G. Morkūnas. Tiesa, autorei svarbiausia jų biografijos, tad apie kūrybą kalbama mažai, jokių analizių, kūrinių perpasakojimų, tik viena kita užuomina, paralelė.

Pirmasis knygoje – džiunglių tėvas Rudyardas Kiplingas. Be tradiciškai linksniuojamos informacijos apie rašytojo ryšius su Indija, G. Adomaitytės žvilgsnis krypsta ir jaunojo Rudyardo link, kuris, kaip tuo metu buvo įprasta, iš tėvų namų buvo išsiųstas į Angliją – mokytis, gyventi be šeimos ir kentėti... Svarbi viltinga tapsmo istorija, kaip būsimasis rašytojas, artimiesiems padedant, ištvėręs daugybę sunkumų, vos 16 metų būdamas grįžo į Indiją. Dirbti, rašyti. O nuo tada, nors ir vingiuotu keliu, bet į vaikystės pragarus nebegrįžo niekada.

Aleksandras Grinas jaunajai kartai greičiausiai visai negirdėtas. Sovietmečiu verstos ir leistos, o pasak Adomaitytės, ir daugelio pamėgtos knygos, dabar sunkiai bepasiekiamos, be to, šiame amžiuje nebeperleistos. Todėl neretam, atsivertusiam „Už sidabro kalnų", susitikimas su A. Grinu bus pirmas ir gal... paskutinis. O gal audringas rašytojo gyvenimas paskatins skaitytoją kaulyti bibliotekininkes iš saugyklų atnešti „ką nors Grino"?

Apie Eleonorą Farjeon G. Adomaitytė pradeda pasakoti ir su džiaugsmu, ir su liūdesiu. Garsi anglų rašytoja, pirmoji H. Ch. Anderseno medalio laureatė, o jos pasakų knygos Lietuvoje pirmą kartą pasirodė tik 2008. Tiesa, dar prieš dešimtmetį Viltaras Alksnėnas buvo publikavęs keletą šios autorės pasakų vertimų periodikoje, bet skaitytojams patrauklesnės ir lengviau pri­einamos knygos teko palaukti. Kokia gi toji E. Farjeon, vaikystėje negirdėta, neskaityta, bet G. Adomaitytei, kaip pati prisipažįsta, rodos, kažkokiu keistu būdu padariusi įtaką (p. 59)?

E. Farjeon – drąsi ir kiek ekscentriška asmenybė. Norėjo būti rašytoja – tapo, klausėsi Wagnerio, nuolat lankydavosi teatre ir gyveno, kaip norėjo. Ne visiems patiko jos senatvėje nuolat dėvėti sportbačiai, nesutvarkyti plaukai ar nesantuokiniai santykiai su vyrais, bet į tai ji atsikirsti ir dar juokais nuleisti mokėjo: „Gal kaimynai ir atleis, kad mudu gyvename nesusituokę, bet kad katėms leidžiame lipti ant stalo? To tai jau ne" (p. 71). Drovuolius ar šiaip entuziastingai siekiančius apsaugoti paauglius nuo pasaulio derėtų įspėti – G. Adomaitytė nei čia, nei grožinėje kūryboje nenuolaidžiauja. Rašo, kaip patinka, kaip gražu, apie tai, kas sudomina. Todėl ir „Už sidabro kalnų" (bei ankstesnėse šios serijos knygose) rasite ne nudailintas istorijas apie rašytojų gyvenimus, santykius su artimaisiais, bet tokias žinias, kokios yra išlikusios apie autorius. O jose yra visko. G. Adomaitytė į detales pernelyg nesileidžia, su žurnalistams būdingu pasimėgavimu neeksplikuoja „pikantiškų" gyvenimo detalių, bet ir nenutyli.

Skyrius apie Janiną Degutytę turbūt vienas reikšmingiausių. Jame primenama tai, ką dalis jau spėjo užmiršti, o kiti dar nespėjo išgirsti. Taip, poetė rašė vaikams, ir ne tik eilėraščius, bet išleido ir vieną pasakų rinkinį „Pelėdžiuko sapnas". Šis skyrius pats asmeniškiausias. Ne todėl, kad jame išduodamos kokios paslaptys, ne, bet todėl, kad rašytoją vaikystėje pažinojo pati G. Adomaitytė. Ji bando ne tik papasakoti apie liūdną poetės vaikystę, gyvenimą iš kitų malonės, iš patirto liūdesio ir žmonių gerumo gimusias pasakas, bet ir prisiminti savo vaikystės potyrius: kokia jai atrodė J. Degutytė, kokios buvo jos manieros, kaip į ją žvelgė ir žvelgia dabar.

Ar skaitėte „Momo", istoriją apie vagiamą laiką? G. Adomaitytė pasakoja sutikusi ekonomistą, kuris, perskaitęs šią pasaką, metė ankstesnius užsiėmimus ir pasinėrė į literatūrą. O kokį kelią turėjo nueiti Michaelis Endė, kol sukūrė šį kūrinį, pakeitusį ne tik jo, bet ir kitų gyvenimus? G. Adomaitytė pasakoja apie jo tėvą dailininką, nacių valdymo metu „tapusį" degeneratu, Michaelio vaikystę, kūrybos pradžią ir tai, kaip pilkieji ponai, laiko vagys, po „Momo" sėkmės iš knygos persikėlė į realybę ir šiek tiek apvogė rašytojo gyvenimą.

Turbūt liūdniausias knygos skyrius yra apie Sergejų Kozlovą. Nors skyrius ir skirtas šiam talentingam pasakininkui, deja, apie jį sužinosite labai labai mažai. Nieko keista, apie 2009 mirusį rašytoją žinių nėra daug: tik kelios nuotrupos, keli faktai, pora nuotraukų... ir, žinoma, pasakos.

G. Adomaitytė pažymi, kad pasirodžius animaciniam filmui „Ežiukas rūke" šlovės sulaukė tik režisierius Jurijus Noršteinas, bet ne uždaras ir ramybės troškęs S. Kozlovas: „Manyčiau, Sergejus Kozlovas buvo lyg ir apvogtas – „Ežiukas rūke" tapo nebe jo kūriniu" (p. 125). Neišvengė to ir pati G. Adomaitytė: šiame skyriuje. S. Kozlovas į pasakojimo centrą patenka tik porai akimirkų – pradžioje ir pabaigoje, o visas kitas popierinis laikas popierinėje scenoje, įsivaizduojamos gėlės ir ovacijos tenka režisieriui J. Noršteinui bei, žinoma, Kozlovo pasakų herojams.

„Gendrutį Morkūną tartum susitarę praminėme meteoru, švystelėjusiu mūsų padangėje" (p. 138), – rašo G. Adomaitytė. 2005 m. pasirodė pirmoji rašytojo knyga vaikams, o vos po ketverių meteoras nuskriejo... Šiame skyriuje autorė dalijasi ne tik pažinties istorija, kitų prisiminimais, publikuotais G. Morkūno knygoje „Švęsti kosmose ir tvarte", bet ir nuotrupomis iš asmeninių pokalbių su rašytojo žmona R. Morkūniene ir sūnumi Bernardu.

Knygos „Už sidabro kalnų" autorė nevengia nukrypti nuo „pagrindinės temos", papasakoti apie save, rašytojų aplinką: tėvų, brolių ir seserų, mylimųjų ir vaikų gyvenimus, įdomesnius nutikimus. Vis dėlto gaila, kad informacijos apie kūrybą, geriausias knygas, jų ypatybes čia mažoka. Tiesa, pasigedau ne mokslinių analizių, bet originalių ir taiklių pastebėjimų, kuriais, kiek teko matyti, autorė mielai dalijasi įvairiuose renginiuose.

Norisi pasidalyti keliais pastebėjimais ir apie šios knygos dizainą. Visos G. Adomaitytės pasakojimų apie rašytojus knygos –­ nespalvotos, gausiai iliustruotos nuotraukomis. Pirmąsias dvi išleido „Gimtojo žodžio" leidykla, jos atrodė tvarkingos ir neblogos vizualinės kokybės. „Už sidabro kalnų" išleista „Edukologijos", irgi tvarkinga – standžiai įrišta, minkštais viršeliais, tiesa, viršelis niūrokas ir turbūt ne vienam kyla klausimas, kuo plika pajūrio pakrantė susijusi su sidabro kalnais, atėjusiais iš M. Endės sukurtos Fantazijos šalies („Begalinė istorija"). Deja, dalis nuotraukų pa­rinktos prastokos –­ nublukusios, per tamsios, „išplaukusios". Ar tikrai reikėjo jų visų? Ar tikrai nebuvo galima gauti geresnių? Bene liūdniausia fotografija –­­ Aleksand­ro Grino –­ išdidinta tiek, kad šviečia kvadratiniai pikseliai (p. 35). Nors pasakojimai iš tiesų spalvingi ir įdomūs, norėtųsi, kad ir knyga trauktų artyn. Jos išorinis patrauklumas, kad ir kas ką sakytų, nėra jau toks nesvarbus, ypač jauniesiems skaitytojams.

Antroji knyga „Sparnuotos iškabos" išleista po ketverių metų nuo pirmosios pasirodymo, trečioji – po šešerių. Kaži, ar po aštuonerių (?) sulauksime dar vienos? Tikiuosi.