Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Vidas Poškus. Tarp čia ir ten

Jūratės Kazakevičiūtės darbų kolekcija „Transformacijos. Dialogas su gamta"

Civilizuotam žmogui būdinga pai­niotis prieštaravimuose ir kartais įžiūrėti (ką ten įžiūrėti – tiesiog jausti ir išmąstyti) dialektišką, esminę gamtos ir žmogaus sukurto pasaulio, natūros ir kultūros prieštarą. Kitais atvejais jokių disharmonijų lyg ir nemėginama pajausti. O kartais bandoma „natūrinius" ir „kultūrinius" pradus suderinti.
Būtent šiuo, trečiuoju keliu, drąsiai žygiuoja ir jaunesnės lietuvių menininkų kartos atstovė Jūratė Kazakevičiūtė, žinoma ir garsėjanti savo minkštomis tekstilinėmis skulptūromis, tiksliau – skulptūriškai tekstiliškais objektais, peraugančiais į instaliacijas. Menininkė tiesiog „išnešioja" kiekvieną savo kūrinį, ne tik įpūsdama jam gyvybės, bet ir suteikdama kiekvienam jų individualią, savaimingą ir niekaip nepakartojamą sielą.
Šiuo metu Vokietijoje, Hamburge įsikūrusioje dailės galerijoje Mare Liberum, menininkė pristato naujausių savo darbų kolekciją, kurioje, kaip sako pats pavadinimas (Transformacijos. Dialogas su gamta), žvilgsnis ir sąmonė fokusuojama į pokyčius bei kosmosą (ar tiesiog gamtą, išreikštą spalvingais žiedais pražydusiomis augalinėmis figūromis).

b_600_398_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-11-11_nr._3449_jurate_kazakeviciute_magnolija_2013_fragmentas.jpg
Būtina pastebėti, jog natūros ir kultūros suderinamumo (ar atvirkščiai – nesuderinamumo) problematika kai kam gali atrodyti antraeilis, dėmesio nevertas dalykas. Prisiminkime etines ir filosofines sistemas, kurios gilinasi į atskirus, labai specifinius žmogiškojo gyvenimo ypatumus. Tačiau į makro- ir mikroaplinką globaliai ir kompleksiškai besigilinantys daoistai, senieji graikai ar net pats Nietzsche teigia ir akcentuoja, kad žmogiškosios egzistencijos prasmė ir slypi šioje sankirtoje – tame dviejų pradų susilietimo taške. J. Kazakevičiūtė – tarp jų (ir tarp tų mąstytojų, ir tarp minėtųjų pradų).
Kaip visa tai vyksta? J. Kazakevičiūtė tiesiog mėgsta (ką ten mėgsta – ji be to negali gyventi!) kurti hibridines figūras. Hibridines – tai yra sukonstruotas, sunarstytas, sutvertas iš keleto realių ir nerealių, žemiškųjų ir mitologinių, „natūrinių" ir „kultūrinių" padarų.
Pats „paprasčiausias" sprendimas, matomas naujausiame autorės darbų rinkinyje – tai žmogaus ir augalo (jo žiedų, jo lapų) junginys. Bent šiokias tokias šaknis į kultūrinį Vakarų (ir ne tik) kraštovaizdį įleidusiam suvokėjui nenumaldomai kyla asociacijos su lauramedžiu virstančia Dafne ar bent su žmogiškomis savybėmis pasižyminčia mandragora bei ženšeniu. Paprasčiausiu tokį hibridizavimo veiksmą galima vadinti dėl jo tariamo aiškumo – žmogaus ir augalo jungtyje vienas pradas atstovauja kultūrinei sferai, kitas – natūrinei. Panašiai kaip skinant žiedus ar lapus nuo pačios gėlės, plėšiant žievę nuo stiebo, du poliai akivaizdžiai atskiriami vienas nuo kito. Pati autorė taip apibrėžia savo (kūrinių) transformacijas ir pasikeitimus:
Itin dažnai tapatinu žmogų su augalu. Juk neretai kokios nors stichijos ar net elemento savybės yra priskiriamos žmogui, jo organams ir panašiai. Prisiminkime, kad ir „žmogiškas" medžio savybes. Beje, kurdama „augaliukus", neprisirišu prie lyties –­ ši, kaip ir dera augalui, neatpažįstama tik pažiūrėjus ir nekreipiant dėmesio. O šiaip esame to paties kosmoso dalelės, iš to paties pradinio elemento...
Šioje vietoje taip pat galima pastebėti, kad nuo J. Kazakevičiūtės objektų nuplėšus visus tuos augalinius sluoksnius arba dekoratyvias detales, keliančias tiek ligos pažeistų audinių, tiek „laukiniškų" tatuiruočių (ar tai nėra aliuzija į menamą natūralumą?) įspūdžius, lieka plikos ir gležnos antropomorfinės būtybės, primenančios preformistų su Leeuwenhoeku priešakyje puoselėtus homunkulus (homunculi) ar animalkulus (animalcule).
Priešstata tarp gražaus ir bjauraus, tarp dekoratyvaus ir konstruktyvaus, tokia ryški menininkės darbuose, yra lyg tas kultūrinio ir natūraliojo pradų įsikūnijimas. Dominuojant natūralumui (nes tai yra pati dirbinio konstrukcija, jo egzistavimą užtikrinanti architektonika), kultūrinis klodas ornamentų pavidalu jį gožia ir sukuria pridėtinių, papildomų prasmių. Šioje vietoje galima ir reikia atkreipti dėmesį ir į išties homunkulišką objektų „bespalviškumą". Daugelyje figūrų dominuoja pilkas, pilkšvas koloritas, subtiliai inkrustuotas pasteliniais tonais ar kokiais nors papuošimais (neretai išsiskiria tik ryškesnės akys) – taip lyg akcentuojamas dėmesys pačiai formai, siluetui.
Kitais atvejais, jungdama žmogų ir gyvūną, tiksliau – moteriškos lyties individą su kokiu nors žvėrimi ar vabzdžiu, J. Kazakevičiūtė taip pat aktualizuoja mumyse, politiniuose gyvūnuose, anot Aristotelio, tūnančius zoologinius pradus, o ir prabyla apie konkrečios lyties tapatybės pasirinkimo ar tiesiog buvimo joje subtilumus. Šioje grupėje sėkmingai knibžda bei šmirinėja ir kažkur erdvėje tarp augalinio ir gyvulinio pasaulių pasiklydę padarai, primenantys tiek augalų žiedus, tiek jūrų žvaigždes, medūzas ir ežius, tiek atskirus jau žmonių organus (dauginimosi, virškinimo ir lytėjimo).
Trečiasis J. Kazakevičiūtės hibridų pogrupis – tai kultūriniame ir socialiniame žmonių pasaulyje veikiantys personažai. Kadaise menininkė sukūrė humanistinių santykių suluošintų (fizine ir dvasine prasmėmis) angelų grupę. Virš jų iškyla Dangiškoji Riterė-Mergelė (Virgo), kurioje į vieną visumą „sudygsniuoti" Apokaliptinės Moters pagal evangelistą Joną, Kryžiaus karų riterio, mūsų laikų boksininko ir avataro pagal Jamesą Cameroną įvaizdžiai bei stereotipai.
Pats naujausias šios tematikos egzempliorius – tai, pačios demiurgės prisipažinimu, visas metamorfozines fazes, nuo kultūrinio kiaušinėlio iki civilizacinės plaštakės pergyvenęs, o iš tiesų – nuo šventojo Juozapo per komedijinį Pjero ir Arlekino į tragiškąjį klouną transformavęsis sutvėrimas. J. Kazakevičiūtės žodžiais –­ jai pačiai buvo netikėtas tas savaiminis pasikeitimas, kai sugalvojus vieną idėją, procesas ir aplinkybės padiktuoja visai kitokį galutinį rezultatą:
Kažkada, prieš beveik dešimtį metų, dariau Šventąją šeimyną, šis herojus buvo Juozapas, kaip ir dažniausiai, kai viskam pritrūksta laiko, ilgą „sutaną" uždėjau, o svarbiausia buvo galva ir „vyriškos" rankos. Po poros metų prireikė Kalėdų senelio, tai iš Juozapo perdariau „Senelį šaltį" – tokį „iš bėdos", irgi kaip nebaigtą, bet kai drapanas visokias dedi, tai nesimato – kas baigta, kas ne. Buvo gaila, kad viskas dūla maiše, tad ir kilo mintis Juozapą paversti klounu, su gilia potekste – „Jis buvo klounas". Augalų apsuptyje klounas lyg ir „maišo visas kortas", nes naujausiuose darbuose per augalus linkstu transformuotis į kosmosą. Bet švelninanti aplinkybė yra ta, kad klounas atstovauja socialiniam kosmosui...
Klouniška būtybė tiesiog fiziškai (o ir konceptualiai) yra sudurstyta iš kultūrinių ir socialinių laukų paribiuose susiduriančių aktorių, vaidinančių, regis, nesuderinamas roles, kurių amplitudė svyruoja tarp šventumo ir reprezentatyvumo, pasaulietiškumo ir „žemo lygio". Po kiekvienu šventuoju slepiasi klounas ir atvirkščiai.
Kam viso to (tų hibridų) reikia? Atsakyti galima daoistų, senųjų graikų, Nietzsche's ar pačių J. Kazakevičiūtės dirbinių – kuo tikriausių kentaurų (visus jos padarus iš tiesų galima priskirti mitinei chimerų ir gorgonių karalystei hipotetinio Linėjaus sistematizavimo aspektu) lūpomis. Lyg tarp dviejų pasaulių (šiapusinio ir anapusinio) lekiojantys ir gyvuojantys, tarp čia ir ten pakibę mitiniai feniksai ir drakonai, lyg minėtieji helėnų kentaurai, tartum patys tikriausi übermenschų įsikūnijimai, menininkės objektai atveria duris į pačią esmę.
Galima daug spekuliuoti apie tai, kas yra toji esmė pagal J. Kazakevičiūtę. Tačiau tereikia pažvelgti į dažniausiai dideles jos veikėjų akis, visuomet sustingusias, plačiai atmerktas (tarsi apimtas begalinio susižavėjimo bei nuostabos, spalvotas ir gilias, tartum atvertas į patį Kosmosą (dirbtinį ir natūralųjį, mikro ir makro), ir viskas tampa aišku...

Komentarai  

 
+1 #2 turgelininkas 2013-12-13 23:56
Pastaruoju metu šis daktaras tik ir berašo apie kičą arba apie autorius, kurie saloniukais prekiauja tokiuose pardavyklose kaip "paveikslai.lt" . Rašo apie kokį prabangių, bet neskoningų interjerų puošėją ir kone uoliausiai jį lygina su M.K. Čiurlioniu. Ir nepavadinsi to maivymusi, išsikalinėjimu. Paprasčiausiai Daktaras nesugeba atskirti grūdo nuo pelų, tiesiog neįžvelgia kas yra kas, o gal tiesiog prostitutauja
Kęstutis Šapoka tai moka padurniot žaviai, bet žiūrėk ir įžvalgiausią straipsnį parašo, apie pripažintus klasikus ir apie marginalus. O Poškus? Tad, "mano akimis, tai dailės kritiko profanacija" - taiklus pastebėjimas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 p 2013-11-20 22:33
Netikiu Poškumi nė per nago juodymą. Rašo apie elementarų kičą, o grasina pasitelkti daoistus, graikus ar Nietzsche, tarsi tai kažką galėtų nulemti. Čia draugystė ar kokie kiti, paprastesni kriterijai? Nes diapazonas nesuvokiamas - viename leidinyje apie Kezį, čia apie Kazakevičiūtę. Mano akimis, tai dailės kritiko profanacija.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai