Jurgita Mikutytė. Paminklas Šiaulių slengui

b_200_287_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-11-11_nr._3449_Virselis_galutinis.lencas.jpgŠveicarų rašytojas Pedro Lenzas (g. 1965) ekspresyviais skaitymais įspūdį mums padarė Poetiniame Druskininkų rudenyje 2004 m. ir Poezijos pavasaryje 2012 m. Kaip nestandartiškai moka elgtis su kalba, jis parodė ir pirmuoju romanu „Čia aš varatarius" („Der Goalie bin ig", 2010), parašytu šnekamąja Berno tarme. Ir tai anaiptol netapo kliūtimi pamėgti šią knygą. Pagal romaną statomas filmas, išleista audioknyga. Drįsčiau teigti, kad ji tapo neįprastu literatūros bei vertimo pasaulio įvykiu ir pas mus: Rimantas Kmita kartu su Marku Roduneriu išvertė ją į šiauliečių šnektą (išleido leidykla „BaltArt").


Susipažinkim, kaip tai atrodo:

„A galiu Jums kai ką papasakot'? Kai mes mokykloj už jojima aikštes žaisdavom fūlę, vartus pasidarydavom iš kupriakų, sumestų po kelis į krūvą. Kaip Jums atroda, kaip dažnai kildava klausimų, kai kamuolys skrisdava biški nuo žemes, a buva įvartis, a ne.
Būt buvę, saka tas, katras spyre.
Būt štanga, saka tas, kur vartuose.
Jo, bet vidine štangas puse, o tada būt atšokęs į vartus, pirms saka.
Ne, štanga, o tada atšok lauk, saka tas, kur vartuose.
I abu saka sava teisybę, kiekviens iš sava taška. Jie viens kitam aiškin, ka jis yr trintuks. Tokia yr teisybes problema. Bet čia buva ne jų klaida. Ne, čia buva tų žmonių iš savivaldybes klaida, katriems nešove į galvą mums, vaikams, pastatyt' porą normalių vartų. Tode iš mūsų kartos nieka gera i neišėja. Bent jau sportininkų jokių. Tas irgi yr tiesa, suprantat, apie ką aš?"

Romano pristatymo renginius IX Europos literatūros dienose Lietuvos miestuose 2013 m. spalį pavadinčiau pavyzdiniais: kaip reta smagu buvo klausytis tiek autoriaus šveicariškai, tiek Marko Rodunerio vokiškai, tiek Rimanto Kmitos lietuviškai skaitomų ištraukų (beje, lietuviškas tekstas irgi prašosi išleidžiamas audioknyga) ir komentarų. Tiek turinys, tiek Šiaulių slengas kėlė gyvą skaitytojų reakciją, kai kurie netgi susitapatino, o Kornelijus Platelis staiga pajuto ir išreiškė pasididžiavimą dėl savo šiaulietiškos kilmės.
Į klausimus, kurių nespėta užduoti per renginį, Pedro Lenzas, Rimantas Kmita ir Šiaulių ekspertas Kornelijus Platelis atsakė vėliau.

Pedro Lenzas:

Romaną parašei gimtąja Berno tarme. Kokia tarmės reikšmė šioje knygoje? Ar būtum tą patį ir taip pat parašęs, jei Tavo gimtoji kalba būtų kita?
Tarmė svarbi tik tiek, kad per ją galėjau labiau priartėti prie veikėjų šnekamosios kalbos. Čia lemia ne tiek pati tarmė, kiek tai, jog šveicariškąją vokiečių kalbą girdžiu kasdien, todėl ja galiu formuluoti daug tiksliau nei bendrine vokiečių kalba, kuria daug skaitau, bet mažai girdžiu.

Dalyvauji knygos pristatymo renginiuose ne tik Šveicarijoje, bet ir kitose šalyse. Kokia kalba skaitai ištraukas, ar tarmiškai?
Austrijoje ir Vokietijoje šiek tiek paskaitau tarmiškai, kad žmonės išgirstų skambesį. Bet paskui tęsiu bendrine vokiečių kalba, antraip austrai ir vokiečiai per mažai suprastų.

Romanas išverstas ir į bendrinę vokiečių kalbą. Ar bendradarbiavai su vertėju?
Vertėjas į vokiečių kalbą – mano draugas, poetas, muzikantas ir vertėjas Raphaelis Urweideris. Bendradarbiavom labai intensyviai. Prašiau Urweiderio atlikti lingvistiškai neutralų vertimą, kad iš jo būtų galima versti į kitas kalbas. Taigi sąmoningai nusprendėme nesirinkti Vienos, Berlyno ar dar kurios nors tarmės. Mums rūpėjo, kad vertimas tiksliai atitiktų originalo ritmą. Daug kartų garsiai skaitydavau Urweideriui išverstą tekstą, o jis taisė tol, kol abu sutardavome, kad skambesys geras.

Ar galėjai susidaryti įspūdį apie šios knygos vertimus į kitas kalbas? Ką apie juos manai?
Visus ligi šiol darytus vertimus (vokiečių, italų, anglų ir dar nepublikuotus prancūzų ir ispanų kalbomis) skaičiau ir galėjau diskutuoti su vertėjais. Lietuviškas vertimas – pirmas, kurio nesuprantu, todėl vertėjais teko tiesiog pasitikėti. Visais vertimais esu labai patenkintas, jie pasiteisino. Ne visi vertėjai rinkosi tokį pat metodą: vokiškas, itališkas ir prancūziškas vertimai parašyti normine kalba. Bet vertėjai labai stengėsi, kad kalba skambėtų gyvai ir natūraliai. Angliškasis vertimas parašytas škotų dialektu, tiksliau – Glazgo tarme. Vertėja iš Buenos Airių versdama vartojo argentinietišką šnekamąją ispanų kalbą.

Kaip knyga priimta kitose šalyse? Kokie įspūdžiai iš Lietuvos?
Publikos reakcija buvo labai teigiama, tiek Škotijoj, tiek Italijoj, Vokietijoj ar Austrijoj. Buvo ir labai gerų recenzijų spaudoje. Italijoje knyga gavo specialųjį prizą Premio Stresa di Narrativa. [Tai bene pirmas kartas, kai ši premija skirta už verstinį kūrinį, o tai liudija apie puikų vertimą – J. M.]
Skaitymai Lietuvoje man buvo labai įdomūs. Iš reakcijų sprendžiu, kad publika lietuvišką vertimą puikiai suprato. Įdomu ir tai, kad dažnai užduoti panašūs klausimai, kaip ir Šveicarijoje. Radau netgi tokį literatūrinį-kalbinį bendrumą: tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje rašytojai labai ilgai stengėsi rašyti aukštuoju stiliumi ir ignoruoti tikrąją savo kalbą, kuria žmonės iš tiesų kalba gatvėje ar namie.

Ką manai apie lietuvių vertėjų sprendimą pasirinkti Šiaulių šnektą?
Man jis pasirodė įdomus ir pateisinamas. Pasirinkta tarmė suteikia vertimo veikėjams konkrečią gimtinę. Kiek supratau per renginius Lietuvoje, žmonės tai irgi įvertino.

Rimantas Kmita:

Kaip nuspręsta versti romaną į šiauliečių žargoną (tarmę)? Ar svarstėt kitas galimybes?
Pirmoji Marko Rodunerio, Šiauliuose gyvenančio jau trylika metų, idėja, su kuria jis į mane ir kreipėsi, buvo pabandyti išversti tekstą į šiauliečių gariūnmečio kalbą. Romanas parašytas Berno tarme, jo pasakotojas – iš kalėjimo išėjęs ir į gyvenimą kabintis bandantis žmogelis, todėl viskas tarsi logiška. Bet iškart atmečiau šią idėją, nes laikas mūsų kalbą labai greit keičia, prisiminti gryną to meto leksiką, posakius –­ neįmanoma, o kokių nors fiksuotų šaltinių, kad ir kaip gaila, nėra, bent jau aš nežinau. Buvau linkęs versti į šiuolaikinę gana bend­rą ir visiems suprantamą šnekamąją kalbą. Bet iš pradžių vis dėlto susigundžiau dalį išversti į savo paauglystės laikų kalbą. Pamačiau, kad tekstas visai pasiduoda, ir tuomet pasiryžau kompromisui, tardamas, kad tai bus stilizuota to meto kalba su šiek tiek šiuolaikinio žargono priemaišų. Teko nuolat mąstyti, kaip šnekamosios kalbos sluoksniai klojasi vienas ant kito, kaip vyresnioji karta perima dalį jaunimo žargono ir atvirkščiai, kaip iš vienos kalbinės aplinkos į kitą patekęs žmogus vėlgi susikuria mišrų asmeninį dialektą, kalbos registrai, tų pačių žodžių, garsų tartis to paties personažo lūpose skiriasi priklausomai nuo bendravimo situacijos, emocinės būsenos ir kitų aplinkybių.

Kaip nusprendei dėl šiaulietiškos rašybos, ar teko ją pačiam išrasti? Ar buvo pavyzdžių –­ originalių ar verstinių raštų šiaulietiškai?
Viena iš mano abejonių versti į šiauliečių slengą kaip tik ir buvo dėl ortografijos. Kaip man palengvėjo, kai sužinojau, kad Pedro rašydamas grūmėsi su užrašymo rebusais. Šnekamąja kalba rašantys rašytojai tarpusavy diskutuoja, kaip rašyti vieną ar kitą garsą ar žodį. Jau gerokai padirbėjus į rankas pateko kroatų dramaturgo Mate Matišičiaus „Pomirtinė trilogija", kurios pirma dalis Julijos Gulbinovič kaip tik išversta į šiauliškių tarmę. Šis vertimas padėjo galutinai apsispręsti versti į šiauliečių žargoną ir palengvino sprendimą dėl kai kurių rašybos niuansų, tarkime, žymėti minkštus priebalsius žodžio gale, kai nukrinta pilna galūnė. Viena šio vertimo motyvacijų kaip tik ir buvo noras pažiūrėti, kaip atrodytų kalba, jeigu pabandytume užrašyti taip, kaip kalbame. Skaitydamas tekstą, kuris parašytas neva šnekamąja kalba, visada jausdavau šiokį tokį disonansą: jame gali būti pilna keiksmažodžių, įvairaus žargono, bet atrodo, kad kaip tyčia visi personažai būtų suvalkiečiai ir nuosekliai tartų galūnėse „o", „a", o vienaskaitos galininke – ilgą „ą" arba „ę" bei šiukštu netrumpintų galūnių. Man svarbu buvo pabandyti sukurti šnekamosios kalbos srautą, kuris nepaiso bendrinės kalbos sintaksės ir fonetikos konvencijų. Žinoma, tiksliai visko užrašyti neįmanoma, skaitytojas juk savaip intonuos ir tars. Kaip sakyta, ir tas pats personažas skirtingose situacijose tuos pačius garsus gali tarti nebūtinai vienodai. Tiesa, ir čia neapsieita be kompromisų. Pavyzdžiui, nosinės vienaskaitos galininko linksnyje paliktos, bet ne dėl tarimo, o dėl aiškesnių gramatinių ryšių, nes manome, kad skaitytojui ir taip bus nemažas iššūkis skaityti tekstą. Sąmoningai paliktos tam tikros kalbos kultūros klaidos (pvz., konstrukcija „pas mane"), be kurių šnekamoji kalba būtų perdėm sterili.

Skaitant (ypač klausant), regis, lengvai kyla įspūdis, kad romanas galėtų būti ir „vietinis", jeigu ne asmenvardžiai, vietovardžiai ir kai kurios nelietuviškos realijos. Ar daug adaptavot? Kaip išsprendėt dilemą, kiek adaptuoti, kiek išlaikyti svetimo kolorito?
Apsisprendėme versti į šnekamąją kalbą, tad išnašos tokiame tekste nelabai tiktų, todėl vietoj kai kurių aktualijų teko šį tą adaptuoti. Pavyzdžiui, pradžioje pasakotojas traukia gerti šveicariškos kavos su vaisių šnapsu. Jų Šveicarijoje yra pačių įvairiausių, pas mus būtų kava su „brendžiuku" ir tiek, bet liko kava su pagerinimu. Žinoma, vietinis personažas, grįžęs iš kalėjimo, gertų degtinę, bet nusprendėme jo visiškai nelietuvinti. Tokį kompromiso ieškojimą galima nusakyti taip: tarkim, šiaulietis, grįžęs iš Šveicarijos, pasakoja saviškiams apie ten patirtus nuotykius. Tuomet vietovardžiai, asmenvardžiai lieka autentiški, visa kita gali būti persakyta sava kalba, jeigu tokių dalykų vietiniai nepažįsta – išversti jiems į jų kalbą, stengiantis kiek įmanoma perduoti, kas tai per daiktas. Beje, Pedro pasakojo, kad pristatinėdamas knygą Glazgo mieste, iš publikos sulaukė tarsi ir priekaišto, kad esą rašo ne apie savo gerai pažįstamą aplinką, o apie jų miestą. Kai bandė tai paneigti, buvo „demaskuotas": klausytojas metė geležinį argumentą – pažįstu tą tipą, kuris kalba knygoje, jis yra iš mūsų miesto. Taigi škotiškas varatarius irgi yra įvietintas.

Kaip ilgai užtruko vertimas?
Išvertėme nepadoriai greitai, nenorėčiau net sakyti, bet ką gi. Dešimt dienų dirbome Straelene Europos vertėjų kolegijoje. Maždaug tiek pat dirbome Šiauliuose. Bet čia ne teksto trumpumas ar sąlygiškas lengvumas kaltas, o tai, kad Markas puikiai šneka Berno tarme ir romano veiksmo vietą pažįsta kaip penkis savo pirštus. Autoriaus tereikėjo pasitikslinti tik dėl kelių vietų, o google paieškos praktiškai neprireikė. Priešingu atveju išgliaudyti visas mažo Šveicarijos miestelio aktualijas būtų prireikę gerokai daugiau laiko.

Vertei daugiau protu ar širdim? (T. y. daugiau mąstei, kaip išversti, ar vertei, kaip atrodė, spontaniškai?)
Kažkas jau sakė, kad juntama, jog man tai nėra tiesiog tekstas, kad pats čia dalyvauju. Šiuo atveju protinį darbą dirbo Markus, o man liko pasinerti į kalbos terpę. Žinoma, jau daug metų į Šiaulius grįžtu tik aplankyti tėvų, todėl spontaniškai formuluoti nepavyko, bet vis tiek labiau verčiau pasikliaudamas atmintimi ir vedamas nostalgijos, o Markui reikėjo prižiūrėti, kad per daug nenuklysčiau nuo originalo.

Ar vertimą skaitė redaktorius? Ar su kuo nors tareisi dėl vertimo?
Vertimą redagavo Guoda Rudnickaitė, taip pat šiaulietė. Gaila, neužteko laiko, kad vertimo rankraštį paskaitytų mano kartos bičiuliai iš Šiaulių, neabejoju, kad būtų prisiminę nemažai autentiškų frazių ir žodžių iš mūsų laikų kalbos. Dirbti su redaktore buvo įdomu, ji irgi teikė variantus, buvo matyti, kaip vis dėlto skiriasi skirtingų kartų žargonas.

Ar romanas turėtų tokią pat vertę išverstas į bendrinę lietuvių kalbą?
Išverstas į lietuvių bendrinę kalbą romanas turėtų kitokią vertę. Dabar tai yra bandymas fiksuoti tam tikro laiko slengą, nes tokių rašytinių šaltinių mes nelabai turim, akivaizdu, kad vertinam tik kaimiškas tarmes. Bet norėta atkreipti dėmesį, kad šnekamoji kalba tokia pat autentiška, nes žmonės su ja užauga, ja įvardija savo santykį su aplinka. Graži ar negraži ta kalba, taisyklinga ar ne, bet ji yra. Norėtųsi, kad žmonės kalbėtų savo vietos kalba, kad lengvai jos neišsižadėtų. Man atrodo, kad esam gerokai traumuoti tokio ne visai tikslaus bendrinės kalbos, šiandienos žargonu tariant, pozicionavimo. Mums jau mokyklos suole pradedama aiškinti, kad nemokam kalbėti lietuviškai. Suprantu, kad turime susitarti dėl viešos bendrinės kalbos taisyklių, bet bendrinės kalbos spaudimas yra toks didelis, kad naikina ir privačią, kasdienę kalbą. Juk mokykloje akcentuojama, kokia taisyklinga lietuvių kalba, bet neakcentuojama, kad yra skirtingos kalbos vartojimo situacijos, skirtingi registrai. O požiūris į tarmes, man atrodo, yra globėjiškas ir muziejininkiškas, labiau konservuojantis, o ne skatinantis išlaikyti bei puoselėti. Kaip nusivyliau, kai nuvykome knygos pristatinėti į Plungę ir mieste girdėjau labai daug „subendrintos" kalbos. Turiu iliuziją, kad šis vertimas gali būti mažas postūmis bent jau fiksuoti slengą, šnekamąją kalbą, o gal net ir padėti jai oriau jaustis bendrinės kalbos kaimynystėje.

Gal buvo progos palyginti, pasidomėti to paties romano vertimais ir recepcija į kitas kalbas?
Perskaičiau romaną vokiečių bendrine kalba. Šiek tiek nustebino, kad jis išverstas į tokią gana tvarkingą šnekamąją kalbą, kurioje šiek tiek pasigedau spalvos. Kaip vėliau paaiškėjo, romano vertėjas turėjo dar ir kitą tikslą – kad tas vertimas taptų pagrindu kitiems galimiems vertimams, savotišku tarpininku tarp Berno tarmės ir kitų galimų kalbų. Panašiai į miesto slengą pasirinktas vertimas pasirodė Škotijoje, kur, kaip minėta, jis išleistas Glazgo miesto slengu. Taigi pasirinkimų gali būti įvairių ir kiekvienu atveju kažką laimi, o kažką aukoji.

Ar jau esi ką nors vertęs anksčiau?
Tiesą sakant, iki šiol versdavau atsitiktinai ir beveik mėgėjiškai, labiau rinkdamasis tuos tekstus, kuriuos norėčiau būti pats parašęs, ir ne visi tokie vertimai, žinoma, yra publikuoti. Nebūčiau ėmęsis iš karto versti įvertinto autoriaus knygą, jeigu to darbo nebūtume dirbę dviese. Vis pagalvodavau, kad būtų įdomu išversti vieną ar kitą knygą, bet kildavo abejonių, kas finansuos vertimą ir t. t. O čia staiga atsirado viskas, ko reikia „saugesniam" debiutui – ir leidykla, ir vertimo finansavimas, ir patyręs vertėjas greta.

Kaip pats vertini romaną, jo turinį, meninę vertę? Ar galėtų jis būti parašytas ir lietuvio? Kuo šis romanas šveicariškas (jeigu šveicariškas)?
Romaną nėra lengva vertinti. Visų pirma todėl, kad šiuolaikinę šveicarų literatūrą pažįstu nuotrupomis. Bet ir todėl, kad šis tekstas atsirado spoken word arba šnekamosios literatūros judėjime. Pedro galėtų daugiau papasakoti, bet akivaizdu, kad tokia literatūra visų pirma priimama ausimis, kad svarbu yra šnekamosios kalbos srautas, jos natūralumas, skaitytojui kylantis atpažįstamumo ir autentiškumo pojūtis. Todėl jis negali turėti sudėtingos struktūros ar išieškotų metaforų. Taigi labiausiai, matyt, ir veikia pati kalba (kurios specifiką buvo bandoma sukurti verčiant) ir įdomus pagrindinis veikėjas-pasakotojas, kurio žvilgsnis sujungia kriminalinį pasaulį, jo agresyvumą ir melancholiją, poetiškumą, kietų vyrukų vertybes ir jautrumą, meilės jausmo artikuliavimą. Panašūs tekstai lietuvio galėtų būti parašyti, tiesą sakant, jau yra, nes galėtume lyginti su Jurgio Kunčino gyvenimo autsaideriais. Skirtumas tarp jo šveicariškumo ir lietuviškumo yra turbūt tas, kad šveicarui pagrindinis veikėjas yra visiškame dugne, nes grįžta iš kalėjimo ir turi pradėti nuo nulio. Lietuviui toks gyvenimas, manau, toli gražu neatrodytų dugnas: bičiulis grąžina skolą, gana apčiuopiamą sumą, jis gana paprastai susiranda darbą ir butą. Taigi, manau, skiriasi situacijos vertinimas, kuris jaučiamas šveicariškame pasakojime.

Kokie įspūdžiai iš knygos pristatymų? Kaip publika reagavo skirtinguose miestuose?
Romanas buvo pristatytas Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Klaipėdoje ir visur reakcija buvo gyva. Man tai buvo šiek tiek netikėta, nes, prisipažinsiu, tikrai nenutuokiau, kaip publika reaguos į tokį bandymą. Atrodo, kad šneka savaime įtraukia konkretų laiką ir erdvę. Su klausytojais, tiesą sakant, daugiausia ir diskutavome ne apie romano temą, personažus, problemas (kas paprastai būna vertimų į bendrinę kalbą atveju), o apie tuos perkėlimus iš šveicariško lauko į lietuvišką. Publika neslėpė atpažįstanti personažo lokalumą, klausinėjo autoriaus, ar jis neprieštarauja tokiai personažo transformacijai, netgi siūlė savus atskirų žodžių ar posakių variantus. Na, o autorius sekė publikos reakciją, ir tose pat vietose lietuvių ir šveicarų publika reagavo panašiai. Tai buvo bene įdomiausias šio eksperimento rezultatas.

Kornelijus Platelis:

Įspūdis labai gers. Nieks man nepasakys, ka tos knygas veiksmas vykst ne Šiauliuos. Nelietuviški vardai ir vietovių pavadinimai biški nesutamp, bet aplink Šiaulius viska gal būt. Daba, saka, gezai taip tebešnek. Mūsų seniau nieks da taip nevadina. Ir ant futbola nieks nesake „fūle", gal „pučka" retsykiais, jei apie tą, kur ant pievikes Šapirkėj spardydavam. Čia kalb žmogus, grįžęs iš kalejima. Mes, kurie buvam nepasodinti, irgi taip šnekėjom. Tik tokia dalyka kaip šiaulietiška rašyba nėr, nes tie, kurie taip kalbeje, nieka neraše ir neskaite. Čia gal pirms karc. Biškį tokių klaidžikių vertime yr, kažkur per daug galūnių pridėta, kurių nebūn, kažkur vietoj ė parašyta ie, bet aš nieka nesakau, jie padare, kaip išmana. Gal i kalbas su laiku keičias. Poe­zijas šiaulietiškai gal neparašysi, bet tokia proza apie gezus – labai tink. Mum poezija buva kaip milicininku i mokytoju kalba, tai jie šnekėja kaip Maironis. Mes irgi biški tą kalba mokėjom, nes priversdava.

Jūratė Kazakevičiūtė.  „Herojus“ ir „Pumpurėlis mare liberum“, 2013
Jūratė Kazakevičiūtė. „Herojus“ ir „Pumpurėlis mare liberum“, 2013

 

Komentarai  

 
+2 #3 m 2013-12-17 11:42
Taip pat knygą galima įsigyti knygyne "Jauku" Žvėryne.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #2 R. 2013-12-10 19:13
Atsiųs be mokesčio:

http://www.baltart.ch/verlag_news.php
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 agneue 2013-11-25 23:11
labai noreciau paskaityt.Kazka ip labai nukrypo kalba apie kalba ir nieko nesupratau apie ka knyga, bet labai intriguojantis pristatymas. Tai kur nuspirkt?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai